Rūtos Šipalytės keramikos paroda „Miestai. Keliaujantys namai“ galerijoje „Atifex“
Šiandien dailės parodose retokai matome ypatinga vizualumo estetika pasižyminčių ekspozicijų, kuriose dominuoja išskirtinės plastikos harmonija. Ieškantiems pozityvios atgaivos, virš kasdienybės pakylėto reginio siūlyčiau pasidairyti po keramikės Rūtos Šipalytės parodą.
Rūta Šipalytė dar studijuodama Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedroje išsiskyrė labai konstruktyvios minimalistinės stilistikos kūriniais. Iki šiol jos keraminiai objektai akivaizdžiai reflektuoja architektūrinių formų sąndarą. Tokio meninio požiūrio ir vaizdinių pradžią atrandame autorės vaikystėje. Užaugusi architektų Juozapo ir Romualdos Šipalių šeimoje, Rūta savo lūkesčius tapti dizainere ar architekte įgyvendino pasirinkdama keramikės profesiją. Formuojantis jos kūrybos braižui išryškėjo polinkis racionaliai jungti lipdytus iškočioto molio elementus, daug dėmesio skiriant keraminių kompozicijų proporcijoms ir ritmui, tikslingam formų dekorui ir daikto funkcijai. Be abejo, Rūtos Šipalytės darbuose pastebima jos mokytojų – Noros Blaževičiūtės ir profesoriaus Juozo Adomonio – kūrybos principų plėtotė, einant skulptūrinės, konceptualiosios keramikos keliu.





2018 m. kovo 13–30 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė- dešinė“ veiks Vytauto Jurkūno kūrybos paroda „Litras tušo“.
Atidarymas 2018 m. kovo 13 d. 18 val. VGMC (Latako g. 3)
Vytautas Jurkūnas – retai nūdienos profesionaliojo meno arenoje besirodantis kūrėjas. Šiandien labiau atpažįstamas kaip karikatūrų piešėjas, kuris šmaikščiomis mizanscenomis iliustruoja lietuviškąsias politines ir socialines aktualijas arba satyrinius Juozo Erlicko feljetonus dienraštyje Lietuvos rytas.
Ankstyvame kūrybos periode intensyviai kūręs iškiliaspaude, giliaspaude ir trafaretine spauda, 10 dešimtmečio viduryje susidomėjo piešinio žanru ir grafiką netrukus pakeitė piešimas pastelėmis, pieštukais, akvarele ir tušu. Šis kūrybos etapas tęsiasi ligi šiol. Ilgai lauktoje Jurkūno kūrybos parodoje „Litras tušo“ rodomi 2014–2018 m. periodu sukurti piešiniai.
Kūriniuose Jurkūnas išlieka ištikimas savo mėgstamai žmogaus ir jo aplinkos, būties ir buities stebėsenai bei jos fiksavimui. Ar tai būtų grafikos lakštas, ar piešinys, laisvos linijos teikiama išraiškos laisvė buvo ir yra Jurkūno kūrybos ašis, per kurią, kaip per spalvotą kaleidoskopą, autorius rodo jo akimis matomą, ironijos nestokojantį pasaulį.
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt
Il. Skritulys, 2018, pop., tušas
Kovo 8 d., ketvirtadienį, 18 val. kviečiame į Ričardo Nemeikšio personalinės parodos „Tuštumos blizgesys“ atidarymą.
VDA parodų salėse „Titanikas“ pristatoma žymaus viduriniosios tapytojų kartos atstovo, Akademijos profesoriaus, grupės „Angis“ nario Ričardo Nemeikšio personalinė paroda „Tuštumo blizgesys“. Tai pastaruoju metu šio menininko kūrybinę strategiją apibendrinanti, dar 2000 metais darbų ciklas, paties šmaikščiai pavadintas „blizgučiais“.
Pasak R. Nemeikšio, jo darbo procesas nėra skubus, kiekvienas atskiras kūrinys yra „brandinamas“ net keletą metų. Jausdamas, kad paveikslas yra dar nebaigtas, autorius jį tiesiog padeda į sandėlį. „Pasąmonėje darbas vis vien dirbamas. Po kiek laiko surandama užbaigta forma. Kartais laike darbas „pasensta“ ir aš jį perdarau. Man „blizgučių“ ciklas yra lyg procesas, ‚mintantis‘ pirminės idėjos „energetiniu užtaisu“. Yra pojūtis, kad ta „energetika“ išsisėmė, todėl atsirado ši apžvalginė paroda. Nors niekada nesakyk niekada“.
