Transcenduojantis pieštukas

Nuo karščio sprunkantį keleivį Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia mielai priglaudžia. Tik čia nepamatysi vitražų ir altorių – ji vis dar yra pusiau šventovė, pusiau daržovių ir vaisių sandėlis. Ramintojos erdvės buvo sudalytos perdangomis, į sienas įvarytos metalinės sijos, jos banguotas barokas sukaustytas kubais, prispaudusiais augalais puoštus kapitelius ir vilnijančius karnizus. Prie durų eksponuojamas Rūtos Janonienės tekstas primena naikinimų istoriją: XVIII a. statyta bažnyčia 1854 m. uždaryta, paskui paversta Šv. Andriejaus cerkve, XX a. pradžioje grąžinta katalikams, o po Antrojo pasaulinio karo vėl atimta, jos interjeras sunaikintas.

Visų užmirštas pilkas penkių tarpsnių bokštas kukliai stiebėsi į dangų, bet Ramintoją retkarčiais aplankydavo menininkai ir vaikai, įlįsdavę pro prakarpytas grotas, dengiančias pirmo aukšto langus. Liūdną Ramintojos būtį aprašė Jurgis Kunčinas, viduje girdėjęs grąžtų ūžesį. Atkūrus nepriklausomybę bažnyčios restauruojamos viena po kitos, bet Ramintoja – ne. Žala per didelė. Ir vėl tik menininkai neleidžia jos numarinti – prieš porą metų čia vėl pradėta rengti parodas. Šįkart, pakaitomis tai Lietuvoje, tai Norvegijoje gyvenančio velsiečio Iano Damerellio kuruota šešių autorių piešinių paroda „Tamsos širdis“ („Dark Drawn“) atsiranda labai laiku ir vietoje – tarsi sidabriškai juodo grafito šerdis sudarkytuose Ramintojos viduriuose.

Kad surastum tąją ne visai tamsią tamsą, tenka kilti laiptais į patį viršų, į palubes, kurių dauguma tikinčiųjų turbūt nė nepasiekdavo – tiesiai po bažnyčios skliautais, kur šalia ant sienos nukryžiuotas Kristus nudaužta pėda. Čia – šviesu. Pro seniai neremontuotus langus įlindusi saulė ant sienų ir grindų piešia šviesos groteles. Ta pati struktūra atsikartoja kūriniuose, ypač – paties Iano Damerellio anglimi pieštame pano „Arkitektonas III“, sudarytame iš dvidešimties beveik juodų lakštų, į kuriuos pažiūrėjus iš arčiau aštrūs, energingi brėžiai atrodo reljefiški. Tai miškas, o gal oranžerija – sunku tamsoje įžiūrėti, o priėjusi prie pat ne tiek matau, kiek jaučiu anglį – juodumą, gautą iš medžių, iš nupieštojo miško pirmtako, augusio prieš šimtus milijonų metų, o dabar glūdinčio žemės gelmėse. Naudodamiesi jo energija mes grąžiname į atmosferą anglies dvideginį pamažu artindami klimato atšilimo katastrofą. Anglis – tai Žemės „tamsos širdis“ – būtinas gyvybės elementas, kuris tampa mirtinas, kai jo per daug.

Damerellio įskaityti du Josepho Conrado romano „Tamsos širdis“ (1899) fragmentai duoda toną visai parodai. Sėdu ant juodos pagalvėlės, kaklu beveik liečiu kolonėlę, iš kurios sklinda balsas – intymus, girdimas tik iš labai arti. Klausytis reikia atidžiai, susitelkus, kad atsiribotum nuo skliautais aidinčio turistų klegėjimo. Ir tuomet tas ramus vyro balsas tampa truputį mano. Atrodo, lyg iš mano (pasąmonės) gelmių sklinda žodžiai apie plaukimą upe, rankas išskėtusios moters figūrą saulėlydžio šviesoje, apraudamą prekiautoją dramblio kaulu Kurcą, „šešėlį, tamsesnį nei nakties šešėlis“, kuriuo kažkas sekė, tikėjo, o dabar nebepamatys „niekada, niekada, niekada“. Balsas klausia: ar prasminga buvo jo auka, jei iš jo nieko neliko? Žiūriu į Kristų nudužusia pėda. „Liko tik žodžiai“, – šnabžda Damerellis-mano-vidinis-balsas. Paskutinis mirštančio Kurco žodis buvo „siaubas“. Ne, pameluoja pasakotojas jo vis dar gedinčiai moteriai, tai buvo – „tavo vardas“.

Žodžiai „siaubas, siaubas“ suskamba garsiau. Toliau vaikštant po parodą, jie vis pasigirsta po Ramintojos skliautais, tarsi jų pačių šnabždami: the horror, the horror. Kitų autorių piešiniai taip pat vedžioja po mišką. Įnirtingai išpiešti lapai, kamienai, šešėliai plevena, atrodo kaip pilkos telkiniai, kur tankmė neįmanoma – ji niekaip netampa giliai juoda. Priešingai – jei pamėgini išgauti visišką tamsą, ji ima blizgėti lyg blausus tavo pastangų veidrodis. O tarp tų pilkų juodumų – balti ploteliai, panašūs į žemėlapių baltąsias dėmes, žavėjusias Conrado romano pasakotoją Marlou (tokių XIX a. pabaigoje dar buvo!), nes tai – tikrosios „tamsos vietos“.

Šviesos ir tamsos reikšmių vibracijos man priminė piešimo pamokas, kur mokytoja liepdavo neperspausti – štrichuojant šešėlius visada palikti balto popieriaus plyšelius, nes tik taip piešinyje bus oro. Kai kurie parodos „Tamsos širdis“ autoriai palieka daug oro, jo negaili, todėl apsilaupiusios Ramintojos sienos susilieja su nupieštais miškais, tarsi tai būtų tas pats. Piešiniai – tik patamsėjimai sienose, miško įžvalgos mūre – lyg prisimenamas bažnyčios architekto įkvėpimo šaltinis, nes juk iš tolo ir Ramintojos bokštas atrodo kaip gležnas dangun besistiebiantis augalas.

Roberto Johanssono (Švedija) ir Baso Ketelaarso (Olandija) piešiniai, fotografijos ir koliažai patys atveria paveikslą kaip langą į gamtą, sudursto jį iš kelių žiūros taškų, iš kelių laikų, kad miško šakos ir šaknys dar labiau susiraizgytų, demonstruotų laukinės gamtos iracionalumą, kurį taip norisi sutvarkyti inžinieriui, kaip romano herojus Kurcas civilizavo vietos gyventojus: „Išnaikinkite tuos laukinius!“ Tai – post scriptum po jo raportu, kurį užsakė Conrado išgalvota Tarptautinė draugija laukiniams papročiams slopinti. Apie tai pasakoja antroji ištrauka iš „Tamsos širdies“, kitame ekspozicijos gale skaitoma to paties Damerellio balsu. Asociacijos neišvengiamos: sovietiniai inžinieriai metalinėmis perdangomis ir betonu „civilizavo“ gamtišką Ramintoją, o dabarties žmonija baigia civilizuoti sumažėjusio pasaulio gamtą. Paskutiniai iki šiol užmirštose valstybėlėse likę miškai masiškai kertami ir verčiami vienadieniais baldais.

Johanssono fotokoliažas „Nacionalinė energijos sistema“ („National Grid“) rodo tą virsmą tiesmukai: eglės kamienas virsta elektros stulpu, bet ir jie patys jau virsta, iš jų „augantys“ laidai atrodo kaip nunykusios medžių šakos ir kiek primena už Europos Sąjungos paramą mūsų miestuose sodinamus ir jau paliegusius medelius. The horror, the horror. Šioje fotografijoje tarsi pranašaujama pabaiga pačiai civilizacijai – kaip gamtos kerštas. Jo jėgą sustiprina Algirdo Jako (2014 m. sukūrusio Conrado knygos viršelį) piešiniai anglimi – jie tarsi rodo, kas liks po žmogaus: augalų atsikovoti rūmai, saugoję totalitarinę sistemą, modernistiniai statiniai – jau permatomi, ryjami gamtos. Virš iškirtimui vienodai susodintų miškų styros vėjo malūnai ir signalizuos niekam. Bet kol kas kryptis priešinga – civilizacija baigia įveikti gamtą. „Išnaikinkite tuos laukinius!“ – šnabžda „Tamsos širdis“ kaip prieš šimtą metų, tik „laukiniai“ – tai medžiai ir mes.

Gamta miršta kaip romane „Tamsos širdis“ miršta žmogaus siela ir tik paskui – kūnas. Apie tai primena Vannos Bowles (Švedija) instaliacija „Stalo parabolė I–V“. Ant paprastų („ikėjinių“?) baltų stalų išdėlioti žmones vaizduojantys piešiniai ir skulptūrėlės, pagamintos iš popieriaus. Atskirai iškarpytos paukščių plunksnos nuštrichuotos pieštuku, tad jie primena iškamšas – paukščiai, tradiciškai simbolizuojantys „sielas“, miršta ar jau mirę: pirmąjį laiko sugavusi gipsinė ranka, kitas guli ant šono, trečias – ant nugaros užvertęs kojas, kurios iš tolo primena išrauto medžio šaknis, ketvirtojo kūne jau sudėti kokonai, iš kurių išsiris aplinkui išdėlioti blizgantys vabaliukai ir drugeliai, tokie lengvi, kad atrodo kaip tikri – peršviečiami. Šalia mirštančių paukščių piešiniuose miršta žmonės. Bowles pakanka nupiešti užuominas – baltą seselės-vienuolės abitą ir sudėtas (amžinam poilsiui?) ligonio rankas, pirštais stuksenamą krūtinės ląstą, užsimerkusį – negyvą – vaiko veidą. Iš kur žinau, kad jis nemiega? Tiesiog žinau – matau aiškiai: sustingęs ir nebekvėpuoja (gal kad autorė šešėliuose nepaliko oro). Išdidžiai, beveik ekspozicijos centre, stovi tik pagrindinis šios instaliacijos akcentas – didžiulė „Transcenduojanti papūga“. Kaip ir pridera „sielai“, ji bekūnė, o tarp sparnų matyti transcendavimo orientyras – Kristus nudaužta pėda.

Priešais nukryžiuotąjį, kitame erdvės gale, kybo Lynette Smith (Australija) videoinstaliacija „Nepaslėpta“.  Dviejuose ekranuose ištiesiami ir užgniaužiami delnai – o jų viduryje pieštuku nupiešti tamsūs apskritimai. Kartais nesimato nė vieno, kartais jie yra abu, spokso lyg juodai švytinčios akys. Menininko kūnas prikalamas pieštuku, o sidabriškas grafitas virsta krauju – jis taip atrodytų naktį, kai nematyti spalvų, tiktai žvilganti tankesnė tamsa (kaip Johno Le Carré romane „Aukščiausios rūšies žmogžudystė“ („A Murder of Quality“). Ar tai ne per daug šventvagiška analogija? Nors gal ji tiksli – kam belieka aukotis šių dienų pasaulyje? Ir dėl ko? Kas lieka? – galime paklausti Damerellio įkalbėtu Marlou balsu. Ir atsakyti: piešiniai, ne žodžiai.

Baltose žemėlapio dėmėse tūnantis vienišas žmogus romane išprotėja – virsta „tamsos širdimi“ – ir miršta, bet paskatina pažvelgti į „laukinius“ kaip į žmones. Paroda „Tamsos širdis“ užkrečia melancholija, tamsiausiu iš keturių temperamentų, bet yra šviesi. Su ja širdyje galima grįžti į karštą dieną tarsi paslaptingose apeigose gavus išrišimą.

Paroda veikia iki birželio 10 d.

Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia (Savičiaus g. 15, Vilnius)

Dirba penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais 14–20 val.