7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Karina Simonson

Pasaulio meno istorija pagal šeichus

Apie naują muziejų Abu Dabyje

Viename iš Jungtinių Arabų Emyratų, Abu Dabyje, praeitų metų rudenį atsidarė didžiausias Arabijos pusiasalyje meno muziejus – Abu Dabio Luvras (Louvre Abu Dhabi). Lapkričio 11 d. plačioji visuomenė galėjo pamatyti baltų galerijų girliandas ir įspūdingą virš jų sklandantį kupolą. Saulės spindulių kaskados krito per nerūdijančio plieno ir aliuminio pastato nėrinius bei žvaigždės formos raštus. Tačiau kad šis žvaigždėtas dangus sužibėtų, teko ilgai laukti – siekiant sukurti pasaulinio garso muziejų, statybos vėlavo penkerius metus. Prie to prisidėjo ekonominė krizė, krentančios naftos kainos, politinė įtampa regione bei nuožmūs Prancūzijos intelektualų debatai apie šalies meno vertybių skolinimo riziką.

 

2007 m. Luvro muziejus Paryžiuje pasirašė 423 mln. eurų sutartį, leidžiančią Abu Dabio vyriausybei 30 metų naudoti Luvro vardą savo naujam muziejui, o dar 604 mln. eurų – už nuolatinę konsultaciją ir pagalbą valdant muziejų. Tačiau Abu Dabio Luvras jokiu būdu nėra Prancūzijos Luvro kopija ar padalinys, tai atskira institucija, siūlanti savo muziejaus interpretaciją, atspindintį jos erą ir vietinės šalies tradicijas. Emyratuose atsidaro vis daugiau naujų mokyklų ir universitetų, o keletas pripažintų tarptautinių institucijų, siūlančių pasaulinio lygio kultūrinę edukaciją, atvėrė savo duris ir Persijos įlankoje. Tarp jų yra Niujorko universitetas Abu Dabyje su meno istorijos kursais, taip pat Paryžiaus Sorbonos universitetas ir Emyratų Zayedo universitetas su muziejų studijų programomis. Taigi naujasis Abu Dabio Luvras gali tapti viena patraukliausių darboviečių būsimiems meno ekspertams.

Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. R. Halbe nuotr.
Abu Dabio Luvras. R. Halbe nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. R. Halbe nuotr.
Abu Dabio Luvras. R. Halbe nuotr.
Kupolo fragmentas.E. Rust nuotr.
Kupolo fragmentas.E. Rust nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. E. Rust nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. E. Rust nuotr.
LDS inf.

Lenkų menininko Pawelo Szanajcos-Kossakowskio tapybos paroda „Proud to Be Here”

Kovo 2 d., penktadienį, 19 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma lenkų menininko Pawelo Szanajcos-Kossakowskio tapybos paroda „Proud to Be Here” (liet. didžiuojuosi, jog čia esu).

Pawelas Szanajca-Kossakowskis priklauso šeštajai menininkų kartai iš legendinės lenkų-lietuvių aristokratų Kosakovskių giminės. Neseniai P. Szanajca-Kossakowskis grįžo į istorinį šeimos lizdą – Vaitkuškio dvarą, kuriame jo protėviai kelis šimtus metų puoselėjo tapybos ir vėliau fotografijos meną. Pavyzdžiui, P. Szanajcos prosenelis grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis buvo žinomas fotografas, po 1890 m. Vaitkuškio dvare įkūręs fotoateljė. 6000 nuotraukų su Kosakovskio parašu šiuo metu saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Kitas menininko protėvis Jozefas Szanajca – modernizmo pradininkas prieškarinėje Lenkijos architektūroje, surengęs pirmąją Kazimiro Malevičiaus parodą už Sovietų sąjungos ribų. Kultūrinė šeimos praeitis ir kontekstas turėjo lemiamos įtakos Pawelo Szanajcos kūrybai, tačiau jis nemistifikuoja menininko statuso ar misijos. „Menas nėra kuo nors išskirtinė sritis – tiesiog privalai dirbti kiekvieną dieną“, teigia autorius.

Vilniuje pristatoma naujoji tapytojo kolekcija turi sąsajų su chemijos mokslo samprata. Menininko žodžiais, jo tikslas – užčiuopti paties tapybos atomo struktūrą, tyrinėjant formas ir spalvas tarsi mokslininko laboratorijoje. Suprematizmo krypčiai atstovaujantis P. Szanajca iškelia grynosios meninės pajautos svarbą, išreiškiamą geometrinių formų begalybėje. Šie kūriniai užgimė dailininko studijoje Nicoje ir buvo pabaigti jau Vaitkuškyje.

Pastaraisiais metais Pawelas Szanajca-Kossakowskis pristatė savo kūrybą Šiuolaikinėjė Nicos muziejaus galerijoje (paroda „Time Machine“), meno mugėje Art Monaco, taip pat neseniai Los Andžele (JAV) vyko menininko paroda „Space Mistral“.

