7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Agnė Narušytė

Klaipėdietiška rapsodija

Fotografijos parodos feisbuke, uostamiestyje ir sostinėje, bet visur dalyvaujant vienam klaipėdiečiui

Rudenį tėra vienas kelias – į Klaipėdą. Keliavome paskui Remigijaus Pačėsos parodą „Geltona gulbė neatplauks“, kurią Darius Vaičekauskas pakvietė dalyvauti jau trečiojoje Fotografijos šventėje. Bet pirma reikėjo nukabinti ir supakuoti „Chronometrus“, o kai parodos tema – laikas, tai ir galvojasi, kad į minkštus burbulinės plėvelės patalus vyniojam atitarnavusią praeitį.

Remigijus Treigys ir Benas Šarka parodoje „#vidurnakt ir giliau“ KKKC parodų rūmuose. 2018 m. lapkričio 5 d.
Remigijus Treigys ir Benas Šarka parodoje „#vidurnakt ir giliau“ KKKC parodų rūmuose. 2018 m. lapkričio 5 d.
Benas Šarka ir Remigijus Treigys, akcija laivų statykloje 2018 m. liepos 1 d. A. Narušytės nuotr.
Benas Šarka ir Remigijus Treigys, akcija laivų statykloje 2018 m. liepos 1 d. A. Narušytės nuotr.
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos“. Nuo 2010 m. R. Treigio nuotr.
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos“. Nuo 2010 m. R. Treigio nuotr.
Ričardo Šileikos „Mažųjų galerijų“ palikti pėdsakai KKKC parodų rūmuose po parodos „Chronometrai“. 2018 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Ričardo Šileikos „Mažųjų galerijų“ palikti pėdsakai KKKC parodų rūmuose po parodos „Chronometrai“. 2018 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Benas Šarka, vidurnaktis artėja, 2018 m. lapkričio 7 d.
Benas Šarka, vidurnaktis artėja, 2018 m. lapkričio 7 d.
Remigijus Treigys, žiūrovų pageidavimu vidurnaktis artėja 22:11
Remigijus Treigys, žiūrovų pageidavimu vidurnaktis artėja 22:11
Benas Šarka, sekmos vidurys, 2018 m. lapkričio 18 d.
Benas Šarka, sekmos vidurys, 2018 m. lapkričio 18 d.
Remigijus Treigys, 12:20
Remigijus Treigys, 12:20
Karolina Rimkutė

Senos naujienos

„Jaunojo tapytojo prizo“ paroda „Tsekh“ galerijoje ir finalininkų „Titanike“

Kiek atsimenu, „Jaunojo tapytojo prizo“ (rengia Julija Dailidėnaitė ir Vilmantas Marcinkevičius) projektas mane visuomet verčia sužvairuoti – viena akis, besidžiaugdama dėmesiu jauniems tapytojams, krypsta ekspozicijos vidun, bet kita nusisuka į jaunus kitų medijų kūrėjus. Nenorėčiau, kad šis mano žvairavimas atrodytų kaip priekaištas JTP, nes ši iniciatyva suteikia nemažai galimybių jaunai tapybai pasirodyti, įsiminti, parsiduoti. Menininkus pastebi tarptautinė komisija, jie eksponuojasi plačiai išreklamuotame projekte, gali gauti piniginį prizą, sutartį personalinei parodai, reziduoti užsienyje. Svarbiausia, kad vardas gali patogiai įsikuisti šiuolaikinės tapybos žemėlapyje net ir neužėmęs prizinių vietų, nes kabėdamas ten tu jau žinai, kad esi įtrauktas į Baltijos tapybos metraštį.

