Platforma „Mažosios istorijos“ Kaune
Viešoji erdvė įprastai suvokiama kaip vieta užmegzti dialogą, racionalius debatus. Vis dėlto ji dažniau virsta visai ne sambūriu, o kovos lauku, kuriame žaidžia „didieji“ (valstybės institucijos, verslininkai, politikai) ir „mažieji“ (pavieniai piliečiai, bendruomenės), pamirštant įstatymus ar nerašytas „kiemo“ taisykles.
Louise Bourgeois ir Maria Lassnig apie kūrybą
Atsidarius XX a. meno raidai svarbių kūrėjų – Louise Bourgeois (1911–2010, Prancūzija), Marios Lassnig (1919–2014, Austrija) ir Marios Helenos Vieira da Silvos (1908–1992, Portugalija) – parodai „Aš, ne aš“ („Moi, non-moi“) galerijoje „Vartai“, pristatome kelias ištraukas iš interviu su jų mintimis apie piešimą ir kūrybą.








Andriaus Zakarausko drobė „Raudonas potėpis“
Istorinis žanras tapyboje daugeliui siejasi su didelio formato daugiafigūrėmis kautynių scenomis ir atrodo tarsi anachronizmas šiuolaikinės tapybos kontekste. Tačiau pastaruoju metu šis žanras atgimsta, transformuojasi ir įgyja naujas, aktualias formas. Šiuolaikinėje Lietuvos profesionaliojoje tapyboje istorinio žanro interpretacijos vis dar retos. Andrius Zakarauskas – bene pirmasis tapytojas, ėmęsis tapybos priemonėmis vaizduoti gana nesenus 1991 m. sausio 13-osios įvykius.
Kasmetinės VDA parodos „Meno celės“ temą padiktavo dialogas su anksčiau rengtomis parodomis – 2017-ųjų „Meilė. geriausi“ (kuratorius Vidas Poškus) ir 2016-ųjų „Tikėjimas“ (kuratorius Jurijus Dobriakovas). Sutapimas ar ne, bet šiais metais, pasitelkiama... viltis.
Nors viltis, kaip ir tikėjimas, meilė, pirmiausia asocijuojasi su krikščioniškomis vertybėmis, tačiau šis žodis turi specifinę potekstę ne tik religijoje, bet ir mitologijoje, medicinoje, psichologijoje (pvz., C. R. Snyder pozityvioji psichologija) ar socialiniuose moksluose (pvz., Roberto Mattoxo vilties sistemos (ang. hopescape) teorija).
Parodos koncepcijos išeities taškas – amerikiečių pragmatiškosios filosofijos atstovo Richardo Rorty liberaliosios vilties idėja (knyga „Filosofija ir socialinė viltis“ (angl. Philosophy and Social Hope, 1999) bei kitos jo doktrinos. Filosofui viltis – savęs suvokimas geresnio pasaulio kūrėju, o ne radėju. Todėl savęs pažinimas prilygsta savęs su(si)kūrimui, pasitelkiant įvairius aprašymus, simbolines sistemas, mąstymo būdus, įžvalgas, t. t. Be to, anot filosofo, asmuo yra visiškai atsitiktinis aplinkybių, kurios yra laiko ir vietos produktai, kūrinys. Panašiai žvelgiama ir į 2018 m. VDA bakalauro ir magistro darbų parodą „Viltis“, kurioje pristatoma pačių įvairiausių „atsitiktinumų“, susiklosčiusių dėl skirtingų aplinkybių, kolekcija, įprasminta konkrečioje vietoje ir laike. Be to, R. Rorty paneigia vientisumo ir iškelia pastovios kaitos idėją bei nuolatinį „savikūros projektą“, o tai teikia vilčių ne tik institucijai, bet ir jos absolventams.
