Indrės Šerpytytės paroda „From. Between. To“ galerijoje „Vartai“
Atrodo, kad išgirdę apie liaudies meną mintimis nukeliaujame į vaikystės kaimą, kur raštuota močiutės staltiesė ar medinių baldų kvapas reiškia praeitį. Tautodailė mintyse dažnai atskirta nuo šiuolaikiškumo. Parodoje „From. Between. To“ menininkė Indrė Šerpytytė ištrina ribą tarp archajinio ir šiuolaikinio patyrimo, išryškindama šių dalykų tarpusavio giluminius ryšius. Autorė gilinasi į Baltijos šalių austinių juostų kultūrinį turinį ir sąveiką su šiuolaikiniu kontekstu.
Edith Karlson paroda „Keturių raidžių pasaulis“ galerijoje AV17
Šiuolaikinis žmogus, užsidėjęs racionalumo akinius, gali didžiuotis atsikratęs viduramžiškų prietarų. Atrodo, kad visi stebuklingi ir nepaaiškinami dalykai dingsta tiesiog užvertus knygą. Prieš akis lieka tik šis racionalus pasaulis. Tačiau ar šis pasaulis nesukuria savo siurrealaus mito, kuriame žmogus tampa savo valia įkalintas? Dar šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas pastebėjo, kad norint palaikyti stabilią protinę būklę šiame chaotiškame pasaulyje reikia susikurti savo mitą. Būtent tokį žmogų, įsikibusį savo sukurto mito ir įstrigusį absurdiškame pasaulyje, vaizduoja estų menininkė Edith Karlson parodoje „Keturių raidžių pasaulis“.
Marijos Šnipaitės paroda „Atsitraukimas“ galerijoje AV17
Išgirdęs žodį kasdienybė, pirmiausia pagalvoji apie monotonišką rutiną. Bėgdami nuo jos keliamo nuobodulio nutolstame, prarandame glaudesnį ryšį su aplinka. Bet gal kasdienybė turi ir kitą pusę, o distancija gali ne tik atitolinti? Parodoje „Atsitraukimas“ menininkė Marija Šnipaitė tiria šią problemą, žvelgdama į ją iš kito rakurso. Autorė pasitelkia atstumą, norėdama įsižiūrėti į sąveikos tarp kasdienių objektų ir momentinio pastebėjimo neįprastumą ir užmegzti naują ryšį tarp žiūrovo ir kasdienybės.