 

Vis dėlto ne tapytojams tokių galimybių nėra ir gana aišku kodėl. Tapyba dažniausiai yra fiziškai patogesnė, dvimatė meno medija, neturinti kopijų. Kitaip tariant, lengvai įkurdinama patalpoje, nereikalaujanti ypatingos priežiūros ir visuomet „ta vienintelė“. Ši disciplina, iki šiol vadinama tradicine, suteikia saugaus investavimo jausmą. Šiukštu nereikia manyti, kad esu kokia nors tapybos priešininkė, atvirkščiai, manau, jog nuo tokio dominavimo meno rinkoje labiausiai nukenčia ji pati, tik ne pardavimo, o vystymosi prasme. Saugumas, patogumas sukuria ribas ir skatina stagnaciją, tradicijų puoselėjimas veda į suvaržymus, kurie ne visuomet yra sąmoningi. Taigi, buvimas tapytoju ir buvimas ne tapytoju turi savų privalumų ir trūkumų. Viena vertus, atviresnės rinkos durys, kita vertus – priverta kūrybinė laisvė bei eksperimentavimas, ir atvirkščiai.

Monika Plentauskaitė, „Tapytoja (autoportretas)“. 2018 m.
Monika Plentauskaitė, „Tapytoja (autoportretas)“. 2018 m.
Liisa Kruusmägi, „Couch Potato“. 2018 m. „The Rooster Gallery“ prizas
Liisa Kruusmägi, „Couch Potato“. 2018 m. „The Rooster Gallery“ prizas
Atidarymo akimirkos. R. Danisevičiaus nuotr.
Atidarymo akimirkos. R. Danisevičiaus nuotr.
Atidarymo akimirkos. R. Danisevičiaus nuotr.
Atidarymo akimirkos. R. Danisevičiaus nuotr.
Atidarymo akimirkos. R. Danisevičiaus nuotr.
Atidarymo akimirkos. R. Danisevičiaus nuotr.
Meno nišos inf.

Gintaro Makarevičiaus tapybos paroda „Laiko gaudyklė“

Laiką visi patiria skirtingai. Vieni tai fiksuoja, kiti teka pasroviui arba laukia. Menininkas dokumentuoja. Lapkričio 27 d. galerija „Meno niša“ pristato Nacionalinės premijos laureato Gintaro Makarevičiaus tapybos parodą „Laiko gaudyklė“.


Pasak parodos kuratorės Sonatos Baliuckaitės „Laiko gaudyklė“ – tai tapybos paroda apie tapybą: „Nors G. Makarevičius vengia reprezentacijos ir daugiau fiksuoja būseną, patį kūrybos procesą, dinamiškose drobėse priklausomai nuo stebėjimo laiko sutinki personažus, skaitai arba pritaikai istorijas. Šioje parodoje bus ir videomedija, kuri dažniau siejama su laiko fiksacija. Tačiau videokūrinyje šį kartą G. Makarevičius dokumentuoja irgi tapybą.”


Menininkas klausia, kaip sujungti vaizdą ir jausmą ar mintį, kodėl tai svarbu. „Tapybos kalba turi savo gramatiką. Jos neįmanoma perskaityti nei žodžiu, nei sakiniu, bet akivaizdu, kad galima išgyventi ir suprasti. Tapyba – tai tokia meno rūšis, kuri yra labiausiai susijusi su kuriančiuoju, nes gali talpinti savyje jo psichofizinę informaciją tuo pačiu veikdama kaip terapija, kurios metu galima sustabdyti laiką“, – kalba G.Makarevičius.


G.Makarevičius Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos studijas (1988-1994), tačiau dešimtajame dešimtmetyje meno lauke jis debiutavo kaip instaliacijų, objektų ir dokumentinių filmų kūrėjas. Tapybos lauke menininkas ryškiau prisistatė prieš dvejus metus, kai VDA parodų salėse „Titanikas“ atidarė parodą „Pasidavimas“ (kuratorė Julija Dailidėnaitė), o šiemet G.Makarevičiaus tapybos ekspoziciją „Žmogus. Gamta. Istorija“ galėjo išvysti meno mugės „ArtVilnius‘18“ lankytojai.
G.Makarevičiaus meninė veikla apima ir scenografiją. Dabar jis – vienas ryškiausių Lietuvos scenografų, kuria scenovaizdžius Lietuvoje ir užsienyje. Už darbą teatro scenoje G.Makarevičius buvo apdovanotas trimis „Auksiniais scenos kryžiais“, o 2017 m. buvo įvertinas Nacionaline kultūros ir meno premija.


