Ąselės be puodelio

Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės paroda „Porceliano kabinetas“ labai palanki plačiai ir šmaikščiai interpretacijai. Nors porceliano meno meistrė anotacijoje nurodo gana aiškią parodos idėjos bei raidos kryptį, malonu laisvai analizuoti baroko ir šiuolaikinio porceliano meno sintezės aspektus bei rafineriją.

Istoriškai „Porceliano kabinetas“ (tai ne tik parodos pavadinimas) buvo itin populiarus barokinių rūmų ansamblių interjerų elementas. Visa Europa dievino porceliano dirbinius ir, iš pradžių labai susižavėjusi senosiomis Kinijos bei Japonijos porceliano tradicijomis, XVII a. pasuko savų, kiek kitokių porceliano technologijų vystymo kryptimi. Kas nežino Meiseno (Saksonija) porceliano, jo gamyba buvo inicijuota paties Augusto II (Stipriojo), kuris, kaip žinoma, buvo ir LDK didysis kunigaikštis. Štai ir sąsajos su Lietuva. Būtent šio sakso rezidencijose ir buvo populiarūs „porceliano kabinetai“, net salės gausiai dekoruotos visokiausiais indais, patosiškomis vazomis, laikrodžiais, žvakidėmis bei kitais elementais.

Kas yra buvę Cvingerio rūmuose (Dresdenas), „Gardner“ keramikos muziejuje Toronte (Kanada), kur eksponuojama visa karališko jo stalo serviruotė su visais reikalingais ir nelabai elementais, puikiai įsivaizduoja, į ką gali pavirsti aistra porcelianui. Anglijoje patentuotas kaulinio porceliano receptas ir gausių manufaktūrų raida lėmė tikrą porceliano mados bei paplitimo ažiotažą, tai pasidarė būtinas prabangos ir pilnatvės namuose demonstravimo elementas, beveik garbinamas fetišas, būtinas ne tik kunigaikščių bei grafų aplinkoje, bet geidžiamas ir kiek žemesniuose sluoksniuose. XVII–XVIII a. drąsiai galima vadinti „porceliano amžiais“.

D. Laučkaitė-Jakimavičienė savaip interpretuoja išsikerojusias istorines porceliano tradicijas bei šiuolaikinių tendencijų sankirtas. Jos porceliano objektai, jų instaliacijos – puošnios, trapios, blizga aukso liustro detalėmis, dekolių gėlėmis bei raštais, bet dekoras čia jau kiek kitoks. Jis ne savitikslis barokinis margumynas, ne bukoliniai vaizdeliai ir heraldikos žvėrys, o paprasti, lietuviški peizažai, Lietuvoje skraidantys paukšteliai, plaukiojančios žuvelės. Forma sąlygiškai barokinė, bet turinys kitoks, adaptuotas kiek paprastesnei, kuklesnei Lietuvos kultūrai, ir nepamirškime, kad dabar ne Augusto II valdymo laikai.

D. Laučkaitės-Jakimavičienės objektuose, instaliacijoje tradicijos interpretuojamos konceptualiai dekadentiškai, o rezultato vaizdas – elegantiškas ir nenuobodus. Kam gali būti reikalingos porcelianinės ąselės, tik ąselės be puodelių, cukrinių ar grietinėlės ąsotėlių? Toks buitiškas klausimas visai nekyla stebint iš aibės ąselių konstruojamus rokailiškus ornamentus, drugelius, arabeskas bei kitokias sunkiai apibūdinamas, bet organiškai skambančias menininkės „porceliano kabineto“ detales. Ąselės, ąsos, kitoniški užraitai, mažos paauksuotos putti figūrėlės tarsi sklando ore, susipindamos į neįtikėtinus barokinius derinius, ornamentus, tarsi antrindamos lietuviška fauna bei peizažais dekoruotoms lėkštėms, puodeliams bei kitiems dirbiniams.

XXI a. lietuviškasis porceliano kabinetas skaidrina sielą, žybsi porcelianinių medžioklės trofėjų dublikatų paauksuotais rageliais, skraido ąseliniais drugeliais, bet kur surasti vietos šiam grožiui pilnavertiškai, muziejiškai apsigyventi? Norėčiau ir dažniau užsukti, žvilgtelėti į šią rafinuotą kolekciją.

Paroda veikia iki lapkričio 24 d.

VDA galerija „Akademija“ (Pilies g. 44) dirba pirmadieniais–šeštadieniais 12–18 val.