Kasdienybės pastebėjimai

Išgirdęs žodį kasdienybė, pirmiausia pagalvoji apie monotonišką rutiną. Bėgdami nuo jos keliamo nuobodulio nutolstame, prarandame glaudesnį ryšį su aplinka. Bet gal kasdienybė turi ir kitą pusę, o distancija gali ne tik atitolinti? Parodoje „Atsitraukimas“ menininkė Marija Šnipaitė tiria šią problemą, žvelgdama į ją iš kito rakurso. Autorė pasitelkia atstumą, norėdama įsižiūrėti į sąveikos tarp kasdienių objektų ir momentinio pastebėjimo neįprastumą ir užmegzti naują ryšį tarp žiūrovo ir kasdienybės.

Pažvelgus į kūrinių eksponavimą kyla mintis, kad čia nėra menininkės kūrybai būdingų „surežisuotų instaliacijų“, kur kiekvienas objektas turi numatytą vietą. „Atsitraukime“ kūriniai išdėstyti sąmoningai vengiant  griežto struktūriškumo ar dėstymo tvarkos. Toks padrikumas pabrėžia kiekvieno objekto savitumą ir atskirą interpretacinį lauką. Vis dėlto parodos kūriniai tarpusavyje sujungti asociacijų tinklo, kurį savaip gali formuoti kiekvienas žiūrovas.   

Žiūrovui čia tenka svarbus vaidmuo. Anot Marijos Šnipaitės, objektai neturi išankstinio turinio, jį kiekvienas žiūrovas formuoja per savo patirtį, asociacijas ir atmintį. Tokia asmeninė ir glaudi sąveika su kūriniais įtraukia suvokėją į savotišką kelionę per atminties labirintus. Instaliacijos tampa žiūrovo vidinio pasaulio veidrodžiu, minčių ir prisiminimų projekcija. Vienoje iš parodos salių, atsiskyręs nuo kitų objektų, kabo baltas popieriaus lapas, įkalinęs platų teptuko brūkštelėjimą. Šis pėdsakas kelia asociacijas su Rorschacho testu, atskleidžiančiu gilumines pasąmonės struktūras. Dažų dėmės tampa stimulu, keliančiu asociacijas – žiūrintysis turi įvardinti įžvelgtą įvaizdį, žodį ar idėją. Šis metodas grindžiamas prielaida, kad dėmių keliamos asociacijos yra nulemtos individualių žmogaus asmenybės ypatybių ir patirties. Parodos dažų dėmė įgauna panašią reikšmę – žiūrovui tenka remtis pasąmone, laukti asociacijų virtinės, atitolti nuo kitko. Taip ir įvyksta atsitraukimas.   

Marijos Šnipaitės kūryboje tapyba ir konkrečiai peizažas pasirodo netiesiogiai. Parodos „Atsitraukimas“ kontekste iš kasdienybės išplėšti objektai kuria patirčių peizažą. Šiame peizaže galima aptikti ir gamtos elementų: druskos, smėlio, lapų. Greta šių gamtinių medžiagų yra industrinio pasaulio produktai: bambuko strypelis, stiklinė su išdžiūvusių dažų žyme, dviračio padanga. Marijai Šnipaitei svarbu, kad kiekviena medžiaga turi sukaupusi tam tikrą informacinį lauką, todėl ji atidžiai parenka medžiagas savo kūriniams.

Įdomi vieno iš objektų sukūrimo istorija, susijusi su dokumentiniame filme pamatytais narvalais. Menininkės dėmesį patraukė labai skulptūriška narvalo forma, ir ji perkėlė ją į sustingusius smėlio luitus. Šios smėlio kalvos su išsikišusiomis medinėmis iltimis pastatytos tiesiai ant grindų. Atrodo, kad narvalų galvos tarsi išnyra iš grindyse išsiveržusio vandenyno. Medinės iltys įsminga į erdvę, kausto žiūrovų dėmesį. Šiame kūrinyje svarbus balansavimas tarp to, kiek autorius gali apibendrinti vaizdinį, ir to, kiek palikti užuominų objekto įvardijimui.

Marija Šnipaitė sukūrė parodą iš kasdienių objektų, tačiau pavertė juos kontempliavimo vertais meniniais nuotykiais. Paroda svarbi tuo, kad leidžia skubančiam žmogui minutėlę sustoti ir pamatyti aplinką naujai. Ar tikrai supanti kasdienybė yra nuobodi? O gal joje slypi istorija, sudėliota iš atminties šukių? Atsakymai į šiuos klausimus laukia žiūrovo parodoje „Atsitraukimas“.

Paroda veikia iki birželio 9 d.

AV17 galerija (Totorių g. 5, Vilnius) dirba antradieniais–šeštadieniais 12–19 val.