G.Makarevičiaus kūryba buvo įvertinta ir tarptautiniu mastu. Menininkas yra dalyvavęs daugelyje prestižinių tarptautinių šiuolaikinio meno parodų, tokių kaip Šiuolaikinio meno bienalė „Manifesta 4“ Vokietijoje (2002) ar tarptautinis filmų festivalis „La Rochelle“ Prancūzijoje (2005). 2008-aisiais G.Makarevičius buvo įvertintas vienu svarbiausių šiuolaikinio kino kūrėjams skiriamų apdovanojimų – už dokumentinį filmą „Žiemos paralelės“ jam įteiktas Lugano (Šveicarija) kino festivalio pagrindinis prizas.


G.Makarevičiaus kūrinių įsigiję šiuolaikinio meno muziejus KIASMA Suomijoje, MO muziejus bei privatūs kolekcionieriai, o dar dešimtame dešimtmetyje jo sukurtą instaliaciją „Plaukai I,II,III, IV“ galima pamatyti nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje.
Paroda „Laiko gaudyklė“ veiks iki 2019 m. sausio 11 d.. Galerija „Meno niša“ dirba II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val.

Projektą iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė

Vaidilutė Brazauskaitė-L.

Ąselės be puodelio

Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės paroda „Porceliano kabinetas“ VDA galerijoje „Akademija“

Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės paroda „Porceliano kabinetas“ labai palanki plačiai ir šmaikščiai interpretacijai. Nors porceliano meno meistrė anotacijoje nurodo gana aiškią parodos idėjos bei raidos kryptį, malonu laisvai analizuoti baroko ir šiuolaikinio porceliano meno sintezės aspektus bei rafineriją.

Parodos fragmentas. D. Laučkaitės-Jakimavičienės nuotr.
Parodos fragmentas. D. Laučkaitės-Jakimavičienės nuotr.
Parodos fragmentas. D. Laučkaitės-Jakimavičienės nuotr.
Parodos fragmentas. D. Laučkaitės-Jakimavičienės nuotr.
VDA inf.

Kristinos Daukintytės Aas ir Karinos Nøkleby Presttun paroda „Rūbų mainai“

Kviečiame Jus į tekstilės menininkių dueto Kristinos Daukintytės Aas (Lietuva-Norvegija) ir Karinos Nøkleby Presttun (Norvegija) parodos „Rūbų mainai“ atidarymą lapkričio 26 d. 18 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex". Abi menininkės naudoja skaitmenines priemones savo kūrybos procese: Kristina dirba su skaitmeniniu žakardiniu audimu, o Karina su lazerine, kompiuteriu valdoma, pjaustymo įranga. 

„Rūbų mainai“

Kristina Daukintytė Aas ir Karina Nøkleby Presttun susitiko 2006 m., Bergeno meno akademijoje, tekstilės katedroje. 2009-aisiais abi baigė bakalauro studijas, o 2011 m. Kristina ten pat apsigynė ir magistro laipsnį. Tarp menininkių nuo pat pradžių užsimezgė ne tik draugystė, bet ir abipusė pagarba meninei išraiškai. Menininkės kurį laiką dirbo atskirai, kartas nuo karto susitikdamos ir stebėdamos viena kitos darbus iš šalies. 2014 metais jų kūriniai susitiko bendroje ekspozicijoje, kai kartu dalyvavo parodoje „Play and Decay“ Kaune, „101“ galerijoje, o vėliau – Vilniuje.

Po kurio laiko Kristina persikėlė gyventi į kitą Norvegijos regioną, o Karina liko Bergene. Ryšys nenutrūko ir 2016 metais menininkės pradėjo rengti bendrus projektus bei parodas. Per pastaruosius porą metų jos surengė 4 personalines parodas Norvegijoje, sudalyvavo tekstilės bienalėje Nydernalduose, tarptautinėse parodose Danijoje, Švedijoje ir Latvijoje. Menininkių darbų jau yra įsigiję Norvegijos Oslo dizaino ir meno muziejus, Trondheimo taikomųjų menų muziejus.