Pawelo Szanajcos-Kossakowskio paroda „Proud to Be Here“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki kovo 16 d.

Parodos rengėjas – Kossakowskių fondas.

Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

Parodos lankymas – nemokamas.
 

 

 

 

Pawel Szanajca-Kossakowski, Pustoniai
Pawel Szanajca-Kossakowski, Pustoniai
VDA inf.

Michaelos Bujačkovos ir Kęstučio Juršėno tapybos paroda „Miškas rajone“

Dviejų jaunų menininkų Michaelos Bujačkovos ir Kęstučio Juršėno tapybos parodoje „Miškas rajone“  pristatomi per paskutiniuosius  metus sukurti tapytojų darbai. Jų tapyba kontrasto principu kalba apie tą patį dalyką –  aplinkos stebėjimą. Juršėnas, užaugęs Žirmūnuose, savo kūryboje analizuoja šio ir kitų panašių mikrorajonų kaitą sugriuvus Sovietų Sąjungai. Jo paveiksluose susiduria sovietiniai daugiabučiai, apleistos vietos ir besikeičiantis šiuolaikinis pasaulis, uzurpavęs šiuos priespaudos monumentus. Tarp grafičiais apipaišytų sienų menininkas apgyvendina sovietmetį regėjusios gyventojus, kurie atsiduria dviejų priešingų polių judėjime.


M. Bujačkova, skirtingai nei K. Juršėnas, savo stebėjimo tašku pasirenka gamtą. Tai iš kasdienių menininkės pasivaikščiojimų, ryšio su aplinka paieškų. Menininkė renka gamtos objektus, juos eskizuoja, perfiltruoja, suteikia jiems naujas formas ir akrilu perkelia jas ant drobių. Savo darbuose autorė naudoja tik natūralias gamtines spalvas. Abstrakčiuose paveiksluose žiūrovas paliekamas susikurti savo paties vaizdinį. Jam nebandoma paaiškinti, kas yra vaizduojama darbe, tačiau norima, kad lankytojas pats pratęstų meno kūrinį.


Kęstutis Juršėnas (g. 1993)  2012–2016  metais studijavo freskos specialybę Vilniaus dailės akademijoje, Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje; apsigynė bakalauro laipsnį. Šiuo metu tęsia monumentaliosios dailės magistrantūros studijas.


2016 m. pagal mainų programą mokėsi Academy of Fine Arts and Design Bratislavoje (Slovakija).
Michaela Bujačková (g. 1994) 2017 m. įgijo  tapybos bakalaurą Academy of Fine Arts and Design Bratislavoje (Slovakija). Šiuo metu ji studijuoja monumentaliosios dailės magistrantūroje  Vilniaus dailės akademijoje. Menininkė dalyvavo grupinėse parodose „Denník a spol“ („Liptovský Mikuláš“, 2015) ir „Hope” („Krematoriumas“, 2017). Pirmąją asmeninę parodą surengė „Kalab“ erdvėje Bratislavoje.
Paroda VDA „Akademijos“ galerijoje veiks iki  kovo 3 dienos.

VDA inf.

Viktoro Paukštelio tapybos ir piešinių paroda „Nykstantys portretai“

Nuo vasario 19 d. veikia VDA galerijoje „Akademija“ atidaroma Viktoro Paukštelio tapybos ir piešinių paroda „Nykstantys portretai“.


Viktoro, kaip ir bet kurio tapytojo, piešiniai yra tos pirminės idėjos, nuo kurių atsispyrus gilinamasi į spalvines erdves. Piešinyje svarbus yra linijinis charakteris (tokiu būdu gilinantis į emocionalųjį pradą), kuris, einant link tapybos, tartum tuščias indas, yra pripildomas skirtingų spalvų kokteiliu. Iš kitos pusės, ypač piešiniuose be galo ryškiai, netgi skausmingai matyti dienoraštinis, auto-biografinis V. Paukštelio tapybos pobūdis. Tai nėra nieko keisto, kadangi piešinio, materializuojančio ir vizualizuojančio pirmines idėjas (tiek platoniškąja, tiek paukšteliškąja sampratomis) funkcija tokia ir yra. Menininkui svarbios yra medžiaginės piešinio (o piešiama daugiausiai tušu ir skystais aliejiniais dažais) savybės, jų santykis su pagrindu, nulemto atsitiktinumo dėka besiformuojančios formos ir pavidalai.


