7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kitokia dienoraščio forma

Louise Bourgeois ir Maria Lassnig apie kūrybą

Nr. 24 (1261), 2018-06-15
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.

Atsidarius XX a. meno raidai svarbių kūrėjų – Louise Bourgeois (1911–2010, Prancūzija), Marios Lassnig (1919–2014, Austrija) ir Marios Helenos Vieira da Silvos (1908–1992, Portugalija) – parodai „Aš, ne aš“ („Moi, non-moi“) galerijoje „Vartai“, pristatome kelias ištraukas iš interviu su jų mintimis apie piešimą ir kūrybą.

 

Menininkę Louise Bourgeois klausinėja The Guardian.

 

Ar piešimas jums visuomet buvo svarbus?

Piešiau visą gyvenimą. Mano tėvai vertėsi apmušalų restauravimu, o aš, jauna mergina, piešdavau trūkstamas audinio dalis, kurias reikėjo suausti. Dėl gebėjimo piešti tėvų darbe tapau nepakeičiama. Rašiau dienoraštį kiek tik save prisimenu, o piešimas yra dar viena dienoraščio forma.

 

Ką piešimas jums leidžia išreikšti, ko nepavyksta dirbant su skulptūromis?

Piešiniai atsiranda iškart. Savo idėjas ant popieriaus perkeliu greitai. Jie nesiūlo fizinio atsparumo, atsirandančio kuriant skulptūras. Piešiniuose nėra to krūvio, kuris būdingas skulptūroms.

 

Kaip piešiniai tampa minties, vidinių išgyvenimų vaizdiniu?

Žinau tiek, kad kai baigiu piešinį, mano nerimas sumažėja. Realistiniai piešiniai yra būdas išreikšti idėjas, kurių nenoriu netekti. Kai piešiu abstrakčiai, jaučiuosi tokia laisva, kad galiu net prarasti sąmonę.

 

Ištrauka iš Marios Lassnig pokalbio su frieze redaktoriumi Jörgu Heiseriu (visas pokalbis frieze.com/article/inside-out)

Žiūrint iš šiandienos perspektyvos sudėtinga suprasti, kodėl „realistinė tapyba“ 8-ąjį dešimtmetį buvo labiau priimtina nei groteskinė, iškreipta ar, tarkim, kažkokia nutolusi nuo realybės vaizdavimo technika.

Tuo metu iškraipymas buvo suprastas kaip patologinis. Liguistas. Bet taip kartais nutinka ir šiomis dienomis. Visai neseniai buvau smarkiai sukritikuota Vokietijos televizijos studijoje. Bazonas Brockas ir Jeanas-Christophas Ammannas ilgai kalbėjo, kad tai, ką aš darau, yra karikatūra. Tuomet mane palaikė viena kritikė.

 

Šie žmonės niekados neišdrįstų iškreiptų, groteskinių Franciso Bacono paveikslų pavadinti karikatūromis. Nesakau, kad jie tokie ir yra. Ar tuo metu jus domino Bacono darbai?

Žinoma. Taip. Žmonės mane visuomet lygino su juo ir tai mane pykdė.

 

Kodėl? Argi nėra panašaus susidomėjimo fiziniu savęs suvokimu? Nors Baconas labai aiškiai projektuoja kūnus architektūrinėje erdvėje.

Tai dar viena tema, kuri manęs nedomina. Baconas labai gražiai tapė. Kaip geras vaikinas. Taip stropiai. Ir tos stiklo dėžutės. Tai mane taip pat nervino.

 

Bet jums rūpėjo, ką jis kuria.

Žinoma. Aš juk mačiau, kad jis genijus. Nukelčiau skrybėlę, jei jį sutikčiau. Bet mes nebuvome giminingos sielos, nes jis tapė iš fotografijų. Aš – tik iš savo vaizduotės. Tačiau jis buvo tikras imperatorius, karalius.

 

Jūs, žinoma, teisi. Didelis skirtumas, kaip žiūrima į kūrėją: pripažintas jis ar ne. Šeštąjį dešimtmetį galėjai tarti, kad moteris, ypač iš Austrijos provincijos, niekada nebus dėmesio centre.