Kristina ir Karina panašiai jaučia medžiagą, kuri dažnai yra idėjos užuomazga, kuri auga, įgauna naujas kryptis ir proceso metu dažnai virsta kažkuo kitu nei numatyta. Abi aktyviai naudoja skaitmenines priemones savo kūrybos procese: Kristina dirba su skaitmeniniu žakardiniu audimu, o Karina su lazerine, kompiuteriu valdoma, pjaustymo įranga.

Paroda „Rūbų manai“ tam tikra prasme tęsia ankstesnį Kristinos ir Karinos projektą, kurio metu jos kūrė pasitelkdamos savo portretus. Tačiau naujausios parodos ašimi ir svarbiausiu objektu tampa drabužis. Šį kartą menininkės pasirinko po vieną asmeninį rūbą ir jais apsikeitė. Tai padariusios su drabužiais dirbo nepriklausomai viena nuo kitos. Todėl šis procesas tapo galimybe menininkėms pažinti vieną kitą dar labiau, o taip pat ir galimybe išbandyti naujas technikas dirbant su tekstile.

Kristina pirmą kartą audė naudodama 4 skirtingų spalvų metmenis audimo staklėse, o tai optiškai suteikia galimybę išgauti daugybę atspalvių audinyje. Karina savo ruožtu išbandė naują tekstilės pjaustymo būdą – pjaustydama plokštumą tarsi šabloną.

Paroda „Rūbų mainai“ tapo iššūkiu ir istorine prasme, nes susitiko du labai skirtingi drabužiai: iki irimo nutrintas amerikietiško stiliaus džemperis ir užmesta, beveik nė karto nedėvėta, sovietmečio mokyklinė uniforma... Kuo visa tai baigėsi pamatysite parodoj.

Paroda veiks iki gruodžio 15 d.

Parodos atidarymas: lapkričio 26 d. 18 val.

Parodos laikas: 2018 11 26 – 2018 12 15.

Galerijos darbo laikas: II – V: 12-18; VI: 12-17

 

VDA inf.

Kristos Kurilionok paroda „Nepatogus trikdymas“

Lapkričio 27 / Gruodžio 20 dienomis 2018 metų

Kristos Kurilionok paroda „Nepatogus trikdymas“
kuratorius Antonio Bruno Umberto Colosimo
Krematoriumas, Maironio g. 6, Vilnius (LT)
Atidarymas: 18:00 val.

Lapkričio 27 dieną, Vilniaus Dailės Akademijos parodų erdvėje  „Krematoriumas” bus surengta personalinė menininkės Kristos Kurilionok paroda „Nepatogus trikdymas”, kurios kuratorius Antonio Bruno Umberto Colosimo. Paroda organizuojama kartu su italų galerija Pramantha Arte.
„Nepatogus trikdymas” pristato naujausius lietuvių menininkės darbus ir pasakoja apie jos tiriamojo proceso brandą, kurį nuo pat pradžios jungė vizualiąją praktiką su psichologiniu tyrimu. Kristos Kurilionok darbai atliepia figuratyvią, vizionierinę, simbolinę tapybą, kuri telpa į savianalizės tapybos kryptį, prasidedančią XVI amžiaus figuratyvioje Vakarų dailės istorijoje ir besitęsiančią iki mūsų dienų. Šis gilus tikrovės matymas, kurio pamatus padėjo Leonardo Da Vinci, tęsė Bosch’as, Goya, Baconas nuolatos siejamas su žmogiškosios tiesos ieškojimu.


„Nepatogiu trikdymu” Krista Kurilionok prieina prie savotiškos ekspresyvios savo tyrinėjimų sintezės, t. y. klausimo apie tapatybę ir psichologinį konfliktą, kurį sukelia subjektas-pasaulis-Ego santykiai. Šis konfliktas pasirodo kaip ryškiai matomas nepatogus nerimas. Nerimas, kuris vaizduojamas kaip provokacija teatrinėje formoje. Mėsa, kaulai, skysčiai, impulsai, jausmai ir mintys slepiasi išskaidytose pozose, haliucinuojančiuose žvilgsniuose, pakitusioje atmosferoje. Iškraipyti, lyg gundantys kūnai lydimi atšiaurių zoomorfinių būtybių. Žiūrovas provokuojamas išorės ir vidaus žaidimų, kurie destabilizuoja suvokimą ir ištrina ribą tarp intymaus autoriaus ir stebinčiojo vartotojo matymų.


