Vilnietiški Samuelio Bako kūrybos namai
Lapkričio 16 d. Vilniuje buvo iškilmingai atidarytas naujas Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys – Samuelio Bako muziejus. Jis įkurtas praplėtus Tolerancijos centro (Naugarduko g. 10, Vilnius) ekspozicines erdves. Architektūrinį renovacijos projektą rengė a.a. Leonidas Merkinas, ir jo vadovaujama įmonė „Architektūros paletė“, o muziejaus dizainerė Viktorija Sideraitė-Alon, glaudžiai bendradarbiaudama su menininku ir Samuelio Bako muziejaus vadove Ieva Šadzevičiene, rūpinosi ekspozicijos dizainu.
Naujajam muziejui priklauso 161 kv. m. ekspozicinis plotas, kuriame eksponuojami 37 (iš 54 dovanotų) pasaulyje žinomo dailininko Samuelio Bako tapybos darbai, datuojami 1946–2011 metais. Į muziejų patekti galima per Tolerancijos centrą. Antrame aukšte ekspozicijos pradžią aiškiai žymi taip pat Sideraitės-Alon sukurtas muziejaus logotipas – ryškiai mėlynos Samuelio Bako vardo raidės su subtiliai atkartotu jo parašu žemiau.





Trumpos dailės renginių apžvalgos
Gruodį ne tik blaškomės besirūpindami kalėdiniais sveikinimais, bet ir tikimės dvasinių stebuklų. Šventinės magijos pabandžiau paieškoti dailės parodose. Išsirinkau tris lietuvių menininkų kūrybos pristatymus, kurie mane pakerėjo nuotaikų įtaiga ir impulsyvia energija.
Pirmiausia sudomino Jono Valatkevičiaus kūrybos paroda „Sunkios dienos. Nuostabus gyvenimas“, o tiksliau, jos pavadinimas, jau kurį laiką esantis ir mano gyvenimo motto. Kita vertus, sausį Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose veikė jo paroda „Viskas bus gerai“ (abiejų parodų kuratorė – Monika Krikštopaitytė) – tuomet man taip pat atrodė...








Tapyba, piešiniai
2017 12 07 – 2018 02 07
The Room galerija
Polocko g. 17, Vilnius
Atidarymas gruodžio 7 d. 18 val.
Gruodžio 7 d., ketvirtadienį, 18 val. The Room galerijoje (Polocko g. 17, Vilnius) atidaroma tapytojos Eglės Butkutės kūrybos paroda, pavadinta 0.
Paroda vyks iki 2018 m. vasario 7 d.
Eglė Butkutė (g. 1991) yra jaunosios lietuvių tapybos kartos atstovė. Simboliška ir ambicinga, kad perspektyvi menininkė savo pirmąja personaline paroda atveria ir naujos galerijos The Room duris. 2014 metais, dar būdama studentė, Eglė nugalėjo prestižiniame „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse, o po kelerių metų apsigynė magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje (beje, teorinė jos darbo dalis taip ir vadinosi – „Kaip aš laimėjau Jaunojo tapytojo prizą“). Santykis tarp kovos ir nu-galėjimo, sporto ir meno, kultūros ir žmogiškųjų instinktų (jeigu pažvelgsime į tai platesniąja reikšme) yra šios menininkės dėmesio akiratyje. Net ir pati tapyba, kurioje akcentuojamas gestas, teptuko judėjimas, ekspresyvus piešinio charakteris, tai įkūnija pačia savo plastika. Pati menininkė teigia: „Savo darbuose paliečiu autentiškumo, asmenybės nykimo, savęs suvokimo, individo sudėtingumo problemas. Tapyba kalbu apie laisvę būti kitokiu. Mano motyvai atsiskleidžia kūno kultūros salės vaizduose, kuriuos renkuosi dėl asmeninių potyrių ir siekio iš jų išsilaisvinti“.
Parodos pavadinimas „Nulis“ (o ne raidė O) išreiškia pradžių pradžią. Dar piramides (fizinių pastangų ir civilizacijos sprogimo išraišką) statę senovės egiptiečiai manė, kad šis ženklas reiškė „bazinį lygmenį“, nuo kurio aukštis aukštyn buvo žymimas teigiamais skaičiais. Tad pirmoji paroda naujoje galerinėje erdvėje, įsikūrusioje meniškajame Užupio rajone, žymi pradžią tiek menininkės, tiek galerijos, tiek menu besidominčios publikos gyvenime.