Apie savo kūrybą R. Nemeikšis teigia: „Aš manau, kad menas yra (turėtų būti) sugestyvus. Jis siūlo visus įmanomus pasakojimus, interpretacijas, bet pats nieko konkretaus nepasako. Meno kūrėjas yra paskutinėje teiginio pozicijoje ir nieko labai išsamaus apie savo kūrinį neturėtų aiškinti – nes tai žiūrovo, meno vertintojo reikalas. Menininkas kurdamas apmąsto visas kūrinio interpretavimo galimybes ir tai yra ‚užkoduota‘ kūrinio struktūroje. Konkreti ir nuoširdi gali būti tik inspiracija. Tai man gali būti socialiniai reiškiniai, labai asmeniška patirtis, įvykis, labai individualus visumos pajautimas, įžvalgos, būsenos. Svarbiausia sąlyga: tai turi būti man įdomūs „giliai ‚užkabinantys reiškiniai, kontempliuojami „blizgučių“ ciklo kontekste“.
Nemeikšis gimė 1959 m. Čivyliuose (Rokiškio raj.). 1974–1978 m. mokėsi St. Žuko taikomosios dailės technikume (Kaunas), 1979–1986 m. studijavo tapybą LTSR valstybiniame dailės institute (dabar VDA). Nuo 1987 m. dalyvauja parodose, nuo 1990 m. – grupės „Angis“ narys, nuo 1992 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1998–1999 m. skirta aukščiausio laipsnio valstybinė LR Kultūros ministerijos stipendija. Kūrinių yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. Gyvena Vilniuje, dėsto Vilniaus dailės akademijoje, profesorius.
Paroda veiks iki balandžio 1 d.
Kovo 9 d., penktadienį, 19 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma tapytojo Ryto Jurgelio kūrybos paroda „Šalia tylos“. Parodos kuratorius – Gytis Skudžinskas. Paroda vyks iki kovo 31 d.
„Tapytojo Ryto Jurgelio sąmonės žemėlapiai išveda subtilias lietuvių poetiškojo abstrakcionizmo teorijas. Kūriniuose ypatingai stiprus meditacinis pradas, kurio mažosiomis „dvasios sodybėlėmis“ tampa vienas seniausių ir stipriausių geometrinių simbolių – kvadratas. Stebėtojų akyse drobė virsta įstabaus žaidimo „klasėmis“ lauku, mįslinga topografine dėlione, sykiu nustatančia trasą ir atspindinčia ja ėjusių iki mūsų pėdsakus“, – taip Ryto Jurgelio tapybą aprašė eseistas rašytojas Rolandas Rastauskas.
Savo kūryboje Rytas Jurgelis akcentuoja ypatingą šviesos ir tamsos sąveikos reikšmę. „Be tamsos nebūtų šviesos. O ir atvirkščiai“, – sako autorius. Tariamai tamsūs plotai paveiksluose tarnauja kaip kuo tikriausi šviesos sargybiniai – jų dėka spalvinių akcentų pavidalu sušmėžuojantys elementai įgauna brangakmeniško švytėjimo ir muzikalaus skambėjimo.
„Atskiri kūriniai vizualiai primena budistines mandalas ar bizantiškas ikonas (tai sufleruoja net kvadratiniai formatai), visus tuos artefaktus, kurie bando atverti sąmonės ir pasąmonės langus į Anapusybę. R. Jurgelio tapybos specifiką yra lėmęs ne tik dailės istorijos konceptualizavimas, naujas, personalizuotai kitoks požiūris į nefigūrinę, konkrečiąją tapybą – raišką, kurios fragmentiškumas lietuviškosios dailės kontekste yra palikęs esminių spragų, bet ir sąmoningas estetizavimas. Atsispirdama nuo modernizmo patirties, R. Jurgelio spalvoto lauko tapyba yra šiek tiek susimuliuota, žaidybiškai ir imitaciškai pateikta (tiesiog perfrazuojant Magritte’ą, tartum teigiant ir neigiant vienu metu – „tai yra ir nėra abstrakti tapyba“), tam, kad žiūrovas pradėtų mąstyti – kur prasideda ir baigiasi tapymo procesas, kame slypi pačios tapybos ribos, ir ar ji bent akimirkai gali sustabdyti laiką?“ – menotyrininkas Vidas Poškus apibendrino plataus kultūros lauko atspindžius R. Jurgelio tapybos labirintuose.
