Vizualios eilės

Šiandien menininkės, rašytojos ir kuratorės Paulinos Pukytės meno archyvą, daugiausia susidedantį iš tekstų, instaliacijų ir judančių vaizdų, nuosekliai papildo skaitmeniniai piešiniai, sukurti „iPhon“ arba „iPad“ programėlėmis. Dalį šių naujausių kūrinių jau įsigijo MO muziejus. Man Pukytės piešiniai įdomūs tiek vaizdo, tiek teksto požiūriu, juolab kad „Trivium“ ekspozicijoje abi šios autorės kūrybos sritys yra neatskiriamos.

Viena vertus, dėl akivaizdžių saitų su popmenu Pukytės piešinius norėčiau gretinti su Davido Hockney skaitmenine kūryba. Tokios meninės formos kūrinius galima gana greitai sukurti bet kurioje vietoje – tai patogus būdas piešti keliaujant, tam nereikia specialios kūrybinės erdvės ar ypatingų priemonių. Kita vertus, kiekvienam panašių piešimo programėlių vartotojui neišvengiamai kyla noras ne tik pabūti menininku, bet ir parungtyniauti su profesionalais. Skaitmeninės priemonės leidžia greitai transformuoti vaizdus, tad neišvengiamai tenka lavinti rankos judesius ir puoselėti gebėjimą derinti intensyvias ekranines spalvas.

Tad kuo gi pasižymi Pukytės skaitmeniniai piešiniai? Pirmiausia, man jie primena autorės kūrybos pradžią, išsiskiriančią minkšta tapybine maniera, taikliais užrašais, išgryninta forma. Lyginant ankstyvuosius ir vėlyvuosius piešinius, matyti tiek stilistiniai panašumai, tiek neišvengiama braižo raida, kurią lemia ir skirtingos priemonės, ir kitokia darbo eiga. Pastaraisiais metais Pukytės pieštose, atrodytų, nereikšmingose, kasdienybės situacijose ir jas liudijančiuose daiktų ir figūrų šešėliuose išryškėja intensyvesnių spalvų dėmėmis akcentuotos detalės, apskritai ima dominuoti itin lakoniškos asimetriškos kompozicijos su paveikia tuščios erdvės pagava. Kitaip tariant, bendras kūrinio vaizdas dar labiau išgrynėja, meniniai akcentai sustiprėja, nors tapybos guašu įspūdis išlieka. Šį pojūtį pagyvina ir skaitmeninių piešinių spauda, kuri atspausdintiems vaizdams suteikia subtilių matinių tonų ir gilaus kolorito sodrumo.

Manau, ypatingas Pukytės kūrybos bruožas – prigimtinis vaizdo ir teksto ryšys – šioje ekspozicijoje yra kaip niekad tikras ir esminis. Atskirų kūrinių pavadinimai tarsi „atkeliauja“ iš pieštų vaizdų, sudarydami ritminę visumos dėlionę. Tai vizualios eilės, tiksliau, jų audinys, atsirandantis čia pat ant baltų kambario sienų. Galerijos savininkė Aistė Kisarauskaitė pasidalijo savo įžvalga, kad Pukytė buvo viena iš tų autorių, kuri vaizdus ir juos lydinčius ranka rašytus tekstus ilgai komponavo čia pat galerijoje namuose. Taigi tai nėra iš anksto griežtai apgalvota kūrinių išdėstymo tvarka, kurią galima mechaniškai kilnoti. Pati autorė prisipažino, kad tų dėlionių skirtingose erdvėse galėtų būti ne viena, tad ir vaizdų, ir tekstų sankirtų kaskart sulauktume vis kitokių.

Ši instaliatyvaus pobūdžio paroda liudija ne tik apie gaivališkai intuityvų Pukytės kūrybos pradą, bet ir apie labai stiprią akimirkos būvio pajautą. Mano manymu, laikinis ir jausminis momento pojūtis yra svarbus tiek judančiuose, tiek statiškuose autorės sukurtuose vaizduose. Be to, atvaizdų klojiniai, prasmių sluoksniavimas būdingas ir jos rastų objektų paralelėse. Piešiniuose tas judesio efektas išgaunamas teksto skaitymo balsu ar mintyse plotmėje. Taip minimalistinio pobūdžio spalvotas piešinys (skaitmeninė tapyba?) beskaitant jo pavadinimą plečiasi už popieriaus lakšto ribų ir prasitęsia kiekvieno mūsų atminty. Man Pukytės kūriniuose vaizdo ir teksto dermė visuomet yra elegantiškai ištobulintas realios ir įsivaizduojamos situacijos skolinys.

Pukytė, jautriai pagaudama situacinės detalės didybę, „išspaudžia“ ne tik spalvų, linijų, formų, bet ir egzistencinės būsenos kondensatą. Manau, jos sukurti (tiksliau, turbūt subtiliai atkartoti) spalvinių dėmių ir žodžių deriniai yra neišvengiamai persmelkti pasąmonės srauto, iš dalies paveikti grynojo psichologinio automatizmo. Vidinė laisvė, išoriniai improvizacijos ir žaidimo elementai, manyčiau, yra dėsninga Pukytės kūrybos dalis. Kita vertus, čia labai svarbus ritmo vaidmuo, turiu omeny ne tik piešinių ir jų ranka tiesiai ant sienos rašytų pavadinimų plastinį išdėstymą, bet ir garsinį sąskambį. Taigi vienaip ar kitaip kalbame apie organišką vaizdo ir teksto sąrangą.

Spalvotos gyvenimo nuotrupos, kūrinių pavadinimų eilės man yra kupinos atvirų, skausmingų, kartais „nuodingų“, ironiškų užuominų. „Išlipdamos“ iš piešinių ir vėl atgal „sulipdamos“, jos tarsi sukuria siūbuojančios valties jūroje įvaizdį, kai kūrybos bangos nežinia kur nuneš. Telieka pacituoti Pukytę:

Per rožinį vandenį su raudonu maišu

Vakaras atėjo prie jūros.

Paroda veikia iki rugpjūčio 1 d.

Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7–105, Vilnius)

Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318