Reaguojant į originalaus kūrėjo baimę, kuri, anot Rorty, yra „baimė atrasti, kad esi tik kopija ar replika“, kūriniai ekspozicinėje erdvėje „Titanikas“ vienas nuo kito atskiriami architektūrine konstrukcija, kartu įprasminant ir celės idėją.
Parodos atidarymas vyks birželio 15 d. ir ją išvysti bus galima net iki liepos 29 d. Paroda vyks ne tik ekspozicinėse erdvėse „Titanikas“, bet ir kitose VDA pastatuose bei teritorijose.
Parodos kuratorė: Aušra Trakšelytė | [email protected]
Kuratorės asistentės: Monika Valatkaitė, Indrė Kuzminskytė
Ekspozicijos architektas: Vladas Suncovas
Grafinis dizainas: Gailė Pranckūnaitė, Marek Voida
Birželio 15 d., 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje vyks grupinės parodos „Pasakojimai su Juo“ atidarymas. Joje eksponuojami Linos Albrikienės (Lietuva, Latvija), Jolantos Dolewskos (Lenkija, Škotija), Marijos Kapajevos (Estija, Didžioji Britanija), Eglės Rakauskaitės ir Marijos Stanulytės kūriniai.
Šioje parodoje fotografija tampa dialogo, temos nagrinėjimo priežastimi ir medija. Tai veda link platesnio savo identiteto ir šaknų tyrinėjimo, nors visų kūrinių autorystė priskiriama parodos menininkėms, tėvo figūros čia tampa pasakojimo išeities tašku ar lygiaverčiu to pasakojimo kūrėju.
Kiekvienas kūrinys čia yra atskira asmeninė istorija. Filosofo Paulo Ricoeuro teigimu, mes save identifikuojame per pasakojimą, ir šis pasakojimas nuolatos kinta – kartu su mūsų tapatybe. Būtent tokie pasakojimai ir perpasakojimai ieškant savo ar savo tėvo tapatybės ir ryšio matomi J. Dolewskos ir M. Kapajevos darbuose, kur autorės papildo ar iš naujo perdėlioja savo tėvų fotografijos archyvus. L. Albrikienės, E. Rakauskaitės ir M. Stanulytės darbuose santykiai ir patirtys svyruoja nuo artumo iki susvetimėjimo ir netekties.
Menininkių kūriniai išlaiko asmeninės patirties krūvį, čia fotografija tampa būdu išsaugoti ir plėtoti šeimos istorijas, išlaikyti ar atkurti santykius, kurti naujus pasakojimus ir dialogus.
Paroda veiks iki liepos 15 dienos.
Parodą iš dallies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Birželio 15 d., 18 val. (AV17) galerijoje atidaroma video menininko Andriaus Kviliūno paroda „Pasaulis pagal AK”. Renginys yra vienos nakties festivalio „Kultūros naktis“ dalis.
Parodos pavadinimas “Pasaulis pagal AK” referuoja ne tik į autoriaus inicialus, taip sutrumpintai vadinamas ir kalašnikovo automatas. Tarp įvairių dviprasmybių, ironijos ir nuoširdumo, skausmo ir juoko, žiaurumo ir švelnumo balansuoja ir parodoje pristatomi naujausi video darbai.
Menininko eksponuojamuose video filmuose gausu jo kasdienės buities detalių, persipynusių su animaciniais bei tebevykstančių karinių veiksmų Sirijoje ir Ukrainoje vaizdais. Chaotiškuose ir tragikomiškuose, autobiografiškuose ir tuo pačiu globalias problemas paliečiančiuose darbuose A. Kviliūnas visų pirma koncentruojasi į žmogiškumą ir humanizmą. Vaizduodamas tragediją, jis kalba apie bet kokios gyvybės išsaugojimą ir baiminasi žmonijos veiksmais. Video darbuose vizualizuojamos asmeninės baimės perauga į globalias. Pasitekdamas vaizdo manipuliacijomis menininkas savo baimes, išeksponuoja žiūrovams, panašiai kaip ir karo vaizdus mums bruka masinė žiniasklaida. Parodoje autorius laviruodamas tarp asmeniškumo, savų patirčių ir baimių sumišusių su visuotinėmis katastrofomis, perteikia ir šiuolaikinės vaizdų kultūros mums daromą emocinę ir psichologinę įtaką.
Andriaus Kviliūno kūryba viena ryškiausių lietuviško video meno lauke, pasižyminti išraiškingu individualiu, tik šiam menininkui būdingu braižu, kuriame derinamos autobiografinės detalės, chaoso, siurrealizmo ir kičo vaizdai. Savo darbuose autorius nevengia kalbėti globaliomis šiuolaikinėmis problemomis bei jų daromu poveikiu. Nemalonių išgyvenimų kupinuose autoriaus filmuose persipina jautrios bendražmogiškos temos tokios kaip tikėjimas, mirtis, nuosmukiai ir pakilimai.
A. Kviliūnas (g. 1972) Vilniaus dailės akademijoje baigęs tapybos magistrantūrą. Savo kūrybą autorius pristato personalinėse ir grupinėse parodose jau nuo 1993 m. Lietuvoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Lenkijoje ir kt. 2009 m. “Panevėžio dailės dienose” jis išrinktas metų dailininku. A. Kviliūnas video meną dėstė Šiaulių universitete. Jo kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje, taip pat autoriaus darbai yra papildę nuolatinę MO muziejus Vilniuje kolekciją.
Paroda „Pasaulis pagal AK” (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, Vilniuje, veiks iki liepos 14 d.
VDA Nidos meno kolonijos paroda „Tamsos širdis“ apleistoje bažnyčioje
Nuo karščio sprunkantį keleivį Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia mielai priglaudžia. Tik čia nepamatysi vitražų ir altorių – ji vis dar yra pusiau šventovė, pusiau daržovių ir vaisių sandėlis. Ramintojos erdvės buvo sudalytos perdangomis, į sienas įvarytos metalinės sijos, jos banguotas barokas sukaustytas kubais, prispaudusiais augalais puoštus kapitelius ir vilnijančius karnizus. Prie durų eksponuojamas Rūtos Janonienės tekstas primena naikinimų istoriją: XVIII a. statyta bažnyčia 1854 m. uždaryta, paskui paversta Šv. Andriejaus cerkve, XX a. pradžioje grąžinta katalikams, o po Antrojo pasaulinio karo vėl atimta, jos interjeras sunaikintas.

Marijos Šnipaitės paroda „Atsitraukimas“ galerijoje AV17
Išgirdęs žodį kasdienybė, pirmiausia pagalvoji apie monotonišką rutiną. Bėgdami nuo jos keliamo nuobodulio nutolstame, prarandame glaudesnį ryšį su aplinka. Bet gal kasdienybė turi ir kitą pusę, o distancija gali ne tik atitolinti? Parodoje „Atsitraukimas“ menininkė Marija Šnipaitė tiria šią problemą, žvelgdama į ją iš kito rakurso. Autorė pasitelkia atstumą, norėdama įsižiūrėti į sąveikos tarp kasdienių objektų ir momentinio pastebėjimo neįprastumą ir užmegzti naują ryšį tarp žiūrovo ir kasdienybės.








Skulptūros studentų „Pavasario paroda“ Vilniaus dailės akademijos Naujuosiuose rūmuose
Į Skulptūros katedrą Vilniaus dailės akademijoje kitų specialybių studentai neretai laido akmenis, o menininkas Giedrius Jonaitis net bandė susprogdinti ją videofilme „Karas“ (2010) kartu su kitomis Lietuvos kultūros „negerovėmis“. Tačiau šios katedros studentai negyvena XIX amžiuje. Pasikeitusios galimybės ir išlaisvintos praktikos leidžia jiems užsiimti, kuo tik jie nori. Taip, čia vis rečiau skamba kaltas, o dažniau girdimi puslapių vartymo garsai ar pokalbiai. Nors tai ir kelia antakius seno kirpimo ponams, bet produktyvumas matomas, o jį žymi tradicine tapusi „Pavasario paroda“.








Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje, Nepriklausomybės a. 12, Kaune, birželio 14 d., ketvirtadienį, 18 val. įvyks parodos „Baltijos kaimynėms – 100. XX a. Latvijos ir Estijos dailė iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių“ atidarymas.
Baltijos valstybių šimtmečiui dedikuotoje parodoje pirmą kartą taip išsamiai ir gausiai pristatomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomi XX a. Latvijos ir Estijos menininkų darbai, sukurti tiek pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu (1918–1940), tiek sovietinės okupacijos metais, o keletas jau ir po nepriklausomybės atkūrimo. Parodoje dominuoja tapyba ir grafika, jas papildo skulptūra ir taikomosios dailės dirbiniai.
Panaši geopolitinė padėtis ir istorija – 1918 m. paskelbta, 1940 m. prarasta ir 1990–1991 m. vėl atkurta nepriklausomybė – skatino ne tik politinį, ekonominį, bet ir kultūrinį trijų Baltijos kaimynių bendradarbiavimą. Tad ir didžioji dalis parodoje eksponuojamų kūrinių yra įgyti po tarpukario laikotarpiu ir jau sovietinės okupacijos metais Kaune ir mūsų muziejuje vykusių latvių ir estų dailės parodų. 1942 m. iš Kūno kultūros rūmų muziejaus perimti įvairūs taikomosios dailės dirbiniai, gauti kaip sporto prizai ir atminimo dovanos, žymi dar vieną reikšmingą Baltijos valstybių bendradarbiavimo sritį – sportą. O sovietmečiu SSRS kultūros ministerijos įsakymu iš Maskvos gauti kūriniai primena liūdnąją Baltijos valstybių istorijos dalį – sovietinę okupaciją, kai naujoji valdžia stengėsi kontroliuoti ne tik naujųjų narių politinį mikroklimatą, bet ir kultūrinę situaciją bei meninį skonį. Dalis eksponatų įsigyta iš privačių asmenų. Po keletą Latvijos ir Estijos dailininkų darbų muziejui padovanojo buvęs muziejaus direktorius ir aistringas grafikos kolekcininkas P. Galaunė, Latvijoje dirbęs diplomatas P. Varanauskas, dešimtį – kolekcininkas ir meno mecenatas M. Žilinskas.
Eksponuojami kūriniai atspindi pagrindines Latvijos ir Estijos dailėje vyravusias menines tendencijas ir žanrus, taip pat byloja apie siekį įamžinti krašto savitumą meno kūriniuose.
Tikimės, kad lankytojus pradžiugins naujame kontekste pristatomi tiek nuolatinėje ekspozicijoje matyti tarpukario moderniosios dailės klasikų latvių V. Purvičio, L. Liberto, V. Tonės, U. Skulmės, R. Sutos, estų A. Starkopfo, E. Haamerio darbai, tiek vos keliose parodose rodyti ar po įsigijimo visai neeksponuoti ankstyvieji žymiojo estų grafiko E. Wiiralto ir jau sovietinio laikotarpio pripažintų menininkų – esto J. Arrako, latvių – G. Krolio, I. Blumbergo, G. Sietinio grafikos lakštai ar įspūdingos garsių latvių tapytojų D. Skulmės, B. Baumanės bei estės L. Muugos drobės ir kiti kūriniai.
Dailės kūrinius parodoje papildo dokumentinė medžiaga iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių, Kauno technologijos universiteto bibliotekos ir Lietuvos centrinio valstybės bei Lietuvos literatūros ir meno archyvų.
Paroda veiks: 2018 06 14 – 2018 09 02
Papildomą informaciją teikia: parodos kuratorė Irmantė Šarakauskienė, tel.: +370 37 32 27 88, +370 620 23 811