Kristos Kurilionok darbe dominuoja kategoriškas imperatyvas: tapyba kaip proto veikla. Savęs pajutimas lygiavertis savęs abstrahavimui nuo pasaulio, kuris menininkės darbe pasirodo kaip gilus pasinėrimas ar įkvėpta kelionė į tamsiausius žmonių jausmus, o gal spoksojimas į tamsų pirmykštės pasąmonės urvą… Savo darbais menininkė sutrikdo paprastą sąmoningą individo gyvenimą, pripildydama jį paradoksalia vaizdine jėga, tokių būdų aktualizuodama tamsius, išstumtus, bet universalius aspektus.


Parodos atmosferai praturtinti italų kompozitorius Simone Bortolotto specialiai šiai parodai sukūrė muziką, kuri pristatoma kartu su video darbu “Stebėtojas”.
Paroda truks iki Gruodžio 20 dienos ir kviečiame ją lankyti darbo dienomis 9.00–17.00 val.
(Teksto autorės Maria Rosaria Gallo ir Marija Turlinskienė)

 

Linas Bliškevičius

Tapytojas irgi žmogus

Eglės Karpavičiūtės paroda „Making Myself“ galerijoje „The Rooster Gallery“

Prie galerijos, įsikūrusios viename negražiausių dangoraižių, galima užuosti kokybę, kuria dvelkia „The Rooster Gallery“ (Gynėjų g. 14, Vilnius). Tokia nutolusi ir vieniša galerija primena Šveicariją, kur patekus užplūsta saugumo jausmas, o visos medžiagos atrodo kokybiškesnės ir net atidarymų gėrimai atrodo brangesni, it gryni pinigai, tekantys gerkle. Tikrovėje, žinoma, nebūtinai taip yra. Tikrovė panaši į žmones žurnale „Žmonės“. Šiame populiariame leidinyje, taip stipriai norinčiame būti aukštosios kultūros dalimi, dažnai publikuojamos nuotraukos, kuriose žymūs žmonės daro tai, dėl ko ir yra žymūs, – pozuoja. Šioje laisvalaikio spaudoje buvo ir straipsnis apie Eglės Karpavičiūtės parodą „Making Myself“ („Kuriant save“), kurioje meniškai tiriamas meno pasaulis ir jo žmonės.

 

Šios parodos eksponatai – paveikslai – pateikiami kaip nutapytos spaudos fotografiją primenančios kompozicijos, kuriomis liudijamos menininkės įžvalgos apie pasaulį. Bet kažkur tarp tokių meninių sprendimų lakioja piktosios komercializmo dvasios, kurių neišvaikys jokie kunigai ir iškalbinga tyla apie tapytojams taip rūpimas gildijos problemas. Norėdamas išlikti su pretenzijomis į objektyvumo iliuziją, panorau savo jutimus argumentuoti. Savo neišmanymui kompensuoti kreipiausi į kelis tapytojus, panorusius likti anonimais, ir paklausiau, ką jie maną apie tokią tapybą ir šią parodą. Patogumo dėlei, visas jų nuomones sutrauksiu į vieną Tapytojas X figūrą, su kuria ir polemizuosiu.

