7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Miesto ikonografijos kaita

Paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“ LDM Vilniaus paveikslų galerijoje

 

Dovilė Barcytė
Nr. 25 (1304), 2019-06-21
Dailė
Adolfas Valeška, „Vaizdas pro Vilniaus rotušės langą su natiurmortu ant palangės“. 1942 m. „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcija
Adolfas Valeška, „Vaizdas pro Vilniaus rotušės langą su natiurmortu ant palangės“. 1942 m. „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcija

Atrodo, jog pagaliau jaučiamės patogiai vertindami Vilniaus praeitį ir savo santykį su ja. Bent jau tiek, kad galime atsikratyti amžinojo lietuvio naujakurio, į idealizuotą atgautąją, bet vis dėlto nelabai savą sostinę atsikrausčiusio Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, sindromo. Miesto ir jo gyventojo tapatybės paieškose objektyvus nekompleksuotas požiūris vis labiau tampa nekvestionuojamu kriterijumi. Nenuostabu, kad Vilniaus genius loci paieškos pasitelkiant miesto ikonografiją yra aktuali tema pastarojo meto parodose. XIX–XX a. miesto vaizdų kaitai buvo skirta Laimos Laučkaitės kuruota „Vilnius. Topophilia“ (Nacionalinėje dailės galerijoje, 2017), o vis dar mažai pažįstamas tarpukario periodas apžvelgtas Algės Andriulytės, Rasos Butvilaitės ir Ilonos Mažeikienės parodoje „(Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai“ (V. Kasiulio muziejuje, 2018). Naujausias bandymas Vilniaus ikonografijoje sugauti genius loci – Rimos Rutkauskienės kuruota paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“.


Parodoje dominuoja tapybos ir grafikos darbai. Kūriniai eksponuojami tik iš dalies chronologiškai, vaizdai grupuojami atsižvelgiant į temas: panorama, senojo miesto architektūra, gamta mieste ir priemiesčiuose. Tiesa, pirmose salėse matome tarpukario Kauno dailės tradiciją Vilniaus vaizduose bei kelis lenkišką Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto mokyklą reprezentuojančius darbus. Tolimesnės salės leidžia pamąstyti apie kultūrinį gyvenimą vokiečių okupacijos metais, sovietų valdžios reikalavimą dailės kūriniams atitikti socialistinio realizmo kanoną. Kolūkių Vilniaus senamiestyje, žinoma, nematysim, bet vaizdai tampa realistiškesni, prislopinto kolorito. Tiesa, išvadas lankytojui dažnai tenka daryti pačiam, trūksta parodos idėją lydinčio teksto, galinčio padėti lengviau suprasti karo ir pokario dailės kontekstą. Pasimesti galima ir bandant tarp paveikslų gausos įžvelgti anotacijoje pateiktą parodos struktūrą, nesant nuorodų vaizdai supanašėja ir kyla klausimas, ką tuo norima pasakyti. Kiemai, kiemeliai, architektūros ir gamtos dermė – estetiška, bet nežinant platesnio laikotarpio konteksto iš parodos galima ir išeiti tik pasigrožėjus ar pasižiūrėjus, kaip pasikeitė ar nepasikeitė miestas. Galbūt tai bus ištaisyta būsimame parodos kataloge.


Sudėtingas 1939–1956 m. laikotarpis keičia Vilniaus vaizdų ikonografiją dėl okupacinių valdžių menininkams keltų reikalavimų ir dėl naujų miesto fiksuotojų – iš Kauno į atgautą sostinę atvykusių lietuviškos dailės klasikų. 1939 m. uždaryto Stepono Batoro Dailės fakulteto patalpose 1940 m. birželio 14 d. įsteigiama Vilniaus dailės mokykla, ji po metų reorganizuojama į Vilniaus dailės akademiją, čia dėsto iš Kauno atvykę Justinas Vienožinskis, Viktoras Vizgirda, Antanas Gudaitis, Jonas Kuzminskis. Ekspresyvų potėpį ir kolorito raišką tapyboje akcentavę, įkvėpimo dažniausiai gamtos ar kaimo vaizduose ieškoję menininkai, atstovavę Kauno meno mokykloje vyravusiai tradicijai, Vilniuje atrado urbanistinį peizažą. Ikoninius architektūros objektus derindami su žaliųjų miesto plotų vaizdais, savita stilistika jie keitė ir Vilniaus vaizdų ikonografiją. Toks miesto įvaizdis skyrėsi nuo lenkiškos mokyklos, kur daugiau dėmesio skirta piešiniui nei tapybiškumui, o Vilnius dažnai rodomas kaip romantiškas, kartais mistiškas miestas, pabrėžiant praeities miesto didingumą ir istorinę svarbą.


Stepono Batoro universiteto mokyklai, o kartu ir lenkų dailininkams dėmesio skirta nedaug, nors į skirtumus tarp Vilniaus ir Kauno meninių tendencijų verta įsižiūrėti. Pirmoje parodos salėje vilnietiškai mokyklai atstovauja trys Vlado Drėmos darbai, eksponuojami greta Vienožinskio ir Vizgirdos kūrinių. Skiriasi ir miesto įvaizdžiai, ir tapybos stilistika. Tiesa, karo metų lenkų dailės trūkumą ekspozicijoje iš dalies galima paaiškinti okupacinės vokiečių valdžios politika, ribojusia slavų kilmės dailininkų dalyvavimą meniniame gyvenime, bei sovietų vykdyta lenkų repatriacija po karo. Tai nereiškia, kad šie menininkai karo metais nekūrė. Dalis paskutinėje salėje eksponuojamų Mečislovo Bulakos Vilniaus senamiesčio piešinių galėjo nesunkiai būti pakeisti Stepono Batoro universiteto aplinkos autorių grafika. Vaizdas būtų įvairesnis, o kartu būtų galima pradėti dialogą apie kaunietiškas ir vilnietiškas miesto vizijas.

Įdomu ir tai, kad eksponuojamuose Vilniaus vaizduose nejaučiama slogi karo ir pokario nuotaika. Tai galima paaiškinti noru užsimiršti, idealizuotais vaizdais pabėgti nuo realybės, kita vertus, neigiama situacijos reprezentacija būtų neįtikusi nei vokiečių, nei sovietų cenzūrai. Išimtis šiuo atveju – Augustino Savicko „Vilniaus griuvėsiai“, Rafaelio Chvoleso tušti žydiškojo Vilniaus kiemai bei kai kurie pačioje karo pabaigoje nutapyti darbai. Beje, su okupacinių valdžių reikalavimais meno kūriniams susijęs ir peizažo žanro populiarumas dailėje. Urbanistiniai vaizdai leido dailininkams išlikti sąlyginai neutraliems totalitarinių režimų propagandos kontekste ir toliau dalyvauti meniniame gyvenime.


Peizažas tapo galimybe išvengti ir ideologinių socialistinio realizmo metodo reikalavimų. Utopinius kolūkius ir sovietinius herojus dailininkai mielai keitė Vilniaus senamiesčio ir priemiesčių vaizdais. Vis dėlto sovietinis laikotarpis reikalavo realistinės dailės, prislopinto kolorito. Ne visiems tarpukario metais susiformavusiems dailininkams buvo paprasta prisitaikyti prie naujų stilistinių reikalavimų. Nematome šio laikotarpio Gudaičio darbų, matyt, paprasčiau buvo koncentruotis į pedagoginę veiklą. O Jono Mackevičiaus darbai karo ir pokario metais stilistiškai skiriasi nedaug.
Stalinistinė griežtų apribojimų meno kūrinių turiniui ir formai pabaiga siejama su 1956 m. prasidėjusiu visų kultūros sričių atsinaujinimu bei laisvesnių modernistinių tendencijų dailėje atsiradimu. Chronologinės parodos ribos nurodytos pavadinime bei anotacijoje ir apima 1939–1956 m. laikotarpį, siejamą su totalitarinių režimų cenzūra ir propaganda, tiesa, nemažai rodomų darbų datuojami 1957 metais.


Parodoje eksponuojami kūriniai leidžia stebėti sudėtingu karo ir pokario laikotarpiu besikeičiančią Vilniaus vaizdų ikonografiją, pagalvoti apie besikeičiančius miesto gyventojus ir miesto svarbą jų tapatybei.

Paroda veikia iki rugsėjo 8 d.
Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4) dirba antradieniais–šeštadieniais 11–18 val., sekmadieniais 12–17 val.

Adolfas Valeška, „Vaizdas pro Vilniaus rotušės langą su natiurmortu ant palangės“. 1942 m. „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcija
Adolfas Valeška, „Vaizdas pro Vilniaus rotušės langą su natiurmortu ant palangės“. 1942 m. „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcija
Rafaelis Chvolesas, „Vilniaus priemiestis su Misionierių bažnyčia“. LDM nuos.
Rafaelis Chvolesas, „Vilniaus priemiestis su Misionierių bažnyčia“. LDM nuos.
Viktoras Vizgirda, „Bernardinų bažnyčia nuo Vilnelės“. 1943 m. LDM nuos.
Viktoras Vizgirda, „Bernardinų bažnyčia nuo Vilnelės“. 1943 m. LDM nuos.
Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, „Ruduo Bernardinų sode“. 1947 m. LDM nuos.
Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, „Ruduo Bernardinų sode“. 1947 m. LDM nuos.
Ivanas Medvedevas, „Vilnius, Gedimino prospektas“. 1957 m. LDM nuos.
Ivanas Medvedevas, „Vilnius, Gedimino prospektas“. 1957 m. LDM nuos.
Mečislovas Bulaka, „J. Slovackio kiemas Vilniuje, Literatų gatvėje“. 1943 m. LDM nuos.
Mečislovas Bulaka, „J. Slovackio kiemas Vilniuje, Literatų gatvėje“. 1943 m. LDM nuos.
Vytautas Mackevičius, „Vilnelės krantai Vilniuje“. 1943 m. LDM nuos.
Vytautas Mackevičius, „Vilnelės krantai Vilniuje“. 1943 m. LDM nuos.
Vytautas Mackevičius, „Vilniaus motyvas“ (Tiesos gatvė Vilniuje). 1948 m. LDM nuos.
Vytautas Mackevičius, „Vilniaus motyvas“ (Tiesos gatvė Vilniuje). 1948 m. LDM nuos.
Justinas Vienožinskis, „Vilniaus katedros aikštė“. 1944 m. LDM nuos.
Justinas Vienožinskis, „Vilniaus katedros aikštė“. 1944 m. LDM nuos.