Parodoje „Šalia tylos“ pristatomi pastaruosius ketverius metus menininko tapyti kūriniai, tarp kurių ir pirmą kartą eksponuojami šią žiemą sukurti darbai.
Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
Parodos laikas: 2018 03 09 – 03 31.
Atidarymas: kovo 9 d., penktadienį, 19 val.
Galerijos darbo laikas: II-V 10-18, VI 10-16.
Parodos lankymas – nemokamas.
Kovo 6d., 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje vyks Igorio Mukhino parodos „Aš mačiau Rokenrolą“ atidarymas, kuriame dalyvaus ir fotografijų autorius.
Parodoje pasakojama apie perestroikos laikotarpiu Sovietų sąjungoje susiformavusį pankroko ir rokenrolo judėjimų fenomeną. Mukhninas sekė muzikantus ir jų gerbėjus slaptuose koncertuose, užkulisiuose ir kasdieniame gyvenime. Aštuntajame – devintajame dešimtmečiuose sukurtose fotografijose galima atpažinti svarbiausias to meto muzikos figūras: Borisą Grebenščikovą (Aquarium), Viktorą Cojų (Kino), Viačiaslavą Butusojų (Nautilus Pompilius), Konstantiną Kinčevą (Alisa), Piotrą Mamonovą (Zvuki Mu) ir kitus. Paroda „Aš mačiau Rokenrolą“ – tai ne tik muzikinius judėjimus, bet ir besikeičiančią SSRS santvarką ir anuometinę atmosferą įamžinanti fotografijų paroda.
Igoris Mukhinas gyvena ir dirba Maskvoje, yra dalyvavęs tiek asmeninėse tiek grupinėse parodose Rusijoje bei kitose šalyse, tarp kurių: retrospektyvinė paroda Maskvos multimedijos meno muziejuje (2017); ROSFOTO muziejuje bei parodų centre Sankt Peterburge (2016); Le Kremlin-Bicètre festivalyje Prancūzijoje (2013); Sankt Peterburgo valstybiniame muziejuje (2003).
Mukhinas yra išleidęs ne vieną fotografijos albumą, jo darbai yra žinomose meno kolekcijose, kaip valstybinėje Tretjakovo galerijoje, Tarpdisciplininio meno muziejuje (Maskva), Modernaus meno muziejuje (Niujorke), Korkorano meno galerijoje (Vašingtonas), Nacionaliniame šiuolaikinio meno fonde (Paryžius), Vienos muziejuje (Viena), Panizzi bibliotekoje (Italija).Menininkas dirba lektoriumi Maskvos A. Rodčenko fotografijos ir tarpdisciplininio meno mokykloje.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) kovo 8 d., ketvirtadienį, 17 val. atidaroma paroda „Spyruoklės laiku“. Tai pasakojimas, suformuotas iš dailininkių darbų, esančių „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje. Mintis kurti parodą išsirutuliojo iš to paties fondo kūrėjoms skirto projekto „Savas kambarys“, kurio užduotis – spaudoje pasiūlyti vieno kūrinio interpretacijų.
Parodoje, kurią kuratorė Monika Krikštopaitytė siūlo suvokti kaip filmą, pristatomi daugiau nei 20 įvairių kartų autorių iš Lietuvos ir užsienio darbai. Eksponuojamų kūrinių autorės – Kristina Ališauskaitė, Jurga Barilaitė, Ona Dokalskaitė-Paškevičienė, Indrė Ercmonaitė, Monika Furmana, Andrea Joyce Heimer, Patricija Jurkšaitytė, Rūta Jusionytė, Eglė Karpavičiūtė, Tala Madani, Sigita Maslauskaitė, Ieva Martinaitytė-Mediodia, Alina Melnikova, Auksė Miliukaitė, Audronė Petrašiūnaitė, Marina Rheingantz, Marija Teresė Rožanskaitė, Magdalena Birutė Stankūnienė (Stankūnė), Claire Tabouret, Vita Opolskytė, Elena Urbaitytė (Urbaitis), Kazė Zimblytė.