V. Paukštelio tapyba pasakoja du dalykus (iš tiesų – daugiau nei porą, bet kalbame apie du pasakojimo lygmenis, naratyvinius sluoksnius). Pirmas – tai pati tapyba, t. y. spalvos biografija. Žiūrovui tereikia „įsijungti“ abstraktųjį mąstymą ir matyti tik plokštumas, linijas. Tokiam suvokimo posūkiui V. Paukštelio tapyba yra ypatingai palanki, kadangi ji lengvai skaidosi ir struktūrizuojasi. Kitas pasakojimas glūdi literatūriniuose siužetuose. Jeigu tapytojas tapo figūras, bent menkiausius šio, regimojo pasaulio atvaizdus ir, ar atspindžius, tai jie jau savaime kažką pasakoja savo buvimu. Analogiškai teatro scenoje tegul ir nebyliai sėdintis aktorius vaidins scenaristo ir režisieriaus jam suteiktą rolę. Iš regimųjų atributų ir įvaizdžių galima spręsti, jog V. Paukštelis pasakoja apie save. Tai yra jo gyvenimas. Portretų atveju – tai artimieji, draugai, kultūros herojai, gyvenimo veikėjai apskritai.
Tematika – „Nykstantys portretai“ sujungia tiek piešybinį, tiek tapybinį Viktoro kūrybos lygmenis. Nykimas čia gimsta iš paties atsiradimo – ant popieriaus gimstanti juoda linija pranyksta baltame fone, aliejiniai paviršiai ir formos „pražūva“ (tiksliau – praranda savo aštrius kontūrus) tapybiniuose rūkuose ir miglose. Paskutiniuosiuose V. Paukštelio darbuose tapybai jungiantis su piešiniu, eksperimentuojant su pigmentais ir koloristinėmis dažo ypatybėmis, neretai keičiasi (atsiranda iš nyksmo) prigimtinės tiek paties piešinio, tiek tapybos savybės... Galop (ir tai yra akivaizdu) – „Nykstančius portretus“ kiekvienas iš mūsų gali suvokti ir egzistencine, simboline prasmėmis. To siekia ir pats tapytojas.

Viktoras Paukštelis yra pianistas ir tapytojas. Studijavęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, École Normale de Musique de Paris konservatorijoje, grojęs  ne vienoje pasaulio koncertų salėje, šiuo metu mokosi VDA Tapybos katedroje. Menininkas yra surengęs 7 personalines parodas.

Meno nišos inf.

Monika Furmana: mano tikslas – sprogdinti žmonių susikurtus burbulus

Galerijoje „Meno niša“ menininkė Monika Furmana pristatys savo naujausių kūrinių parodą „Eat myself, drink myself“, kurią bus galima pamatyti nuo vasario 28 d. Menininkė savo kūriniuose provokatyviai ir drąsiai dekonstruoja moters kūną, keičia jo tapatybę.


M.Furmanos (Furmanavičiūtės) pavardė plačiau tapo žinoma 2008 m., jai pradėjus aktyviai dalyvauti grupinėse parodose. Tais pačiais metais Vilniaus dailės akademijoje ji baigė tapybos bakalauro studijas, 2010 m. – magistro, 2016 m. M.Furmana įgijo ir meno doktorantės laipsnį. Menininkė yra surengusi 14 solo parodų. Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Belgijos, Suomijos ir JAV kolekcionieriai, taip pat „Lewben Art Foundation“ ir MO muziejus.


M.Furmanos tapyboje svarbus daikto ir kūno santykis, daikte slypinti gyvybė ir kūno sudaiktėjimas. Ji teigia, kad šie du sluoksniai palaipsniui ėmė jungtis į vieną kiborgę, moterį – mašiną, moterį ir į jos kūną įsiskverbusią istoriją, kuri kaupiasi kaip našta, auga ir maitinasi jos pačios kūnu, tampa neišvengiamybe.


Menininkės kūriniuose dekonstruotų kūnų reprezentacija atveria giluminį paveikslų sluoksnį, kuriame grumiasi kontrastingos realybės bei užduodami provokatyvūs klausimai. M.Furmana pasakoja, kaip gimė naujausia paroda.


– Monika, pagrindinė tavo kūrybos tema – moteris ir jos kūnas. Papasakok, kaip ja susidomėjai ir koks kelias buvo iki jos?
– Viskas susiklostė kažkaip savaime, mažais žingsneliais formuojant save kaip menininkę, kaip žmogų dar studijuojant pirmuose kursuose. Tikrąją prasmę tapyboje radau surišusi ją su savo realiu gyvenimu, įtikėjus tiek, kad paveiksle tvyrantis laikas man tapo realesnis už mano gyvenimą. Labiausiai žavi galimybė suręsti naują, iki tol ant žemės neegzistavusį organizmą ir paleisti jį savarankiškam gyvenimui. Visi mes įkalinti savo kūnuose. Man pavyksta laikinai išslysti iš savojo į naujai sukurtą.


– Kaip gimė šios parodos kūriniai?
– Kūriniai gimė garaže, kurį paverčiau mano kūrybos slapta oaze. Be langų, be durų – vienintelis kelias – internetas, nuotraukos ir mano patirtis.


– Esi pasakiusi „Matuojuosi tapatybes, kaip rūbus. Tik visada jaučiuosi besirengianti svetimą, kol kas nerandu savojo“.  Ar tai vyksta per tapybos procesą?
– Tas „matavimasis” vyksta tapyboje ir gyvenime. Kartais nebeapčiuopiu ribos tarp jų, kartais realiai persikūniju į kažką kitą ir stebiu save iš šalies, režisuoju situacijas, improvizuoju. Tai toks ypatingas mano laikas, transcendencija.


–  Kokios tapatybės tau yra įdomiausios?
– Man patinka neišbaigtas būvis. Kuomet žmogus dar geba keistis, ieškoti, reaguoti, kvestionuoti save ir aplinką. Tvirtos, kategoriškos tapatybės man kelia siaubą, tai tam tikra rūšis zombių. Tikiu, kad dvejonėje slypi išmintis.


 – Tavo tapyboje dažnai  grumiasi kontrastai: kūniškumas ir daiktiškumas, realybė ir fikcija, sakralumas ir nuopuolis. Kodėl tave žavi šių skirtingų dalykų supriešinimas, kuris išprovokuoja dramatišką ir kartais šokiruojantį rezultatą?
– Gyvenimas yra kontrastingas. Kartais žmonės užsiliūliuoja, gyvena tam tikram savo susikurtam burbule. Mano, kaip menininkės, tikslas sprogdinti tuos burbulus. Permąstyti naujai, kas yra šventa šiandieninėje visuomenėje ir pabendrauti su demonais iš arčiau.


Monikos Furmanos tapybos paroda „Eat myself, drink myself“ veiks vasario 28-kovo 17 d. Galerija „Meno niša“ dirba II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val.

NMKČDM inf.

Šiuolaikinio Vokietijos meno paroda „Future perfect“

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune, vasario 28 d., trečiadienį,  17 val. įvyks šiuolaikinio Vokietijos meno parodos „FUTURE PERFECT“ atidarymas.

Nuo kovo 1 d. šią parodą bus galima aplankyti ir M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12).

Parodoje „FUTURE PERFECT“ surinkti šešiolikos menininkų filmai, fotografijos, skulptūros, objektai, tapybos darbai ir koliažai, skirti įsivaizduojamai ateičiai. Parodos pavadinimas sietinas su veiksmažodžio laiko forma, reiškiančia užbaigtą veiksmą ateityje: kažkas bus atsitikę. Todėl paroda kelia klausimą iš šios perspektyvos: jei ateitis gali būti suprantama kaip praeities pabaiga, kaip tuomet mes dar apskritai galime pranašauti, samprotauti ir išeiti iš įprastų mąstymo paradigmų?
Galimybė apmąstyti ateitį, teikti sumanymus, kelti lūkesčius ir būgštavimus ir jais pagrįsti savo veiksmus sutvirtina visuomenę. Tačiau šiandien ateitis vis dažniau pristatoma kaip kritinio mąstymo koncepcija. Nors skaitmeninės technologijos vis spartėja ir didėja mobilumas, mums sunku numatyti net artimą ateitį ir, atrodo, neįmanoma kalbėtis apie ateitį vartojant kategoriškus teiginius. Pavyzdžiui, griuvus Berlyno sienai ir nustojus mąstyti šaltojo karo kategorijomis, buvo ne tik paskatinta ekonomikos globalizacija, bet ir atsisakyta daugelio Europos iliuzijų bei mąstymo paradigmų.
Parodoje apmąstomi ateities pažadai. Ar mes dar galime susikalbėti būsimojo atliktinio laiko kategorijomis? Kaip savo požiūrį į šias kategorijas išreiškia menininkai, pasirinkdami atitinkamas medžiagas, formą, naratyvą ir vaizdinius? Kaip jie iš naujo pristato praeitį? Kurioje vietoje jie mato galimybę veikti?
Nairy Baghramian (g. 1971 m. Isfahane, Irane) nuo 1985 m. gyvena Berlyne. Savo skulptūrose, fotografijose ir erdvinėse instaliacijose ji atspindi modernizmo formas ir nagrinėja istorines, socialines, politines bei estetines temas.

Kerstin Brätsch (g. 1979 m. Hamburge) ir Adele Röder (g. 1980 m. Drezdene) gyvena Niujorke. 2007 m. jos sukūrė grupę DAS INSTITUT, kurioje kartu dirba. Tai neformali grupė, kurioje menininkės išeina už subjektyvumo ribų ir naudoja metodą, padedantį į vieną visumą sutraukti menines priemones, subjektą ir objektą.

Mariana Castillo Deball (g. 1975 m. Meksike) gyvena Berlyne. Savo darbuose ji tyrinėja veiklos ir atminties erdves, kuria sąsajas tarp matematikos ir filosofijos, archeologijos ir kolonijų istorijos.

Cyprienas Gaillardas (g. 1980 m. Paryžiuje) gyvena Berlyne ir Niujorke. Pagrindinės jo darbų temos yra griuvėsiai ir atstatymas, architektūra, susipriešinimas su urbanizuota erdve ir anachronizmai, kuriuos mūsų aplinkoje įtvirtina architektūra ir kraštovaizdžio planavimas. Jis kvestionuoja prieštaringą viešųjų erdvių, socialinių ritualų pobūdį, taip pat civilizacijos sampratą bei jos utopijas.

Dani Galis (g. 1975 m. Jeruzalėje) gyvena Berlyne. Jo darbuose, kuriuose analizuojama žiniasklaida, jis tikrina istorinių dokumentų, kuriuos jis subtiliai pakeičia ir rekonstruoja, istorinę reikšmę. Didžiausią dėmesį menininkas skiria kalbėjimui kaip išraiškos meno formai.

Annette Kelm (g. 1975 m. Štutgarte) gyvena Berlyne. Jos konceptualios fotografijos atspindi klasikinius meno žanrus, kaip antai natiurmortą, portretą, objekto, peizažo ir architektūros fotografiją. Nuotraukų motyvai susiejami su įvairialypėmis kultūrinėmis nuorodomis.

Jutta Koether (g. 1958 m. Kelne) gyvena Berlyne ir Niujorke. Jos darbuose, apimančiuose platų spektrą nuo tapybos, performanso, filmų ir muzikos iki publicistikos, nagrinėjama vizualinė kūryba popkultūros kontekste, juose dominuoja feminizmo ir lyčių politikos klausimai.

Arminas Linkė (g. 1966 m.) gyvena Milane ir Berlyne. Jo veiklos sritys: filmai ir fotografija. Menininkas derina šias meno formas, siekdamas panaikinti ribas tarp fikcijos ir tikrovės. Jis kaupia nuolat augantį žmogaus veiklos ir įvairių natūralių bei dirbtinių kraštovaizdžių archyvą.

Antje Majewski (g. 1968 m. Marle) gyvena Berlyne. Savo darbuose ji naudoja tapybą, vaizdo medžiagą ir performansus, dažnai dirba su kitais menininkais. Lietuvoje bendradarbiauja su Laima Kreivyte. Jos darbai pagrįsti antropologiniais klausimais, susietais su konkrečiais kultūros ir istorijos įvykiais.

Henrikas Olesenas (g. 1967 m. Esbjerge, Danija) gyvena Berlyne. Savo darbuose jis analizuoja galios struktūras ir žinių sistemas, kurios padeda kurti visuomenės normas, atsirasti atskirčiai ir kriminalizavimui.

Yorgos Sapountzis (g. 1976 m. Atėnuose) gyvena Berlyne. Jo performansai, vaizdo medžiaga ir instaliacijos pasižymi laikinumu, greičiu ir nestabilumu. Pasinaudodamas viešojoje erdvėje esančiais paminklais jis nagrinėja kolektyvinį požiūrį į istorines relikvijas ir pavienio individo galimybes veikti visuomenėje.

Nora Schultz (g. 1975 m. Frankfurte prie Maino) gyvena Berlyne. Savo instaliacijose ir performansuose ji, be kita ko, aiškinasi kalbos atsiradimą. Ji atskleidžia skulptūrų kūrimo procesą ir šitaip bando integruoti etnologija, psichoanalize bei kasdienybės sociologija pagrįstą išorinį naratyvą.

Nasanas Turas (g. 1974 m. Ofenbache) gyvena Berlyne. Savo kūriniuose, pasižyminčiuose tiek humoristiniu, tiek maištauti skatinančiu poveikiu, jis atspindi meno kūrinių ir recipientų santykį viešojoje erdvėje. Jo darbai, susiejantys meną ir realybę, dažnai skatina žiūrovus aktyviai dalyvauti kūrybos procese.

Danh‘as Vo (g. 1975 m. Vietname). Savo grafikos kūriniuose, skulptūrose ir instaliacijose jis įprastus daiktus traktuoja kaip prasminius vienetus, padedančius atskleisti sudėtingus asmeninės istorijos, politinių sistemų ir interesų ryšius.

Clemensas von Wedemeyeris (g. 1974 m. Getingene) gyvena Berlyne. Savo darbuose jis naudojasi kinematografinėmis fikcijomis, taip siekdamas priversti suabejoti istorinio naratyvo ir visuomenės normų nuoseklumu. Jo filmuose dažnai parodoma, kaip jie buvo sukurti, taip atskleidžiant jų gamybos mechanizmų ir užkulisių paslaptis.
Šiai parodai Verlag für moderne Kunst išleido dvikalbį katalogą (vokiečių ir anglų kalbomis).
Parodos kuratoriai: Angelika Stepken, Philipp Ziegler
Parodos rengėjai: ifa (Užsienio ryšių institutas), Goethe institutas
Parodos veiks: 2018 02 28 – 2018 04 01

 

Menininkės Camillos Graff Junior performansas projektų erdvėje „Sodų 4“

„EX(s)“: performatyvus romantinės meilės istorijų tyrimas su Camilla Graff Junior


Menininkė Camilla Graff Junior projektų erdvėje „Sodų 4“ pristatys tęstinį projektą „EX(s)“ – performansą ir kūrybines dirbtuves, tyrinėjančius romantinės meilės istorijas. Performansas vyks vasario 27 d., o kūrybinės dirbtuvės – vasario 28 d., juose dalyvauti kviečiami visi susidomėjusieji.

