Nukirstas miestas – persodintas žmogus

Viešoji erdvė įprastai suvokiama kaip vieta užmegzti dialogą, racionalius debatus. Vis dėlto ji dažniau virsta visai ne sambūriu, o kovos lauku, kuriame žaidžia „didieji“ (valstybės institucijos, verslininkai, politikai) ir „mažieji“ (pavieniai piliečiai, bendruomenės), pamirštant įstatymus ar nerašytas „kiemo“ taisykles. Dialogo, turiningo pokalbio trūkumą, negebėjimą diskutuoti, įsiklausyti 2017 m. iliustravo ne tik nesibaigianti beprotybė dėl Lukiškių aikštės ir paminklo joje bei šias monumentų problemas rudenį analizavusi 11-oji Kauno bienalė „Yra ir nėra“, bet ir kiti Kauno įvykiai, kurių centre buvo jau ne griaunami ar naujai statomi paminklai, o kertami medžiai. Šią, jau beveik metus besitęsiančią „aštrią“ temą ir analizuoja gegužės 12 d. Kaune, Paveikslų galerijoje, bendruomenių platformoje „Mažosios istorijos“, atidaryta paroda „Nukirstas miestas – persodintas žmogus“.

Nesutarimai tarp miesto valdžios ir piliečių dėl kertamų medžių remontuojamose gatvėse ir kitose miesto erdvėse, vykę protestai, tylos akcijos, peticijos „prieš beatodairišką sveikų ir dar nesenų medžių masinį kirtimą Kauno gatvėse“ ar net teisminiai tyrimai tapo karštų debatų objektu, padalijusiu kauniečius į kelias stovyklas. Medžių naikinimą vieni, kaip ir Savivaldybė, laiko būtinu procesu, atsinaujinančio, modernėjančio Kauno simboliu, o protestus – tiesiog „audra stiklinėje“, kiti – bendruomenės nuomonės nepaisymu ar siekiu Kauną paversti autostrada.

Pirmoji tokio tipo bendruomenių platforma muziejuje „Mažosios istorijos“ iliustravo naujo, atviro, atsisakančio būti objektyviu bei skatinančio realius pokyčius muziejaus idėją. Kaip ir nurodo pavadinimas, pasirinkti atstovauti „mažieji“, šiuo atveju – medžių gynėjai. Platformoje medžių kirtimas apibūdinamas kaip „gamtosauginė problema, piliečių teisių užgavimas, pavojingas priartėjimas prie žmogiškųjų vertybių“.

Jungiančio projekto „Mieste. Gatvėj. Galerija be sienų“ vadinamąja sėkla, idėjiniu koncentratu tapusioje parodoje „Nukirstas miestas – persodintas žmogus“ svarbiausia ir yra „mažųjų“ kova su „didžiaisiais“ ir ją iliustruojančių protestų dokumentacija, akcijų atributai. Parodoje eksponuojamos A. Smetonos al. rugpjūčio 16–20 d. vykusios akcijos „Apjuoskim kaštonus“ fotografijos, skaičiuojami prarasti medžiai, pateikiamos dendrologų išvados apie pavojų, kurį neva kėlė medžiai. Parodoje svarbus tampa ir liepų kirtimo atvejis, jį iliustruojanti „Tylos akcija“ bei parodoje eksponuojama protesto simboliu tapusi vėliava su užrašu: „Žmonės, gelbėkite medžiu$“ (aut. aktyvistė Asta Citavičiūtė). Joje išryškinamas dolerio ženklas kaip nuoroda į kirtimą dėl gaunamų brangesnių užsakymų įmonėms, kurios medžius atsodina. Kritiką „didiesiems“ pateikia ir Kaune gerai žinomi institucijų kritikai – architektas Audrys Karalius, advokatas Saulius Dambrauskas. Karalius, Kauno Ąžuolyną laikantis sakralia vieta, kritikuoja savivaldybės įmonių darbuotojus ar ministrą Kęstutį Navicką dėl menko šios erdvės saugojimo nuo „rujojančių vandalų su pinigais, ekseliais, autocadais ir benzopjūklais“.

Neigiamą parodos krūvį, gan „aštrią“ institucijų kritiką atsveria, kaip ir pirmojoje „Mažųjų istorijų“ parodoje „Didžioji pramonė“, asmeniniai, autentiški prisiminimai. Pirmojoje parodoje regėtą Irenos Survilaitės sudarytą tarpukario Petrašiūnų Vilniaus g. planą „Atminties žemėlapis“, J. Janonio fabriko kraštotyros būrelio kelionių nuotraukų albumą čia keičia gan asmeniškos Sauliaus Dambrausko istorijos apie ginkmedį ar etnologės Monikos Gineikienės pasakojimas apie melioracijos metu, 1978 m., mamos išgelbėtas liepas ir ąžuolus Bundorių kaime. Viešumą / privatumą naikinančios istorijos, susipinančios su gan enciklopediniais medžių aprašymais ar eksponuojamais kūriniais, kaip Petronėlės Gerlikienės (1905–1979) kilimas „Eglė žalčių karalienė“ (1976), Stasio Eidrigevičiaus kaukė „Veidas-Kaukė“ (1990) ar gydytojo, kultūros veikėjo Aleksandro Račkaus 1863 m. Getisberge rasta kulka lovos lentoje, įprasmina ir bendruomenių platformos siekį kalbėti ne tik apie daiktus, bet ir apie žmones. Atskleisti jų skirtingus požiūrius ar gyvenimo istorijas, potyrius, suteikti parodai „žmogiškąjį veidą“.

Šiuo atveju labai svarbus ne tik aktyvus Kauno gyventojų įsitraukimas į viešosios erdvės kūrimą, valstybės institucijų kritiką protestais, bet ir bendruomenių pristatymas. Kitaip nei protestai, akcijos, simbolizuojančios kovą viešose erdvėse, jos nurodo ir kitą – draugišką bendrystės pusę, jau tapusią išskirtiniu Kauno ženklu. Tai ne tik Evelinos Šimkutės kuruojama meninė platforma „Šilainiai Project“ ar „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ programos projektai, bendruomenių laboratorijos, jų aktyvinimas, bet ir parodoje per sąsajas su medžiu pristatomos kitos bendruomenės, kaip Vytenio Jako ir E. Ožeškienės g. 21 namo gyventojų „Kiemo galerija“ ar Žemųjų Šančių bendruomenės, įkurtos Vitos Gelūnienės ir Edo Carrollo, atvejis. Pristatant šias bendruomenes siekiama parodyti medžio svarbą jų veiklai, kaip Žemųjų Šančių „Kopūstų lauke“ auganti viena seniausių balzaminė tuopa, tapusi ne tik gyvybės ir vilties simboliu, bet ir pagrindiniu objektu per bendruomenės rengiamas šventes. Užmegzti viešajai erdvei būdingą dialogą, įgyvendinti savo tikslą „Tapti matomiems. Būti išgirstiems“ platforma bando ne tik paroda – kritika miesto valdžiai ar gerų bendruomeninio meno pavyzdžių viešinimu, bet ir tiesiogiai skatindama piliečius diskutuoti, bendrauti, ką visą vasarą iki spalio mėnesio siūlo daryti ir renginių ciklas Kauno paveikslų galerijos baseine įrengtame vasaros paviljone (tai projekto „Mieste. Gatvėj. Galerija be sienų“ dalis).

Pirmojoje parodoje „Didžioji pramonė“, centrinėje parodos ašyje eksponuotos kompozitoriaus Arturo Bumšteino kurtos „Molinės gerklės“ ne tik virto bendruomenių platformos esmės simboliu, pasakojančiu nutylėtas, negirdėtas istorijas, bet ir priminė sovietinius idealus, kuriais puoštos molinės vazos, ir ne tokią malonią realybę – iš vazų sklindančius širdies, kvėpavimo, kalbos defektų garsus. O šioje parodoje panašia dominante, sankirta tarp pozityvaus ir negatyvaus tampa menininko Česlovo Lukensko 2013 m. kurta instaliacija „Ne visai sudegę šventieji“ ir šalia pateikiama citata: „Visuomenė aižėja. Nekalbu apie politikus, kraštutinį to aižėjimo produktą. Nebegalime susikalbėti, suprasti, mylėti, įsigilinti į aplinką, į Kitą. Ne tik į žmogų, bet ir į daiktą, reiškinį. Tai varo į neviltį.“ Belieka tikėtis, kad „didieji“ ir „mažieji“ kada nors susitaikys ir „kieme“ vis rečiau aižės naujas ir „įkaitęs“ miesto asfaltas.