Spyruoklės laiku
Trijų dalių parodos sąrangą nusako pasiskolinti kino terminai: atidėjimas, arba pilna nežinios, negalėjimo ir nuojautų būsena, įtempianti mus lyg spyruokles; veiksmas, kai persipildo, lūžta, viskas tampa nevaldoma; ir atomazga, kuri dažniausiai reiškia tik atokvėpį prieš naują jausmų ir įvykių bangą.
Pasakojimas iš laiko apibūdinimų dėliojamas dėl to, kad laikas visiems vienodas, o svarbiausia – tam, kad būtų išvengta žodžių, kurie viską nudažo išankstinio žinojimo spalva. Tai ne moterų dailė, siejama su švelnumu ir rankdarbiais, ne feministinė dailė, spinduliuojanti kova ir tiesoieška, čia nėra akcento į opozicijas vyrai – moterys, išnaudotojai – aukos ir t. t.
Vis dėlto iniciatyvos – skirti daugiau dėmesio menininkių kūrybai, pakviesti patirti kūrinius ir gilintis į kiekvienos autorės menines ar kitas pažiūras – kilmė yra paremta feministine logika, kuri mums sako, kad, norint pasiekti pusiausvyrą, reikia pastangų. Šioji paroda yra pastanga. Ja rodomi tik menininkių kūriniai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos.
Jei kūrinius suvoktume kaip kino kadrus, kuratorei tektų montuotojos vaidmuo. Kiekvienas mintyse galėtų susikurti savo filmą, tačiau, mėginant apibendrinti matytus vaizdus, paaiškėja, kad parodos herojės netenkina nei nuolankumo, nei santūrumo, nei žavėjimo lūkesčių. Nesitarusios jos aprėpia įvairiausias gyvenimo sritis (vaikystę, senatvę, erotiką, kultūrą, vienatvę, draugystę, vidines patirtis), yra drąsios kalbėti apie sudėtingiausius išgyvenimus (agresiją, baimę, kerštą, geismą, nusivylimą, meilę, tuštumą). O laiko patyrimas kūriniuose svyruoja nuo romaus ar įtempto ir sustingusio iki šaunančio ir nevaldomo, visai kaip spyruoklės.
Parodos organizatoriai: „Lewben Art Foundation“, Lietuvos išeivijos dailės fondas
Parodos partneris – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Parodos kuratorė – dailėtyrininkė Monika Krikštopaitytė
Parodos koordinatorės: Ugnė Bužinskaitė, Giedrė Marčiulaitė
Parodos grafinis dizainas – Viliaus Dringelio
Rėmėjai: „Lewben Group“, „Enercom Capital“, „Strategy Labs“, „Nordgain“, „Craftstone“, „Charter Jets“, „Ellex Valiunas“, „Orion“, Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Informaciniai rėmėjai: „7 meno dienos“, artnews.lt, „Echo Gone Wrong“
Daugiau informacijos – www.lewbenart.com
Paroda veiks 2018-03-08–2018-04-22
Papildomą informaciją teikia Ugnė Bužinskaitė, tel. +370 621 84256, el. paštas [email protected]






2017 03 13–03 24
„Rojaus obuoliukai“ – tai sodo motyvo įkvėpti darbai, sukurti per pastaruosius kelis metus. Darbuose kartojasi tas pats sodo-peizažo motyvas, kuris įgauna vis kitą pavidalą, priklausomai nuo spalvinio santykio, šviesos, kuriamos nuotaikos. Dėl šio kintamumo motyvas tampa tarsi amžinu – prie jo vis įdomu sugrįžti.
