Stebintis ir kampuotas

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė yra iš tų keramikų, kurių kūrybos plastinė raiška grindžiama medžiagos, įvaldyto amato ir technologijų galimybėmis. Per savo kūrybinę karjerą (Vilniaus dailės akademijoje magistro studijas baigė 1999 m.) menininkė išbandė archajinę raugo ir juodąją keramiką, nuosekliau gilinosi į redukcinį degimą, siekė išsiaiškinti, kokias ypatybes įgauna kelias dienas anagamos krosnyje (tokių Lietuvoje pastatytos dvi) degtas dirbinys, kai nuo aukštos temperatūros pradeda lydytis molis, o malkų liepsnos paskleisti pelenai atsitiktinai prilimpa prie dirbinio paviršiaus, paversdami jį panašiu į natūralų gamtos darinį.

Ši keramikė siekia įsiklausyti į aplinką, mėgsta gamtą, ką patvirtina dalyvavimas žemės ir aplinkos meno pleneruose, daugiau nei dešimtmetį rengiamuose Vilniaus botanikos sode Kairėnuose. Ji pagarbiai žiūri į tradicinį paveldą – tautinį, modernistinio meno, keramikos. Eglė jau anksčiau parodė gebanti improvizuoti, derinti aptakią, plastišką formos traktuotę su aštria ir kampuota, jai natūralu beformę klampią molio masę prismaigstyti aštrių keramikos duženų. Menininkė linkusi į apibendrinimą, abstrakciją, siekia praplėsti keramikos kalbos ribas, derindama ją su kitomis medžiagomis. Tai patvirtina šiais metais Eglės kuruota paroda „Tekstilė keramikoje ir keramika tekstilėje“.

Per pastaruosius dvejus metus sukurti darbai, eksponuojami parodoje, atskleidžia dar ir ypatingą Eglės santykį su gyvūnais, leidžiantį jos kūrybą priskirti prie vadinamojo „gyvūninio posūkio“, permąstančio šiuolaikinio žmogaus santykį su gyvomis būtybėmis (ryškus pavyzdys – MO muziejuje veikianti paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“). Parodoje „Stebėtojas. Kampuotas“ pristatoma net dešimt gyvūnų-stebėtojų – po kelis kiškius, stumbrus, driežus, avis, dar lapę, vištą, beždžionę. Jie piešti iš natūros, daugiausia Kauno zoologijos sode, taip pat kaime. Po to lipdyta atrenkant charakteringas detales, pagal kurias būtų galima identifikuoti laukinį ar naminį gyvūną. Todėl jis atpažįstamas tik iš baikštaus, sustingusio ar pasyvaus judesio, būdingo silueto, utriruotų kūno dalių. Vingrus driežas, iš baimės sustingęs kiškis, orus stumbras, grakščiai susirangiusi lapė smailiu snukučiu, nuolanki avelė prigludusiomis ausimis.

Nejučia prisimeni jau per kitą posūkį – lietuviškos keramikos proveržį 9-ajame dešimtmetyje – sukurtus Noros Blaževičiūtės gyvūnus: kerėpliškas varnas, tarsi iš popieriaus iškirptas karves, linksmus kiškius. Jie įliejo į lietuvišką keramiką žaismingumo ir turėjo ironišką potekstę, verčiančią su šypsena pažiūrėti į mus supančią tikrovę. O Eglės santykis su gyvūnais kitoks, ji juos užjaučia, susigyvena su jų būsena, tapatina su žmogumi, atsidūrusiu išgąsdinto ar viltį ištrūkti į laisvę praradusio gyvūno kailyje. Kartu žavisi jų išvaizda, sąmoningai ar ne, parinkdama modernistų, kurių formos atradimai imponuoja, išbandytas priemones. Vienaragio stumbro siluetas primena Pablo Piccasso koridos serijos bulių ekspresiją, kampuotų formų višta atrodo taip, tarsi būtų paveikta art deco stilizacijos.

Kita teminė grupė, priklausanti parodos daliai „Kampuotas“, pristato sąlygiškomis formomis pasitikinčią menininkę. Eksponuojami deformuoti, kampuotų ir laiptuotų formų indai, ręsti statiniai – namus primenančios konstrukcijos iš horizontalių bei vertikalių plokštumų („Dormantės namas“, 2019) ir instaliacija kelio tema („Kelias: dantytas, rantytas, žambuotas“, 2018); pastaroji nuolat perdėliojama, todėl leidžia menininkei improvizuoti, atsipalaiduoti nuo rutinos ar racionalaus mąstymo. Pati autorė tokius darbus įvardija kaip savotišką dėlionę, net meditaciją, kartais duodančią netikėtus rezultatus.

Keraminėms struktūroms, kaip ir visai kūrybai, svarbi ne tik forma, bet ir degimo būdas, skirtingai glazūruotų ir matinių bei liepsnos paveiktų paviršiaus plotų deriniai, keliantys asociacijas su archajinėmis plytomis, verčiantys pajusti natūralaus degto molio grožį. Kontrastas – neatsiejama Eglės kūrybos strategijos dalis. Jei reikia sumanymui, ji dirbinį daro iš skirtingų medžiagų, derina molį ir porcelianą, kai kurias detales glazūruoja, dengia angobais, pigmentais, kartais dega redukcinėje aplinkoje, paskui montuoja. Jos parodoje karaliauja keramika tradicine ir inovatyvia prasme kaip kūrybos medija.

Aplinką stebintys gyvūnai ir abstrakčios konstrukcijos neatrodo lyg iš skirtingų pasaulių, gal dėl to, kad Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė abi kūrinių grupes panašiai stilizuoja, o gal ir dėl to, kad į jas žiūri tomis pačiomis mylinčiomis akimis.  

Paroda veikia iki liepos 12 d.