Performanso metu pristatoma menininkės ankstesnių romantinių santykių istorijų analizė. Tuo tikslu naudojamos įvairios naratyvo kūrimo strategijos, muzikos kūriniai, istorijos, kviečiami svečiai. „Ex(s)“ yra antrasis Camillos Graff Junior performansų trilogijos kūrinys. Bendras visas tris dalis siejantis bruožas yra autobiografinės medžiagos integravimas į juos. Be to, menininkė suteikia galimybę auditorijai projektuoti įvairius jos pačios asmeninių istorijų variantus, juos vystyti, diskutuoti apie jos asmenybę, šeimos santykius, liūdesį, moralines normas, seksualinę orientaciją bei meilės santykius. Pirmasis serijos performansas „Mano mama vilkė, mano tėvas...“ buvo pristatytas Vilniuje projektų erdvėje „Malonioji 6“ 2014–aisiais.  

Dirbtuvių metu dalyviai aptars performanso iškeltus klausimus bei kurs savo asmeninius buvusių santykių sąrašus. Vėliau porose bei grupėje kartu su menininke visi turės galimybę išbandyti skirtingus šių sąrašų skaitymo modelius bei aptars išryškėjusius dėsningumus.

Camilla Graff Junior yra performanso menininkė ir kuratorė iš Danijos. Ji studijavo performansą Sorbonne Nouvelle universitete Prancūzijoje bei Kopenhagos universitete Danijoje, taip pat mokėsi aktorystės bei šiuolaikinio šokio Bergene ir Paryžiuje, o režisūros Karalienės koledže bei Robert Wilson Watermill centre Niujorke. Savo kūriniuose menininkė tiria sąsajas tarp vizualiųjų menų, rašymo kaip kūrybos formos, naratyvo kūrimo, feministinių teorijų, archyvų ir afekto. Per pastarąjį dvidešimtmetį ji pristatė seriją solo ir grupinių performansų Europos, Afrikos, Pietų ir Šiaurės Amerikos žemynuose.

Performansas 2018/02/27, 18:00 (trukmė: 90 min, atviras visiems be registracijos)
Dirbtuvės 2018/02/28, 15:00–20:00 (registracija į dirbtuves el. paštu [email protected])

Abu renginiai vyks anglų kalba. Dalyvavimas nemokamas.

Projektą remia „Danish Arts Foundation Committee for Performing Arts“, „Nordic Culture Point“, Lietuvos kultūros taryba. Susiję rezidencijos: „Kanuti Gildi Saal“, Talinas, „MoKS“, Mooste, Danijos Performanso meno kūrybos centras, Studenterhytta in Nordmarka, Osle.
Renginį organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.
    
Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4

 

VVGŽM inf.

Rafaelio Chvoleso portretų parodoje – dailininko žvilgsnis į XX a. vidurio vilniečius

Vasario 27 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) atidaroma paroda „Mes žiūrime į juos, jie žvelgia į mus. Rafaelis Chvolesas: vilniečių portretai 1945-1959 m.” Paroda, surengta bendradarbiaujant su Prancūzijos institutu, yra skiriama atkurtos Lietuvos šimtmečiui.


R. Chvolesas gimė Vilniuje 1913 m. Čia jis užaugo, pradėjo dailininko karjerą, o tarpukariu priklausė novatoriškų pažiūrų žydų menininkų sambūriui „Jung Vilne“. Po Antrojo pasaulinio karo, negrįžtamai pakeitusio Vilniaus ir jo gyventojų veidą, R. Chvolesas portretavo daug nepaprastų asmenybių – pokariu įkurto Žydų muziejaus darbuotojus, literatus, menininkus ir kitus šviesuolius, kaip kad jidiš dainininkę Nechamą Lifšicaitę ar rašytoją Hiršą Ošerovičių.


R. Chvoleso nutapyti jo gimtojo miesto gyventojai į mus žvelgia iš XX a. vidurio Vilniaus. Portretuose atgijo ir tie, kuriems nepavyko išgyventi – per Holokaustą tragiškai žuvę Jungtinės partizanų organizacijos nariai. Atskirą paveikslų grupę sudaro jautriai nutapyti R. Chvoleso artimųjų – poetiškos prigimties žmonos Marijos, ryžtingos sesers Rivkos, vėliau tapusios Lietuvos ir Izraelio šachmatų čempione, sūnų Alexanderio ir Milijo, įsūnio Antono, draugų ir pažįstamų vaikų portretai.
Pasak muziejaus Tolerancijos centro vadovės ir vienos iš parodos kuratorių Ievos Šadzevičienės, dailininko portretuose užfiksuota dalelė Vilniaus istorijos ir ją kūrusių miestiečių.


 „Atsigręždami į šimtą Lietuvos istorijos metų, parodoje žvilgsnį nukreipiame į pokarinį Vilnių ir dar mažai tyrinėtus pirmuosius sovietinės okupacijos dešimtmečius. R. Chvoleso portretuose įamžinti vilniečiai po karo bandė atkurti gyvenimą gimtajame mieste, tačiau susidūrė su kultūrinės tapatybės slopinimo politika, užgniaužta kūrybine laisve“, – teigia menotyrininkė.