Kartu sodo-peizažo motyvas tampa struktūriniu pamatu tapytojo išgyvenimams vizualizuoti. Šiuose darbuose sodo obelys abstrahuojamos, transformuojamos. Taip atsisakoma reprezentavimo strategijos ir siekiama reikšmingos meninės formos, kurioje koncepcija-idėja ir kompozicija-forma yra vientisas lydinys. Darbuose naratyvas keičiamas pojūčiu, impulsu stebinčiajam. Čia tapytojas ne perteikia pasaulį, o kuria jį. Tai reiškia, kad baigtas paveikslas, jo vidinė sąranga aiškiai ir tiksliai atitinka tapytojo matomo ir suvokiamo pasaulio sandarą. Tai reiškia, kad „neturėdamas jokios kitos „technikos“, išskyrus tą, kurią jo akys ir rankos įgyja regėdamos ir tapydamos, jis [tapytojas] atkakliai plėšia iš šio pasaulio, kuriame skamba istorijos, skandalai ir triumfai, drobes, kurios nors ir nieko nepridės nei prie žmonių pykčių, nei prie vilčių“ (M. Merleau-Ponty), bet bus tikros.
Paroda „Rojaus obuoliukai“ – tai tapytojo pasivaikščiojimas po jo sukurtą sodą.
Kristina Mažeikaitė grupinėse parodose dalyvauja nuo 2010 metų. Surengtos solo parodos: „Tapytojo peizažas“ (2016), „Waiting for the Sun” (2017). Autorės darbai pristatyti tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje ArtVilnius’17. Nuo 2017 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.
Kristinai Mažeikaitei būdingos didelio formato, ekspresyvios drobės, kuriose neretai atpažįstamas peizažo motyvas. Kristina sąmoningai atsisako naratyvo savo darbuose ir eina sudėtingesniu tapybinės plastikos keliu, kai koncepcija išreiškiama per grynai formaliuosius tapybos parametrus, kaip; spalva, forma, struktūra. Todėl per konstruojamą paveikslo struktūrą, atsiribojant nuo vienadienių aktualijų, apmąstomi esminiai pasaulio sandaros parametrai, kaip žemė-dangus, vertikalė-horizontalė. Tam pasirenkamas ir specifinis tapymo būdas, kai vaizdas yra abstrahuojamas ir struktūrinamas. Kita vertus, autorė išsiskiria ir kaip jautri spalvai tapytoja, kurios darbuose ypatingas emocinis krūvis kuriamas per šviesos kategoriją. Fiksuojamos trapios akimirkos, kuriose motyvas „sušvinta“. Tokia kūryba leidžia peržengti kasdienybės laiko ir komercinio visuomeninio gyvenimo struktūras, kuriančiajam ir stebinčiajam leidžia patirti regimojo pasaulio visumą. O kiekvienas susidūrimas su meno kūriniu tampa galimybe išgyventi tikrumą.
Parodos „Rojaus obuoliukai“ atidarymas vyks kovo 13 d. 18 val. Šv. Jono gatvės galerijoje. Paroda veiks iki kovo 24 dienos.
Paroda galerijoje namuose „Trivium“
Dariaus Basčio personalija nėra itin vieša ir profesionaliai propaguojama bei reklamuojama. Jis – žmogus gana kuklus ir savo tapybinę praktiką vertinantis be patoso, aukštų frazių bei niekuo nepamatuotų teorinių-literatūrinių ekvilibristikų. Skulptorius, teatrinių mechanizmų ir butaforijos žinovas imasi teptuko tada, kai norisi tapybinėmis alegorijomis ir metaforomis išreikšti vieną kitą aforizmą, netikėtą mintį ar paralelę. Literatai anksčiau leisdavo tokias gan populiarias dar XX a. „sparnuotų minčių“ knygeles, dabar tas literatūros žanras nunykęs, bet kartais reiškiasi visai netikėtais pavidalais, tokiais kaip Dariaus Basčio nedidelio formato, bemaž kamerinės, staliūginės (čia terminas iš to paties XX a.) tapybos pavyzdžiais.



Jaunąją menininkų kartą atstovaujanti galerija „The Rooster Gallery“ kviečia į grupinės parodos „The Big Picture“ atidarymą kovo 7 d., 19 val. Joje bus pristatomi galerijos ir kviestinių menininkų darbai. Dalyvaujantys menininkai kviečia permąstyti kasdienybės ir meninės tikrovės santykį bei siūlo alternatyvą reprezentacinei, į universalumą ir apibendrinimą pretenduojančiai grupinės parodos ekspozicijai.
Parodos dalyviai savitai ir iš skirtingų perspektyvų – per medijų konceptualizavimą, per autentiškas ir pseudoautentiškas asmenines istorijas, per diskusiją su kultūros istorija ir populiariąja kultūra, per kasdienybės tyrinėjimus ir miesto antropologiją – tyrinėja meninės reprezentacijos ir realybės santykį. Parodos pavadinimas „The Big Picture“ (liet. Bendras vaizdas) nurodo į individualų ir kolektyvinį siekį atvaizdais perteikti ar sukurti bendrą tikrovės vaizdą. Tačiau, užuot pasiūliusi suformuluotą vientisą „didįjį“ naratyvą, į kurį lyg ir nurodytų pavadinimas, ekspozicija tiria to bendro vaizdo (ne)įmanomumą. Kiekvienas menininkas, naudodamasis savo vizualine kalba ir raiškos priemonėmis, prisideda prie bendro vaizdo paieškų, kol galų gale išaiškėja šio vis besiplečiančio ir iki galo neaprėpiamo proceso baigtinumo iliuziškumas. Ekspozicijoje suformuotas vaizdas ir reprezentuoja bendrumą, ir kartu demaskuoja jo fiktyvumą.
Parodos kūrinių eksponavimo pobūdis atspindi šiandieninio informacijos vartojimo ypatumus. Visuotinis šiuolaikinės komunikacijos vizualumas ir ekranų išugdyti nauji žiūrėjimo įpročiai (gebėjimas ir poreikis matyti daug vaizdų vienu metu) padiktavo koncentruotą, sodrią ekspoziciją-instaliaciją. Joje kūriniai, sluoksniuojami ir dėliojami koliažiniu principu, susipina ir persikloja, taip suformuodami tirštą atvaizdų sankaupą, primenančią nenutrūkstamą informacinių impulsų srautą. Menininkų kūriniai, sutelkti nedidelėje erdvėje, įvairiai koreliuoja tarpusavyje: papildo vienas kitą arba polemizuoja, sukurdami aibę galimų kombinacijų ir ekspozicijos skaitymo būdų, nuo atskirų kūrinių iki instaliacijos kaip visumos. Nurodant į šiuolaikinę technologijomis vykstančią komunikaciją (ir miskomunikaciją), čia atsiranda informacinės trikties („gličo“) ir netikėtų, net absurdiškų vaizdinių ir prasminių samplaikų galimybė. Taip suformuojamas daugianaratyvinis pasakojimas, savotiškas reikšmių tinklas, atspindintis šiuolaikinės meninės kūrybos daugiabriauniškumą, heterogeniškumą. Taigi, vietoje vienalyčio kartos balso, atsiranda daugiabalsis jaunų kūrėjų polilogas.
Siekiant praplėsti parodos pasakojimų lauką, galerijos nuolat atstovaujamų tapytojų Kristinos Ališauskaitės, Adomo Danusevičiaus, Alinos Melnikovos, Auksės Miliukaitės, Vitos Opolskytės, Andriaus Zakarausko paveikslus ir piešinius papildo kitų su galerija bendradarbiaujančių menininkų – Kazimiero Brazdžiūno, Tomo Daukšos, Staselės Jakunskaitės, Audronės Vaupšienės ir Visvaldo Morkevičiaus – kūriniai: tapybos darbai, iliustracijos, fotografijos, skulptūriniai objektai. Prie parodos prisijungia ir radijo stotis „Palanga Street Radio“. Ši kolektyvinė iniciatyva, sujungianti muziką, vizualiuosius menus ir socialines, bendruomenines idėjas, papildys ekspoziciją ne tik artefaktais, bet ir garsu bei ją pratęs internetinio radijo transliacijų forma.
Paroda galerijoje „The Rooster Gallery“ veiks iki kovo 24 d.
Kuratorė Neringa Bumblienė
2018 03 02–01 04
Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) džiaugiasi galėdamas pristatyti pirmąją ispanų menininko Danielio Steegmanno Mangrané personalinę parodą Baltijos šalyse. Parodą „Fantomas“ sudaro du kūriniai, kurie čia tampa tarpusavyje sąveikaujančia instaliacija, eksponuojama pietinėje ŠMC salėje.
Rio de Žaneire gyvenantis menininkas savo kūriniuose dažnai tyrinėja miglotą erdvę, tvyrančią tarp tokių Vakarų kultūroje priešpastatomų sąvokų kaip kultūra ir gamta, subjektas ir objektas, realybė ir sapnas, regima ir paslėpta. Menininkas dažnai poruoja natūralius elementus su dirbtiniais ar patalpina juos jiems svetimose aplinkose. Steegmann Mangrané kuria situacijas, kuriose susidrumsčia nusistovėjusios hierarchijos, kuriose tirpsta aiškios apibrėžtys tarp tariamai priešingų objektų, taip atverdamos naujas buvimo tarp perspektyvas.
Parodos pavadinimas „Fantomas“ pagal apibrėžimą yra tai, kas regima net jei ir neturi fizinio kūno. Tai yra prieštarybių akumuliacija, čia nurodanti ir į parodoje eksponuojamą 2015 m. kūrinį „Fantomas (visų gyvūnų ir žvėrių karalystė yra mano vardas)“ (angl. „Phantom (Kingdom of all the animals and all the beasts is my name”). Jame „Lidar“ skeneriu Steegmann Mangrané užfiksavo vienos sparčiausiai pasaulyje nykstančių terpių – Brazilijos Atlanto tropinių miškų – dalelę. Skeneriu gautas taškų debesis, sudėtingas juodai baltų dėmelių tinklas čia tampa suvokiamas virtualios realybės akinių dėka. Kiekvienas technologijos atradimas pasiūlo vis naujus visatos reprezentavimo būdus, kurie galiausiai keičia realybės suvokimą ir mūsų vietą joje. Virtuali realybė suteikia unikalią galimybę patirti kitu atveju nepasiekiamas ar tiesiog neegzistuojančias vietas. Kūrinyje „Fantomas (visų gyvūnų ir žvėrių karalystė yra mano vardas)“ pakėlus akis į viršų matosi vešlūs medžiai, šakos ir tanki, viską supanti lapija. Pažvelgus žemyn regimos šaknys ir žemė, bet savo kojų ir rankų čia nerasime. Virtualioje realybėje esame bekūniai. Bekūnė yra ir pati virtuali realybė. Ji siekia, tačiau nesugeba pakeisti to, į ką nurodo, vietoje to pasiūlydama naują mišrių pojūčių aplinką.
Antrasis ŠMC eksponuojamas Steegmann Mangrané kūrinys „µ“ (2017) – tai serija kabančių skulptūrinių elementų. Darbą sudaro aštuonios erdvėje išdėstytos aliuminio grandinės, laikančios išraitytus objektus, kurie iš dalies primena gamtoje randamas formas, o iš dalies – nepažįstamą raidyną. µ yra dvyliktoji graikų abėcėlės raidė, kilusi iš egiptietiško vandenį reiškiančio hieroglifo. Šios aliuminio grandinės pietinę salę suskaido vertikaliomis dalimis, siūlydamos daugialypius vingiuotus parodos apžiūrėjimo maršrutus, ir galiausiai nukreipia žiūrovo žvilgsnį tolyn į už erdvių langų plytintį juodai baltą žiemos peizažą.
Daniel Steegmann Mangrané (1977 m.) gimė Barselonoje, gyvena ir dirba Rio de Žaneire, Brazilijoje. Jo personalinės parodos pristatytos Serralves fonde Porte, Portugalijoje (2017), Modernaus meno muziejuje Medellín Antiokijoje, Kolumbijoje (2016), projektų erdvėje „the Green Parrot“ Barselonoje (2016), Rio de Žaneiro modernaus meno muziejuje (2015), „Casa Modernista“ San Paule (2015), CRAC šiuolaikinio meno centre Alzase, Prancūzijoje (2014), „Casa França-Brasil“ Rio de Žaneire (2013). Jo kūriniai rodyti svarbiose grupinėse parodose „Centre Pompidou-Metz“ šiuolaikinio meno centre Prancūzijoje (2017), Liono bienalėje Prancūzijoje (2017), Naujajame nacionaliniame Monako muziejuje NMNM (2017), ŠMC Vilniuje (2017), Arario muziejuje Seule (2016), 9-oje Berlyno bienalėje (2016), Naujojo muziejaus trienalėje Niujorke (2015), Kadist meno fonde Paryžiuje (2015), 9-oje Mercosul bienalėje Porto Alegre, Brazilijoje (2013), 30-oje San Paulo bienalėje (2012) ir kitur.