Eglė Karpavičiūtė, „Kuriant save“. 2016 m. „The Rooster Gallery“ nuotr.
Eglė Karpavičiūtė, „Kuriant save“. 2016 m. „The Rooster Gallery“ nuotr.
Eglė Karpavičiūtė, „Parduodant save“. 2018 m. „The Rooster Gallery“ nuotr.
Eglė Karpavičiūtė, „Parduodant save“. 2018 m. „The Rooster Gallery“ nuotr.
Eglė Karpavičiūtė, „Gagosian. Sandėris“. 2016 m. „The Rooster Gallery“nuotr.
Eglė Karpavičiūtė, „Gagosian. Sandėris“. 2016 m. „The Rooster Gallery“nuotr.
Eglė Karpavičiūtės parodos vaizdas. „The Rooster Gallery“nuotr.
Eglė Karpavičiūtės parodos vaizdas. „The Rooster Gallery“nuotr.
Eglė Karpavičiūtės parodos vaizdas. „The Rooster Gallery“nuotr.
Eglė Karpavičiūtės parodos vaizdas. „The Rooster Gallery“nuotr.
Eglė Karpavičiūtės parodos vaizdas. „The Rooster Gallery“nuotr.
Eglė Karpavičiūtės parodos vaizdas. „The Rooster Gallery“nuotr.
Eglė Karpavičiūtės parodos vaizdas. „The Rooster Gallery“nuotr.
Eglė Karpavičiūtės parodos vaizdas. „The Rooster Gallery“nuotr.
Eglė Karpavičiūtės parodos vaizdas. „The Rooster Gallery“nuotr.
Eglė Karpavičiūtės parodos vaizdas. „The Rooster Gallery“nuotr.
Rengėjų inf.

Vlado Urbanavičiau skulptūra raketų inžinieriui Kazimierui Simonavičiui

Jau sumontavome skulptoriaus, Nacionalinės premijos laureato Vlado Urbanavičiaus skulpturą,
 skirtą didžiajam Lietuvos inžinieriui, raketų išradėjui Kazimierui Simonavičiui išgarsinusiam Lietuvos ir Vilniaus vardą visame pasaulyje.

Skulptūros atidengimo ceremonija vyks trečiadienį  – lapkričio 21 d., 12 val.

Skulptūra yra skvere, šalia Dariaus ir Girėno gatvės, važiuojant į Oro Uostą, šalia Kazimiero Simonavičiaus universiteto pastato (Dariaus ir Gireno g.21).

Ceremonijoje dalyvaus Vilniaus Meras, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (KAM) atstovas, skulptūros. Gros KAM orkestras, Generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono kariai šaus patrankų salves Kazimiero Simonavičiaus garbei.

Pagrindinis skulptūros sukūrimo rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė.

Saulius Paukštys, projekto koordinatorius

telefonas informacijai - +37061641233

NMKČDM inf.

Prano Gailiaus retrospektyvinė paroda „Gyvenimo scenos“

M. Žilinsko dailės galerijoje, Nepriklausomybės a. 12, Kaune, lapkričio 29 d., ketvirtadienį,  17.30 val. įvyks Prano Gailiaus retrospektyvinės parodos „Gyvenimo scenos“ („Scènes de la vie de Pranas“) atidarymas.


Pranas Gailius – vienas žinomiausių lietuvių dailininkų pasaulyje. Jo vardą (Pranas Gailius, dit Prӓnas) meno pasaulis pradėjo mokytis nuo 1955 metų. Pirmoji personalinė dailininko paroda Paryžiuje, Galerie du Haut Pavé, sulaukė palankių atsiliepimų spaudoje bei televizijoje ir atvėrė kelią į pripažinimą. Paskui vyko parodos Berlyne, Miunchene, Štutgarde, Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge, Čikagoje, Geteborge. Tačiau gimtajame krašte su jo kūryba pradėta susipažinti gana vėlai. Pirmoji Gailiaus paroda Lietuvoje įvyko tik 2004 m. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo parodytos autorinės knygos „Pirmoji lietuviška siuita“ ir „Jūra“, sukurtos pagal Oskaro Milašiaus eiles.


Nuo 2004 m. vykstančiose P. Gailiaus darbų parodose buvo galima susipažinti su daugeliu jo kūrybos etapų. Šioje retrospektyvinėje dailininko parodoje pirmą kartą galima išvysti juos visus. Tarp eksponuojamų darbų yra ir niekur anksčiau nerodytų, tokių kaip medinės bei metalinės skulptūros.
Praną Gailių kaip menininką suformavo Paryžius, o lietuviški vaikystės prisiminimai bei liaudies menas tapo įkvėpimo šaltiniu, suteikusiu jo kūriniams originalumo. Tarp daugybės dailininko kūrinių yra keturi tapybos darbai, pavadinti „Scène de la vie de Pranas“ (Prano gyvenimo scena). Iš tiesų, visi jo darbai vaizduoja jo gyvenimą. Apie savo kūrybą jis sakė: „Mano menas yra mano biografija.“ Dailininkas kūrė ciklais, kurie atspindi jo mintis ir požiūrį į gyvenime vykstančius procesus.  P. Gailius sakė, kad visus jo darbus galima vadinti jautriais paviršiais, nes visuose jis jautriai vaizduoja skirtingas emocines būsenas.


Paskutiniuosius beveik porą dešimtmečių P. Gailius kūrė tarp Paryžiaus ir Provanso. Netoli miestelio Sannes, Roque Colombe, jis nuomojosi dirbtuvę. Nuo jos šiek tiek paėjus, buvo matyti Šv. Viktorijos kalnas (Mont Sainte-Victoire) prie Ekso (Aix-en-Provence). Postimpresionistą Paul‘ą Cézanne‘ą įkvėpęs gamtos vaizdas veikė ir Gailių.


Menininkas turėjo unikalų gebėjimą sudominti žiūrovą, pašnekovą, nors niekada nesistengė sukurti ilgaamžių kūrinių. Jo energija, vitališkumas, charizma priviliojo kūrybos gerbėjus, taip tarsi kompensuodama gana sudėtingus jo biografijos momentus.  
Po dailininko mirties jo kūrinius saugo duktė Nathalie Gailius.

Parodos kuratorės: Kristina Civinskienė, Iveta Dabašinskienė.

Paroda veiks: 2018 11 29 – 2019 03 03

Papildomą informaciją teikia: parodos kuratorė Kristina Civinskienė tel. 8 686 19606

Parodos rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba
Parodos mecenatas: Menų galerija „Menų tiltas“
Parodos partneris: Vilniaus aukcionas

 

Pranas Gailius. 1979 m.
Pranas Gailius. 1979 m.
VDA inf.

Renatos Obcarskaitės projektas „Įkalintas vyriškumas“

Atidarymas: 2018 lapkričio 22 d., 18 val. VDA parodų salėse Titanikas I a. (Maironio g. 3).

Meno projektas „Įkalintas vyriškumas“ tyrinėja Lietuvos vyrų kalinių reprezentacijos formas, įvaizdžius bei meninės veiklos įtaką vyriškumo supratimui, raiškai.

Probleminis atspirties taškas formuojamas klausimais: kokios vyriškumo formos dominuoja kalinių subkultūroje? Kaip meninė veikla paveikia vyriškumo supratimą? Kas nutinka, kai autoritetingi nuteistieji imasi meninės veiklos? Kokie pokyčiai įžvelgiami nuteistųjų, dalyvaujančių meninėse veiklose, gyvenime?

Meno projektas supažindina su kalinių subkultūros ypatumais, hierarchine kastų sistema, žargonine leksika, nerašytais „įstatymais“, kūno kulto projektavimu, nuteistųjų meninės veiklos pasiekimais Vilniaus ir Kauno įkalinimo įstaigose ir t.t. Tyrimas remiasi empirine medžiaga – pokalbiais su nuteistaisiais, refleksija, stebėjimu ir interpretacija bei teorine baze: sociologijos, vyriškumo ir lyčių studijomis. Darbe panaudoti dienoraščio tipo monologai po apsilankymų įkalinimo įstaigose, derinamas akademinis ir eseistinis stilius.

Visame projekte sąmoningai atsisakau bet kokios kritikos, moralizavimo, kaltės analizės.

Savo dalyvavimu įkalinimo įstaigose nesiekiu smerkti ar, priešingai, reabilituoti pašnekovų. Pasirinkta menininkės-stebėtojos-interpretatorės pozicija.

Paroda veiks iki: 2018 gruodžio 8 d.

 

  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas