Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus tęsia parodų ciklą, suteikiantį galimybę geriau pažinti ar iš naujo atrasti Vilnių. Meno kūriniais sukonstruojamas miesto, o kartu ir valstybės, istorijos konspektas, priartinantis praeitį prie dabarties ir leidžiantis į puikiai pažįstamą kasdieninę sostinės aplinką pažvelgti kitu kampu, suprasti vietą, kurioje gyvename.
Paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“ LDM Vilniaus paveikslų galerijoje
Atrodo, jog pagaliau jaučiamės patogiai vertindami Vilniaus praeitį ir savo santykį su ja. Bent jau tiek, kad galime atsikratyti amžinojo lietuvio naujakurio, į idealizuotą atgautąją, bet vis dėlto nelabai savą sostinę atsikrausčiusio Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, sindromo. Miesto ir jo gyventojo tapatybės paieškose objektyvus nekompleksuotas požiūris vis labiau tampa nekvestionuojamu kriterijumi. Nenuostabu, kad Vilniaus genius loci paieškos pasitelkiant miesto ikonografiją yra aktuali tema pastarojo meto parodose. XIX–XX a. miesto vaizdų kaitai buvo skirta Laimos Laučkaitės kuruota „Vilnius. Topophilia“ (Nacionalinėje dailės galerijoje, 2017), o vis dar mažai pažįstamas tarpukario periodas apžvelgtas Algės Andriulytės, Rasos Butvilaitės ir Ilonos Mažeikienės parodoje „(Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai“ (V. Kasiulio muziejuje, 2018). Naujausias bandymas Vilniaus ikonografijoje sugauti genius loci – Rimos Rutkauskienės kuruota paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“.