7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Miniatiūrinis Berlynas sapnuoja sovietmetį

Pasivaikščiojimas po Naująją Vilnią

Aistė Mikštė
Nr. 40 (1234), 2017-12-01
Dailė Kultūros tribūna
Pastatas vaiduoklis. Pramonės g. Autorės nuotr.
Pastatas vaiduoklis. Pramonės g. Autorės nuotr.

Naujosios Vilnios, baltarusiškai tariant – Vileikos arba senuoju pavadinimu – Novovileisko (Nowo Wileisk) fenomenas neleidžia man ramiai eiti nė viena šio rajono gatve. Dėl šios vietovės apleistumo Vilnius dar vis gyvena dviguboje santvarkoje – vakarinė miesto dalis yra dinamiška ir patiria modernias transformacijas, o rytinė nykiai stagnuoja ir toliau sėkmingai vizualizuoja socialistinį realizmą. Lyg būtume rytiniame Berlyne iki sienos griūties. Tik tiek, kad čia nebuvo ir nėra jokios miestą dalijančios sienos.

 

Dar ne vėlu nuvežti užsienio turistus, ištroškusius sovietinio laiko reliktų, parodyti, kaip sostinė švinktelėjusi telkšojo apsupta tarybinės miglos: be kavinių ir barų, be kepyklėlių ir visokių „senolių užeigėlių“ anei šviečiančių vitrinų, be šaukliai atrodančių knygynų, be galerijų ir boutique stiliaus krautuvėlių. Nuvežti galima ir vietinius, kurie dar iki šiol neišsiblaivė iš patarimų, įtarimų ir tarybų respublikos sapno, tardami sau, kad vis dėlto aname laike gyveno geriau, nepripažindami, kad būtajam laikui pridėtinę vertę kūrė jaunystė.

 

Taigi turime aptrupėjusius mūrus ir išklaipytus šaligatvius. Senamiestį, gamtą ir daug pramoninių statinių. Štai pastaruosiuose trijuose kaip pasyviame ugnikalnyje ir snaudžia rajono ugnis. Rimtuoliai unisonu ims kaukti, kad reikia daug daug investicijų, nors keista, kad jos iki šiol į Naująją Vilnią neatėjo, ir belieka įtakinguosius įtarinėti įtakų sferos nepasidalinimu minimoje valdoje arba visišku trumparegiškumu. O man, kaip nerimtuolei, atrodo, kad veržlumui sužadinti gali būti panaudota startuolių, undergrounderių, hipsterių ir visokių kitokių invaziniais epitetais įvardijamų žmonių padermė.

 

Kas pirmasis sėkmingai įkelia į rajoną koją, to ir pėdsakai ryškiausi, kitiems belieka sekti įkandin. Ir jei pirmeiviai, įsmeigę savo vėliavą Naujojoje Žemėje, bus kokių nors beveidžių korporacijų atstovai, tai ta vietovė ir bus beveidė. Vileika dabar yra paauglė, kuri jei savo brendimo laikotarpiu siautės kūrybiškai, tai subręs kaip visapusiška asmenybė, kuriai lemta atverti visus savo talentus ir suklestėti.

 

Todėl savo vizijose mėgaujuosi kūrybišku miestu (galima vadinti ir taip, nes Naujoji Vilnia iki 1959 metų turėjo atskiro miesto statusą) su gausybe kultūrą ir subkultūrą kultivuojančių erdvių. Svajoju apie elementariausią kavinę, kur galiu užeiti ir prisėdusi prie stalelio, padaryto iš kokios nors vyno statinės, išgerti puodelį espresso, o galbūt kurį nors rytą skubėdama pasiimti kavą išsinešti; norėčiau prasukti pro knygyną, kuris galėtų būti „Mint Vinetu“ arba „Juodo šuns“ analogas (duokit kad ir paprasčiausią „Draugystę“!), užšokti į galeriją ir jau tuomet riedėti savais keliais toliau. Galbūt kas vakarą mielai užsukčiau ir į kepyklėlę, kurioje pačios šviežiausios bagetės, čiabatos, pitos, babkos ir žiemkenčių juodosios.

 

Aišku, eitume ir į restoraną arba restoranėlį, bistro ir piceriją. Beje, rajoną į dvi dalis skrodžia Vilnelė, tad vasarą koks nors ant plausto sukaltas medinis baras irgi būtų visai sveikintinas. Įtariu, kad vakariniai Vileikos šunų vedžiotojai mielai susigundytų tokiame bare išgerti alaus ar taurę vyno ir pasiklausyti džiaziuko ar rokiuko. Taip, būtų nuostabu, jeigu „Dėvėti“, „Keulė rūkė“, „Kablys“ ir kitų panašių aplink Vilniaus stotį besidauginančių barų savininkai nuspręstų atidaryti savo dublikatus keliolika kilometrų atstumu nuo originalų. Baro „Peronas“ industrinio tipo garstromuzikinė „institucija“ irgi puikiausiai surastų sau kampelį panašioje vietoje kaip ir pirmoji – netoliese dundančio geležinkelio. Apskirtai šis rajonas man yra nepaprastai kinematografiška vieta, deja, dar neradusi savo režisieriaus, galinčio ją paversti „Soul Kitchen“ filmu.

 

Vilniaus senamiestyje vienas baras šnopuoja kitam į sprandą ir tai yra nuostabu. To paties norėtųsi ir Naujojoje Vilnioje, tačiau Vilnius dar neišperėjo vizionierių. Kita vertus, gal daugeliui ši vietovė tėra balta dėmė Vilniaus žemėlapyje? Man ji irgi buvo tokia daugiau nei 30 metų iki pirmųjų atradimų ir vaizduotės skrydžių į būsimąjį laiką, kuriame yra jau visi išsvajotieji dalykai. Kaip sakoma, jei jauti įkyrų trūkumą – šokinėk iš džiaugsmo atradęs nišą, kurią gali užpildyti pasitelkęs savo verslumą. Aš jos neužimsiu, bet norėčiau, kad užimtų kiti – todėl netaupydama idėjų jas skleidžiu „į eterį“.

 

Jau dabar – be jokių investicijų ir batalijų už būvį po stogu – bukinistai ir blusturgiautojai galėtų rengti savaitgalinius arba ekspromtinius renginius prie Naujosios Vilnios dailės mokyklos: tarp XIX a. mokyklos statinio, tremtinių vagono ir autobusų stotelės, netoliese ūžiant skuduryno nuolaidoms ir ištisai dunksint traukiniams. Vilniaus geležinkelio stotyje, prie minėtojo „Perono“, tokie vartotojiškumo mažinimą skatinantys renginiai jau įsibėgėjo, galėtų ristis ir į miesto rytus.

 

Daugybė pramoninio paveldo prašosi tapti meno komunomis, „fluxus ministerijomis“, džiazo, undergroundo, roko, eksperimentinės muzikos prieglaudomis su vienos ar dviejų dienų migruojančiu baru (darau tokias išlygas norėdama mintyse palengvinti nelengvas veiklai sąlygas); konceptualaus meno galerijomis tam kartui, performansų erdvėmis. O šiaip jau performansui tiktų bet kuri rajono dalis – kuo apverktinesnė, tuo postmoderniai įtaigesnė. Tarčiau, kad nebūtina, o gal net ir nepageidautina, ne – netgi kontraindikuotina vietovės kastracija.