Tuo metu Vienoje veikė „Galerie nächst St Stephan“, kuriai vadovavo dvasininkas monsinjoras Otto Maueris. 1956 m. dalyvavau parodoje kartu su keturiais menininkais vyrais. Kai jis pirmą kartą pamatė mano paveikslus, tarė: „Cha cha, čia tikriausiai tavo!“ Jis juokėsi iš manęs. Tad pasirinkau terminą: introspektyvios (savistabės) patirtys. Tuo metu tapiau tuos spalvų kukulius, apskritimus ar ovalus, arba linijas, besidriekiančias iš kūnų.

 

Labai įdomu, kad tapydama jūs griežtai atsisakote fotografijos. Sakote norinti nupiešti būtent tai, ko fotografija nepajėgi pavaizduoti.

Fotoaparatas juk padaro beveik visą darbą, tiesa? Paspaudi mygtuką, ir jau yra pusė paveikslo.

 

Ar tai negali būti privalumas, kad fotografija nudirba už jus kai kuriuos bereikalingus darbus?

Tai, ką jūs vadinate bereikalingu darbu, man yra svarbiausia. Aš niekuomet nesupratau, kodėl ankstyvieji fotografai, pavyzdžiui, Eugène’as Atget, jautėsi dievais. Tikrais dievais. Atsineša kas nors fotoaparatą ir manosi esąs dievas, galintis ištrinti tapybą, tarsi ji būtų nereikalinga.

 

XIX a. fotografijoje norėta nematoma paversti matoma. Tuo metu buvo daug antgamtinių reiškinių, aurų fotografų. Atsiradus rentgeno spinduliams pamatėme žmogaus kaulus. Nors, žinoma, tai visiškai kitas žiūrėjimo būdas.

Man nepatinka ši jūsų paralelė.

 

Kodėl?

Visiškai nepatinka. Mane trikdo, jei matau ką nors labai panašaus.

 

Turite galvoje fotografijos būdą, kuris kažkaip panašus į jūsų darbus?

Taip, gėdinga. Tai tik panašumas, bet jis apgaulingas. Tai – neryškumas. Man visiškai nepatinka neryškūs dalykai. Fotografijoje taip pat galima lengvai išgauti tą neryškumą...

 

Suprantu... Bet aš kalbu apie kiek kitokią gėdą: materialų sunkumą, gėdingą kūno būtį. Tai jausmas, kurį patiriame visose gyvenimiškose situacijose: tam tikras nesmagumas būnant šalia kito, gal baimė, kad kitas padarys ką nors netikėta. Tokie dalykai ir būsenos yra vaizduojami jūsų piešiniuose, tiesa? O tai reikštų, kad į tai, kas gėdinga, žiūrima užgauliai.

Ne. Bent jau ne tada, kai tapau. Tapydama leidžiu sau daryti viską. Gėda yra iššūkis. Noriu tapyti tokius nepatogius dalykus.

 

Kaip jums pavyko tai pasiekti? Apie 1950-uosius jūs tapėte siurrealistine maniera, reikėtų paminėti autoportretą „Sex-Selbstporträt“ (1949 m.).

Klagenfurte, kuriame tuomet gyvenau, vienas teisėjas rašė siurrealistinius eilėraščius. Taigi siurrealizmas atkeliavo ir į šį nedidelį miestą.

 

Ar tiesa, kad yra skirtumas tarp jūsų požiūrio ir fetišu tapusio moters kūno siurrealizme arba kūno, kaip tapymo instrumento, Kleino „Anthropométries“ (1960–1961)? Ar klausėte savęs – kaip aš su tuo susijusi kaip moteris, kaip tapytoja?

Man tai visiškai nerūpėjo. Turėjau kitokių problemų. Karintijoje, iš kurios esu kilusi, buvau žinoma kaip mažos provincijos įžymybė, tad kai žmonės pamatė, ką aš kuriu dabar, jie kėlė rankas aukštyn sakydami: „Dėl Dievo meilės, kas nutiko Lassnig? Ji niekais leidžia savo talentą.“

 

Ir kuo pasireiškė talento švaistymas?

Nebetapiau žmonių, o tik virtinių formos spalvų rinkinius, kuriuos pavadinau „autoportretais“.

 

Vertė Laura Jucevičiūtė

Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.