The Room – nauja galerija, ekspozicijų erdvė Užupyje. Kūrybinė vieta, atvira ir pripažintiems meistrams, ir (ypač) jaunosios kartos kūrėjams.
Parodos kuratorius dr. Vidas Poškus.
Parodos laikas: 2017 12 07 – 2018 02 07
Atidarymas: 2017 m. gruodžio 7 d. 18 val.
Galerijos darbo laikas: I-V 11-19, VI 11-15
Galerijos tel.: 8650 57236
Lankymas – nemokamas.
Daugiau informacijos: www.facebook.com/TheRoomArtBooksWine
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune nuo lapkričio 30 d., pradės veikti paroda „Pranas Domšaitis. Pastelės“.
Parodoje pristatoma P. Domšaičio palikimo dalis – pastelių kolekcija, išsaugota artimų dainininkės ir vokalo pedagogės Adeleide Armhold giminių. Kolekcijos pagrindu tapo dainininkės sutuoktinio dailininko išeivio Prano Domšaičio įvairiais laikotarpiais sukurtos pastelės.
P. Domšaitis – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų ekspresionistų, išaugęs ir susiformavęs vokiečių meno akademijos rėmuose, savo kūrinius eksponavęs bendrose parodose su K. Schmidtu-Rotluffu, Ch. Soutine‘u , E. Nolde, M. Chagallu.
Įvairiais gyvenimo etapais dailininkas ieškojo savo lietuviškos tapatybės, buvo užmezgęs ryšį su Vladu Eidukevičiumi, trumpą laiką po studijų dėstė architektūrą ir piešimą ne tik Karaliaučiuje, bet ir Kaune. P. Domšaitis buvo tarsi izoliuotas nuo tiesioginio kontakto su Nepriklausomos Lietuvos menininkais ir, nors buvo pažįstamas su tapytoju V. Eidukevičiumi, tačiau tarpukario Lietuvos visuomenei kaip dailininkas liko beveik nežinomas.
Išlikusi gausybė motyvų ir siužetinių sprendinių ieškojimų įvairovė kalba apie dailininko darbštumą ir produktyvumą. Kolekcijoje esančios P. Domšaičio pastelės pasižymi žanrine įvairove. Vyrauja religiniai siužetai. Gausiausia Bėgimo į Egiptą grupė, iliustruojanti P. Domšaičio mirties patale ištartus žodžius: „Aš visada kelyje...“. Skaičiumi šiek tiek mažesnė – Nukryžiavimo scena ir po vieną, Karalių pasveikinimą bei Piemenėlių pagarbinimą.
Religines pasteles papildo aštuoni skirtingais laikotarpiais sukurti peizažai, penki portretai, dvi pastelės vaizduojančios laivus ir viena – naminius gyvūnus. Dvi pastelės nebaigtos, kai kurios – dvipusės.
Peizažai, įvairiais laikotarpiais kurti Austrijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, šalia religinių siužetų yra tapę P. Domšaičio kūrybos antruoju leitmotyvu. Tai Pietų šalių miestelių architektūriniai vaizdai, trobelės Austrijoje artimos gimtųjų Kruopynų peizažams, Pietų Afrikos platumų kraštovaizdžiai formavo dailininko stilių visuose kūrybos etapuose ir atvedė jį prie vaizdo frontalumo ir išgryninimo.
Beveik visi penki portretai kurti 6-me dešimtmetyje. Iš jų išsiskiria ankstyviausias Čigono ir vaiko eskizinis portretas, sukurtas tarp 1925–1933 m. Šią tautinę grupę P. Domšaitis dažnai piešdavo kelionių po Balkanų šalis metu.
Dailininkas gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Mažojoje Lietuvoje, Rytų Prūsijoje, Kruopynų kaime. Šį peizažą nešiojosi savo mintyse ilgus metus. P. Domšaitis studijavo Karaliaučiaus dailės akademijoje, tobulinosi Berlyne pas Lovisą Corinthą. Parodose dalyvavo nuo 1911 m. Studijavo meno muziejų kolekcijas Paryžiuje, Florencijoje, Amsterdame, Londone. 1914 m. buvo trumpam nuvykęs į Norvegiją pas Edvardą Munchą. Jo kūrinių įsigijo Karaliaučiaus, Liubeko, Štetino muziejai. 1937 m. Nacionalsocialistų kompanijos prieš modernųjį meną metu jo kūriniai pašalinti iš Nacionalinės galerijos Berlyne ir Štetino meno muziejaus, po metų vienas paveikslas eksponuotas kilnojamoje parodoje „Išsigimęs menas“. Kaip lietuvių dailininkas pirmą kartą prisistatė 1946–1947 m. karo pabėgėlių parodoje. Gyveno Vokietijoje ir Austrijoje iki 1949 m., vėliau, žmonai Adelheide Armhold gavus kvietimą dėstyti dainavimą Pietų Afrikoje Keiptauno universiteto muzikos koledže, su ja išvyko į Keiptauną. Rengė personalines parodas įvairiuose Pietų Afrikos Respublikos miestuose, dalyvavo lietuvių išeivių parodose JAV, Kanadoje. Pietų Afrikos Respublikoje tapo pripažintu šios šalies dailininku: 1963 m. P. Domšaičio kūriniai atstovavo Pietų Afrikos dailei San Paulo bienalėje Brazilijoje, o 1964 m. jam skirtas prestižinis Pietų Afrikos dailės apdovanojimas „Garsūs ir vilčių teikiantys dailininkai“ (Artists of Fame and Promise). Pranas Domšaitis mirė 1965 m. lapkričio 14 d. po sunkios ligos. Palaidotas Keiptauno kapinėse.
Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė
Paroda veiks: 2017 11 30–2018 01 01
Papildomą informaciją teikia: Lolita Vyžintienė tel. 370 687 80276
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune gruodžio 8 d., penktadienį, 16 val. įvyks Leono Striogos parodos „Geležies amžius“ atidarymas.
Iš pirmo žvilgsnio šaltoki ir labai šiuolaikiškai, moderniai atrodantys kūriniai prabyla pačiomis jautriausiomis temomis ir kalbomis. Menininko darbuose atsispindi jo išgyventi įvykiai bei jį supanti aplinka. Geležinės Leono Striogos skulptūros pasakoja įdomiausias istorijas pranešdamos svarbiausias žinias iš praeities ir dabarties. Darbų temos ir pavadinimai puikiai iliustruoja meistro minties galią, laikotarpio suvokimą ir tikrąsias vertybes: „ Į karužę “, „Karys“, „Rūpestis“, „Angelas“, „Saulės žirgas“, „Angelas su fleita“ ir daugelis kitų.
L. Striogos kūrybinėje biografijoje būta gilių stiliaus paieškų, domėjimosi ankstyvąja antika, Afrikos tautų menu, Henrio Moore‘o, Pablo Picasso, Marino Marini modernizmu. Skulptorius surado unikalią medžio kapojimo techniką, prilygstančią impresionistų teptuko kalbai.
Išbandęs dekoratyvią kamerinę ir monumentalią skulptūrą, XXI a. autorius atsiskleidė kaip mažosios plastikos virtuozas ir sukūrė per 1600 vertingų kūrinių, įvardijamų kaip vėlyvojo modernizmo klasika. Menininko kūrinių turi įgsiję Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos dailės muziejai, privatūs kolekcininkai JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje ir kitur, o daugelis jo darbų sudaro nacionalinės skulptūros aukso fondą, jam skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, o kūrybos viršukalnes ženklina stipendijos ir medaliai. Tačiau, nepaisydamas įvertinimų ir nuopelnų, garbaus amžiaus sulaukęs skulptorius vis nepaliauja dirbti, vis imasi naujų eksperimentų ir kuria darbus iš, rodos, jo kūrybai nebūdingos medžiagos – grubaus rūdimis padengto metalo, geležies. O juos išpildyti padeda kūrybiniame procese dalyvaujantis Leono sūnus Aidas Strioga.
Paroda veiks: 2017 12 08–2018 01 07
Papildomą informaciją teikia: Kristina Civinskienė tel. +370 686 19 606.
Paroda atidaroma š.m. gruodžio 7 d., ketvirtadienį, 18 val., Dailininkų sąjungos galerijoje, Vokiečių g. 2, Vilnius
Menininko teigimu, paroda susideda iš visiškai skirtingų istorijų, laikotarpių bei geografinių vietovių, kurios tam tikru momentu susijungia į vieną jauseną, vaizdinį, mintį. „Iš pirmo žvilgsnio – tai tartum nieko bendro neturinčios istorijos, tačiau jos turi kai ką nematomai panašaus – tam tikrą nuojautą, parengtį artėjančiai įsivaizduojamai grėsmei, veiksmus, kurie atliekami su rimtumu bei atsakingumu. Visa tai jungia šių istorijų gijas į dramatiškus mazgus“.
Parodoje autoriaus vaikystės prisiminimai susipina su patirtimi, keliaujant po militarizuotos Sirijos vietoves, dirbant mokytoju Maroko kaime. Apie ribinę tikrovę ir jos būsenas autorius kalba per vaiko, atsidūrusio pavojaus akivaizdoje, situaciją. Slogūs vaizdiniai iš karinių pratybų sovietinėje pionierių stovykloje, sirų vaikai karių uniformomis, rūstūs Maroko moksleivių piešiniai įkvėpė autorių sukurti paradoksų kupiną kolekciją, kurioje gvildenamos priešybės tarp karo ir vaikystės, naivumo ir agresijos.
Dainius Trumpis yra žinomas kaip tapytojas ir konceptualaus meno kūrėjas, eksperimentuojantis su įvairiomis meno formomis bei technikomis, socialiai ir intelektualiai įprasminantis kuriamus darbus. Antropologė Asta Jurevičiūtė teigia, jog menininkas kūryboje varijuoja nuo abstraktaus iki realaus motyvo, juose palikdamas taiklias nuorodas ir sykiu – asmeninių interpretacijų galimybę.
Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
Galerijos darbo laikas: I-V 10-18, VI 10-16.
Parodos lankymas – nemokamas.
Paroda veiks iki 2018 m. sausio 6 d., šeštadienio
Jungtinėje Karalystėje kurianti Geistė Marija Kinčinaitytė projektų erdvėje Sodų 4 kartu su James Wilkie pristato parodą Akys jautriausios raudonai
Sostinės projektų erdvėje Sodų 4 (Sodų g. 4, Vilnius) gruodžio mėnesį bus atidaryta menininkės Geistės Marijos Kinčinaitytės ir kompozitoriaus James Wilkie bendra paroda. Joje pristatomus kūrinius bus galima apžiūrėti gruodžio 7–15 d.
„Akys jautriausios raudonai“ (angl. The eyes are most sensitive to red) – tai patyriminė erdvė sudėtinio Geistės Marijos Kinčinaitytės projekto Išversti kūnai (angl. Bodies inside out) pristatymui. Šiuo tyrimu reaguojama į suaktyvėjusį kūno artikuliavimą šiuolaikinių menininkų video instaliacijose, kuriose žiūrovas įtraukiamas į emocinį bei kūnišką išgyvenimą. Baroko estetika bei logika, apibrėžta Gilles'o Deleuze'o 1993–ųjų knygoje Klostė: Leibnizas ir barokas (angl. The fold: leibniz and the baroque), pasitelkiama kaip metodas, padedantis nagrinėti intymų ir dinamišką ryšį tarp žiūrovo, vaizdo ir ekrano. Šis tyrimas buvo pristatytas kino ir medijų studijų mokslinėse konferencijose Romoje 2016 m. ir Paryžiuje 2017 m.
Kompozitorius James Wilkie projektui „Akys jautriausios raudonai“ sukūrė garso instaliaciją, kuriai pasitelkė algoritmų reakcijas į vandens paviršiaus ir ekrano atspindžius. Vaizdas išsilieja iš ekrano rėmų garsu apibrėždamas save kaip erdvę.
Geistė Marija Kinčinaitytė šiuo metu gyvena ir kuria Londone, domisi naujai atsirandančiomis kompleksinėmis kūniškomis patirtimis šiuolaikinių technologijų lauke. Kinčinaitytė yra baigusi medijų ir komunikacijos bakalauro bei kino magistro studijas Londono Goldsmiths universitete. Šiuo metu ji savo fotografija bei judančiu vaizdu paremtoje praktikoje tyrinėja ryšius tarp kūno, vaizdo ir medijos. Naujausios jos pristatytos personalinės parodos – tai You Belong to Me, Fotogalleriet, Osle; The European Commission, Londone, taip pat Kauno fotografijos galerijoje. Naujausios grupinės parodos: Kūnas ir tamsa, Galerija Vartai, Vilnius; Taken Territories, Inside–Out Art Museum, Beijing; Laiško kūnas, Sodų 4, Vilnius; FreshFaced+WildEyed 2014, The Photographers’ Gallery, Londone (www.geistekincinaityte.com). James Wilkie yra kompozitorius, kurį domina technologijų įtaka bei jų sąveika su gamta, bendruomene, su naratyvu apie žmonijos vystymąsi – šiuos tyrinėjimus jis išreiškia garsu. Wilkie studijavo kompoziciją Berklee muzikos koledže (Bostonas, JAV) bei garso meną Londono Goldsmiths universitete. Jis bendradarbiauja su skirtingų disciplinų kūrėjais, yra dirbęs su filmų kompozitoriais Hans Zimmer ir Geoff Zanelli iš Remote Control Productions (JAV). Wilkie kūriniai buvo atliekami ir rodomi daugelyje šalių. Svarbiausi pasirodymai ir parodos: Diffrazione Festival, Florencijoje; Chinese Open 2017, Londone; Šiaulių dailės galerijoje; Moscow International Experimental Film Festival (MIEFF), Rusijoje; Beckenham Place Park, Londone; Krasnoyarsk Biennale, Rusijoje; Sanatorium, Stambule (http://cargocollective.com/jamescwilkie).
Atidarymas 2017 m. gruodžio 6 d. 18 val.
Paroda veikia 2017 m. gruodžio 7–15 d.
Trečiadieniais – penktadieniais 15–19 val. arba susitarus tel. +37062689230
Ši paroda yra projekto Menininkų iš užsienio mini-rezidencijos su prisistatymais projektų erdvėje Sodų 4 dalis.
Organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, baras Dėvėti.
Projektų erdvė Sodų 4
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4
Rasmos Noreikytės parodos „Pasakojimas / Audimas“ atidarymas VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ įvyks gruodžio 5 d. 18 val.
Penkiolika metų saugojusi sąsiuvinius su įvairių audėjų užrašais Rasma Noreikytė transformavo juos į unikalų šiuolaikišką audinį, kuris simboliškai dedikuojamas visoms Lietuvos audėjoms. Projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su UAB „Audėjo" fabriku.
Parodos laikas 2017.12.05 - 12.16
Galerijos darbo laikas: II - V 12 - 18 val., VI 12 - 17 val.
Adresas: Gaono g. 1, Vilnius
„Pasakojimas / Audimas“
Audimas – kas tai?
Ar tai patirtis perduodama iš kartos į kartą? Gal sukaupta patirtis liko gulėti audėjų atmintyje? Ar audimas – užmiršta kūryba, kartais pažadinama muziejuose? O galbūt – būdas gyventi, gyvenimo ieškojimus ir atradimus suaudžiant ypatingais rašmenimis audinyje neskaičiuojant bėgančių valandų?
Asmeninė menininkės Rasmos Noreikytės paroda “Pasakojimas / Audimas” – pasakojimas apie audimą kaip patirties suvokimą. Parodos eksponatuose užkoduotos istorijos. Jos, kaip audimo staklės, visos skirtingos, bet kartu – bendros.
“Kai audžiu – mano pasaulis toks ramus ir nereiklus. Sunku išlaikyti tokią būseną - kai tiesiog esi čia ir dabar, esi savyje. Siūlas po siūlo, centimetras po centimetro – tai lyg laiko sustabdymas, ritmiškas kartojimas bei atsidavimas lėtam procesui. Tai užburiantis ritualas - audimas”. Rasma pabrėžia, kad po senaisiais audimo raštais, kurie būdavo išrašomi sąsiuviniuose slepiasi žmogiškoji patirtis. Tai kūryba, kuri struktūruotai išpiešta languotame popieriaus lape atskleidžia žmogaus mąstymą, nematomą procesą, reikalaujantį didelio susikaupimo ir koncentracijos, išminties.
Parodoje pirmąjį pasakojimą R. Noreikytė dedikuoja visoms Lietuvos audėjoms. Kartu tai atsisveikinimas su Marija Danilaitiene (1949 - 2017) ir padėka moterims, kurios išsaugojo audimo meną ilgą laiką kurdamos autentiškus audimo raštus. Sąsiuvinius su įvairių audėjų rašmenimis penkiolika metų saugojusi Rasma Noreikytė, bendradarbiaujant su fabriku “Audėjas” transformavo į audinį. Suteikdama skaičiams tekstilinę išraišką ji sufleruoja žiūrovui, jog šie skaičiai - tai žymenys skirti autentiškiems audimo raštams sukurti. Tai žymenys, kurie sugulė languotose lapuose tarsi natos kompozitoriaus rankraštyje. Šie rašmenys laikui kintant tampa nereikalingi ir nežinomi kaip ir patirtis išeinanti kartu su žmogumi.
Antrasis pasakojimas skirtas Adolfinai Tarvydienei (1918 - 2011). Dviejų audėjų istorija užsimezgė, kai atsitiktinai R. Noreikytei atiteko Adolfinos staklės su paskutiniuoju jos metimu. Ausdama šiomis staklėmis Mažeikių muziejuje parodos autorė tokiu būdu priminė lankytojams apie senąjį amatą, jo svarbą ir galimybę atrasti taip dažnai užmirštamą ramybę. Tačiau audimas, kaip ir gyvenimas – dažnai palieka neatsakytų klausimų. Šiame procese neretai ne užbaigimas tampa tikslu, o dialogas. Dialogas su žmonėmis, istorijomis ir kasdienybe. “Kartais esi kaip tas paliktas metimas, kuris vis dar juda, bando įsilieti į šiuolaikinį šurmulį, lėtas, bandantis pasivyti ir nepasimesti laiko tėkmėje”, - R. Noreikytė nusprendė nebaigti audinio, o likusius baltus medvilninius metimo siūlus kruopščiai supynė į kasą ir atlaisvino stakles.
Kas Tau yra audimas?
Koks Tavo pasakojimas?
Stefanija Paulauskaitė
Lietuvos dailės muziejus gruodžio 1 d., penktadienį, 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaro parodą „Po Italijos saule. XVIII a.–XX a. I pusės Lietuvos dailininkų kūryba“ (veiks iki 2018 m. balandžio 29 d.).
SPAUDOS KONFERENDIJA – 11 val. Dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorės Dalia Tarandaitė, Rūta Janonienė, Giedrė Jankevičiūtė, advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos kuratorė Jurgita Semenauskienė, VšĮ „Lewben Art Foundation“ direktorė Ugnė Bužinskaitė.
Kelionės, žymiausių Europos architektūros ir dailės paminklų, galerijų, muziejų lankymas, studijos europinės reikšmės meno centruose, užsienio dailės akademijose ir garsių menininkų dirbtuvėse įvairių epochų dailininkams buvo svarbus profesinio tobulėjimo veiksnys. Svajonė, kuri tapo realybe arba kuri taip ir liko neįgyvendinta...
Nuo Renesanso epochos iki pat XIX a. Europos meninio gyvenimo lyderė buvo Italija, o 1577 m. Romoje įsteigta Šv. Luko dailės akademija laikyta geriausia dailininkų profesinio ugdymo įstaiga Europoje. Nenuostabu, kad į Italiją ir amžinąjį miestą – Romą dailininkus keliai vedė iš viso pasaulio.
Italijoje studijavo, čia dvidešimt metų gyveno ir dirbo vienas žymiausių XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos tapytojų Simonas Čechavičius. Šioje šalyje susiformavo pirmojo Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus asmenybė, jo kūrybos braižas. Kaip ir S. Čechavičius, P. Smuglevičius Italijoje praleido dvidešimt metų – mokėsi Šv. Luko dailės akademijoje, tapė portretus ir altorių paveikslus, studijavo ir piešė antikos paminklus, bendravo su dailininkais, architektais, archeologais, kolekcininkais, leidėjais.
XIX a. tarptautinės svarbos meninio lavinimo centru tapo Paryžiaus dailės akademija, iškilo Vokietijos meniniai centrai – Berlynas, Dresdenas, Miunchenas, bet studijų Italijoje ir šios šalies kultūrinio paveldo pažinimo reikšmė nesumenko. Italija išliko viena pagrindinių šalių, į kurias užsienio stažuotėms buvo siunčiami geriausi Vilniaus universiteto dailės katedrų auklėtiniai. Tiesa, dėl lėšų stokos universiteto stipendijas tokioms stažuotėms pavyko gauti toli gražu ne visiems to nusipelniusiems. Gavę stipendijas, 1823–1824 m. Florencijoje, Romoje ir Milane tobulinosi Jonas Gotlibas Kislingas, o 1828–1832 m. Dresdene, Romoje ir Paryžiuje – Bonaventuras Klembovskis; kiti Vilniaus universiteto auklėtiniai į išvajotas studijas užsienyje vyko savo lėšomis arba remiami turtingų mcenatų. Bene daugiausia (apie dešimt metų) Italijoje praleido Kanutas Ruseckas, trumpiau ar ilgiau čia gyveno Jonas Trojanauskas, Julius Miševskis, Julijonas Karčiauskas, Ignacas Romanas Postempskis, Jonas Banevičius, Antanas Belkevičius ir kiti Vilniaus universiteto auklėtiniai.
XIX a. viduryje–XIX a. II pusėje Italijoje lankėsi, kurį laiką ten gyveno, jos gamtą, žmones, architektūros paminklus piešė ir tapė Albertas Žametas, Juozapas Marševskis, Alfredas Izidorius Riomeris, Jonas Zenkevičius, Boleslovas Ruseckas, Mykolas Elvyras Andriolis, Tadas Goreckis, Elena Skirmantaitė-Skirmantienė ir kt. XIX a. dailininkus Italija traukė ne tik kaip antikos, renesanso, baroko dailės paminklų, turtingų meno kolekcijų, įspūdingų muziejų bei galerijų šalis, bet ir dėl puikaus šalies klimato, tapybiško jos kraštovaizdžio, ryškios saulės ir ypatingo žydrumo dangaus – visa tai puikiai tiko plenerinei tapybai.
XX a I pusėje studijų ir pažintiniais tikslais po Italiją keliavo ar ilgesniam laikui šioje šalyje buvo apsistoję Stanislovas Jarockis, Kazimieras Stabrauskas, Petras Kalpokas, Rimtas Kalpokas, Kajetonas Sklėrius, Vytautas Kairiūkštis ir daugelis kitų Lietuvos dailininkų. Net penkiolika metų Kaprio saloje gyveno ir kūrė tapytojas Jonas Mackevičius.
Italijoje sukurti ir jos įspūdžių įkvėpti Lietuvos dailininkų kūriniai parodoje pristatomi temomis, kurios padeda suvokti šios šalies dailės ir kultūros trauką, jos įtaką Lietuvos dailei, pamatyti, kaip skirtingų kartų menininkai matė ir savo kūriniuose įamžino saulėtą, gamtos ir kultūros paminklų turtingą Pietų šalį.
Kūrinius parodai paskolino Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Žemaičių muziejus „Alka“, Kauno miesto muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, advokatų kontora „Ellex Valiunas“, VšĮ „Lewben Art Foundation“, dr. Jaunius Gumbis.
Parodos kuratorės: Dalia Tarandaitė (projekto vadovė), Rūta Janonienė, Giedrė Jankevičiūtė
Rengiant talkino: Rasa Adomaitienė, Rima Rutkauskienė
Parodą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija
Informacija ir vaizdai internete – www.ldm.lt
Informaciją teikia parodos kuratorė Dalia Tarandaitė mob. 8 629 77487
LDM Ryšių su visuomene skyrius
85 262 18 83, 8 674 94 104
Pasivaikščiojimas po Naująją Vilnią
Naujosios Vilnios, baltarusiškai tariant – Vileikos arba senuoju pavadinimu – Novovileisko (Nowo Wileisk) fenomenas neleidžia man ramiai eiti nė viena šio rajono gatve. Dėl šios vietovės apleistumo Vilnius dar vis gyvena dviguboje santvarkoje – vakarinė miesto dalis yra dinamiška ir patiria modernias transformacijas, o rytinė nykiai stagnuoja ir toliau sėkmingai vizualizuoja socialistinį realizmą. Lyg būtume rytiniame Berlyne iki sienos griūties. Tik tiek, kad čia nebuvo ir nėra jokios miestą dalijančios sienos.