 

Nereikia visko išblizginti, sugriauti arba tobulai perstatyti. Reikia tik kai ką pastatyti, ko tikrai trūksta (ir tai tikrai nėra dar vienas prekybos centras, nebent šiame būtų kavinių, ateljė, kokia viena dailininkų reikmenų parduotuvėlė – juk pašonėj dailės mokykla!), kosmetiškai papudruoti ir prifarširuoti daug kokybiško meno, kuris yra ir dvasia, ir materija vienu metu. Buvęs brolių Mozerių tekstilės fabrikas, žymiausias XIX ir XX a. sandūros dalgių fabrikas („litovka“ – taip buvo vadinami dalgiai, jie garsino Lietuvą, nors tuo metu ir carinę, visame pasaulyje). O dar ir Kučkuriškių Sofijos popieriaus fabrikas, kuriuo kaip interaktyviu mokslo muziejumi buvo tepažaista „ant popieriaus“.

 

Ką šiandien mes jau turime Vileikoje vertingo? Justino Vienožinskio dailės mokyklos filialą, įsikūrusį XIX a. raudonų plytų statinyje prie pat geležinkelio; modernią muzikos mokyklą, leidyklą „Nieko rimto“, kurios palėpėje studiją įsirengusi menininkė Sigutė Ach, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos menininkų dirbtuves Pramonės gatvėje.

 

Absoliutus vietovės alogizmas – tarp srauniai tekančios Vilnelės ir Naujosios Vilnios pilkapyno įkurdinti nakvynės namai benamiams, kurie tiltu per užtvanką pro plaukiojančias gulbes ir plūduriuojančius bambalius it „Zombių miesto“ personažai vakare sunkiai siūbuodami traukia poilsio. Tokio tipo įstaiga šalia istorinę vertę turinčio objekto prilygsta ateizmo muziejui, įkurdintam bažnyčioje. Ko gero, tuo laiku, kai buvo steigiama prieglauda, projekto iniciatorius vis dar veikė sovietinė radiacija, nors nakvynės namai atidaryti jau Nepriklausomybės metais. Čia tobula vieta išnuomoti statinį kavinių kompleksui arba restoranui. Gerai, žinau, kad pastatas skirtas socialinėms paslaugoms, o jaunimas irgi yra sociumo dalis.

 

Vis dėlto jaunimas – mūsų ateitis (žinutė tiems, kurie to nežino), tad kodėl pastato nepritaikius vaikų ir jaunimo laisvalaikio bei edukacijos reikmėms? O dar ir vietinio kraštovaizdžio deimantai – visapusišką poilsį, istorinį pažinimą, estetinį pasitenkinimą mums siūlo šios vietovės gamta abiejose Vilnelės pusėse. Vienoje – pilkapynas su tolėliau esančiu mišku, kitoje – Alšėniškio renesansinės pilies piliakalnis, o dar atokiau – jau ir žymieji Pūčkoriai (pastarųjų reklamuoti ir reanimuoti nereikia, jie ir taip žinomi).

 

Vertingumo rajonas nestokoja, didžiausia šios vietovės bėda – vertybinės orientacijos trūkumas. Bet tai tik žmogiškasis veiksnys, o jis kinta. Tad bendruomenės pajėgomis galima sukelti pozityvias permainas, nes pasaulis efektyviausiai keičiasi vidinėmis pastangomis.

Pastatas vaiduoklis. Pramonės g. Autorės nuotr.
Pastatas vaiduoklis. Pramonės g. Autorės nuotr.
Tarp parko ir Pramonės g. Autorės nuotr.
Tarp parko ir Pramonės g. Autorės nuotr.
Tarp parko ir Pramonės g. Autorės nuotr.
Tarp parko ir Pramonės g. Autorės nuotr.
Pastato fragmentas. Pramonės g. Autorės nuotr.
Pastato fragmentas. Pramonės g. Autorės nuotr.
Parkas prie Vilnelės. Pramonės g. Autorės nuotr.
Parkas prie Vilnelės. Pramonės g. Autorės nuotr.
Parkas prie Vilnelės. Pramonės g. Autorės nuotr.
Parkas prie Vilnelės. Pramonės g. Autorės nuotr.
Pastato fragmentas. Pramonės g. Autorės nuotr.
Pastato fragmentas. Pramonės g. Autorės nuotr.
Pramonės g. Autorės nuotr.
Pramonės g. Autorės nuotr.