Parodą lydi katalogas, kuriame pateikta detali informacija apie portretuojamus asmenis, menotyros mokslų daktarės Laimos Laučkaitės straipsnis „Rafaelis Chvolesas: vilniečių portretai 1945-1959 m.“ ir kiti tekstai.


Paroda „Mes žiūrime į juos, jie žvelgia į mus. Rafaelis Chvolesas: vilniečių portretai 1945-1959 m.” atidaroma kaip renginių ciklo „2018: Lietuvos šimtmetis ir Prancūzija” dalis ir veiks iki gegužės 27 d.

Parodos kuratorės: dr. Laima Laučkaitė, Ieva Šadzevičienė; dizainerė: Aleksandra Jacovskytė
Daugiau informacijos:
Živilė Avital Juonytė,
VVGŽM komunikacijos koordinatorė
Tel. (8 5) 231 3179, mob. 8 623 57560
El. p. [email protected]
www.jmuseum.lt
www.facebook.com/tolerance.center.lt

LAPAS

Dainiaus Liškevičiaus instaliacija „Labyrinthus“ perkelta į knygą

Vienas svarbiausių pastarojo dešimtmečio šiuolaikinio meno kūrinių Lietuvoje – Dainiaus Liškevičiaus instaliacija „Labyrinthus“ – atkuriamas knygos pavidalu.


Venecijos bienalėje Lietuvai 2015-aisiais atstovavusio menininko knygą-kūrinį itin mažu tiražu atskirai lietuvių ir anglų kalbomis išleido leidykla „Lapas“. Leidinį bus galima pavartyti ir įsigyti Vilniaus knygų mugėje, vėliau jis pasieks pagrindinius meno knygynus ir bus prieinamas internetu.
„Aš manau, kad tai pats ryškiausias šį dešimtmetį Lietuvoje sukurtas meno kūrinys, – sako kartu su D. Liškevičiumi knygą sudariusi menotyrininke Agnė Narušytė. – Tačiau instaliacija „Labyrinthus“ dabar guli išardyta Liškevičiaus studijoje ir nežinia kada vėl mes ją pamatysime. Šis kūrinys turi išlikti kultūros lauke, todėl „Labyrinthus“ ir atsirado knygos pavidalu“.


D. Liškevičiaus darbas pirmąkart eksponuotas 2014-aisiais Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Šešiolikoje kambarių stovėjo iš kasdienių daiktų sukomponuoti objektai po stiklo gaubtais, o sienas puošė kalnų ir interjerų fotografijos. Labirinto lankytojui šioje vaizduotės teritorijoje padėjo susigaudyti ir išsyk klaidino gidas – knyga, sudaryta iš autoriaus jaunystėje skaitytų knygų citatų.
„Dainius turi genialų gebėjimą sudėti dalykus taip, kad galėtum juose vis atrasti kažką naujo“, – sako leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė.


Kiekvienas apsilankymas labirinte – tiek instaliacijos kambariuose, tiek naujosios knygos puslapiuose – yra autoriaus apgalvotas, tačiau nenulemtas ir vis kitoks. D. Liškevičius leidžia kiekvienam individualiai pasiklysti ir atrasti nenumatytų reikšmių.


„Labyrinthus“ knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje spausdinama minėtoji menininko iš citatų sukonstruota į vientisą pasakojimą knyga, antrosios dalies „kambariuose“ sudėtos instaliacijos nuotraukos, tarsi vaizdų galerija.


„Norėjome atkurti vaikščiojimo po labirintą jausmą. Tad šiai antrai – dokumentacijos – daliai dizaineris Jurgis Griškevičius pasiūlė išlankstomus puslapius. Skaitytojas pamato kambario pavadinimą, bet turi patekti į jį – atversti kambaryje esančio objekto nuotrauką. Tai kuria, ieškojimo, radimo ir klaidumo įspūdį“, – sako A. Narušytė.


Trečiojoje knygos dalyje sudėtos septynių autorių „Labyrinthus“ recenzijos ir interpretacijos bei estų akademiko ir literato Reino Raudo 1988-ųjų pjesė „Minotauras“, kuri tapo dar vienu ready made objektu labirinte.


„Skaitant atrodo, kad R. Raudas dar tada rašė apie D. Liškevičiaus darbą, kuris bus sukurtas po daugiau nei 20 metų“, – sako A. Narušytė.
Knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje vasario 23 d. (penktadienį), 14 val. „Lietexpo“ 5.2 salėje dalyvaus knygos sudarytojai D. Liškevičius ir A. Narušytė, prie knygos prisidėję rašytojai Paulina Eglė Pukytė ir Rolandas Rastauskas bei menotyrininkė Tojana Račiūnaitė.

Daugiau informacijos
Ūla Ambrasaitė
Leidykla „Lapas“
+370 612 25481

KKKC inf.

Arūnės Tornau kūrybos paroda „Tirpstančios formos“

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2018 m. vasario 23 d., penktadienį, 18 val. atidaroma Arūnės Tornau kūrybos paroda „Tirpstančios formos“. Šeštadienį, vasario 24 d., 11.30 val. menininkė kviečia į ekskursiją po ekspoziciją.

Arūnė Tornau parodoje „Tirpstančios spalvos“ pristato 2015– 2017 m. sukurtus tapybos darbus ir erdvinę tekstilės instaliaciją. Didelio formato paveiksluose menininkė analizuoja ją dominančias egzistencines gamtos ir žmogaus būties trapumo temas ir sieja jas su aktualia sociologine (modernybės epochos) griūties jausena, jau kuris laikas dominuojančia šiuolaikinio meno kontekste ir kultūros teorijos tekstuose.

A. Tornau visada domino gamtos cikliškumo, laikinumo, jos kaitos ir nykimo, ekologinės temos, bet tik per pastaruosius 5–7 metus jai pavyko išgryninti savo mintis: temos abstrahavosi, apsivalė nuo nereikalingų smulkmenų, koloritas tapo santūresnis, spalvos prislopintos. Šios temos taip pat pradėjo rezonuoti su visai kitomis, „apokaliptinėmis“ nuojautomis platesniame tarptautiniame šiuolaikinio meno kontekste, kuris reaguoja į globalias dabarties politines, ekologines, ekonomines krizes. Ramus, sutelktas vaizdas atsirado kaip priešprieša intensyviam šiuolaikinės informacijos srautui. Ši tema jai atrodo aktuali ir savo egzistenciniu poetiniu pobūdžiu. Naujam ciklui būdingas tuštumos kaip niekieno, „užribio“ žemės vaidmuo. Kūriniuose dominuoja efemeriški, nykstantys vaizdiniai – spalvų blukimo, daiktų dūlėjimo, pėdsakų nykimo, kaitos motyvai. Tokiame nykimo ir mirties estetikos kontekste daiktų ar objektų buvimas tik nujaučiamas arba jų išvis nėra. Nerangios, amorfiškos architektūrinės formos, vertikaliai stūksančios abstrakčioje klampioje erdvėje, sukelia civilizacijos ar egzistencijos pabaigos jausenas.

Paskutinių, dar niekur nerodytų A. Tornau darbų ciklą „Užtvaros“ sieja vienas motyvas: tam tikros kliūtys, trukdančios žiūrėti gilyn į paveikslą: tvoros, užuolaidos, medžių kamienai, į tankius mazgus susiraizgę krūmynai, medžių išvartos. Pagrindinis objektas – tarsi paslėptas, uždengtas nuo žiūrovo akių, tačiau jauti jį esant. Tas slaptumo jausmas ir tamsus koloritas sukuria baugumo ir įtampos atmosferą. Žiūrėjimas pro užtvarą tampa lyg bandymu patekti į draudžiamą teritoriją, o miškas – personifikacija, abstrahuotu jausminiu pasauliu.

Parodoje pristatoma erdvinė instaliacija, pasak menininkės, atskleidžia jos, kaip moters kūrėjos, asmenišką ir emocinį žvilgsnį: „Ciklą papildanti paralelinė tema bei forma – erdvinė instaliacija, skirta mano prieš kelerius metus mirusiai mamai. Tai – labai trapus, intymus, emociškai man svarbus kūrinys, kuris įvestų žmogišką mastelį ir kartu sustiprintų  abstrakčių gamtos būsenų poveikį, sukuriamą mano didelių formatų tapyba“.

Apie autorę

Arūnė Tornau (g. 1956) – tapytoja, dailės pedagogė. 1974–1979 m. studijavo Vilniaus dailės institute. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė, 2009–2016 m. LDS tapybos sekcijos pirmininkė. Dalyvavo daugelyje tarptautinių ir respublikinių parodų, vykdė meno edukacinius projektus Lietuvoje ir užsienyje. Kelių dailės vadovėlių, knygos „Latcho drom“, daugelio straipsnių, kelių videofilmų, TV ir radijo laidų apie meną ir meno pedagogiką autorė ir bendraautorė. Kūrė scenografiją spektakliams, kuravo tapybos parodų projektus Lietuvoje ir užsienyje (Liuksemburge,  Briuselyje, Hagoje, Berlyne, Varšuvoje). Menininkė nuolat dalyvauja grupinėse parodose šalyje bei užsienyje ir rengia asmenines savo kūrybos parodas.

Vasario 24 d., šeštadienį, 11.30 val. menininkės Arūnės Tornau vedama ekskursija po parodą „Tirpstančios formos“. Būtina registracija el. paštu: [email protected] arba tel. 8 650 71704 (ekskursijos kaina įeina į bilieto kainą: 1,70 Eur, 0,85 Eur. Neįgaliesiems, Klaipėdos moksleiviams – nemokamai).


Arūnės Tornau paroda „Tirpstančios formos“ veiks iki 2018 m. kovo 25 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

 

  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas