Rugsėjo 3 d., antradienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma tapytojo, dailėtyrininko, Nacionalinės premijos laureato Augustino Savicko (1919–2012) kūrybos paroda „Amžinasis keleivis“. Parodoje taip pat bus demonstruojamas dokumentinis filmas „Sujungęs amžius” (LRT, 2019, scen. aut. ir rež. Edita Mildažytė), rengiamos ekskursijos su kuratore bei įgyvendinta edukacinė programa.
Rugpjūčio 29 d., ketvirtadienį, 18.30 val. maloniai kviečiame jus į Jurgio Tarabildos parodos atidarymą galerijoje „Meno niša“.
Prieš metus galerijoje surengta menininko paroda „Realybės šou“ siekė išjungti suvokimo automatizmą kasdienės tikrovės atžvilgiu. Šį kartą menininkas kviečia žiūrovą patirti parodą be konkrečios verbalizuotos įvesties.
J.Tarabilda yra Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros absolventas, 2017 m. konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“ menininko kūrinys buvo įvertintas publikos prizu. Per šiuos metus galerija „Meno niša“ J.Tarabildos kūrinius sėkmingai pristatė tarptautinėse meno mugėse „Positions Berlin“ ir „ArtVilnius“. Menininko kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcionieriai Lietuvoje bei Vokietijoje. Jo kūrinių yra įsigijęs ir MO muziejus.
Paroda veiks iki 2019 m. rugsėjo 28 d.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba | Galerijos rėmėja: Vilniaus miesto savivaldybė
LDS galerija "Arka", Aušros Vartų g. 7, Vilnius
2019 08 28 – 09 14
Paroda atidaroma rugpjūčio 28 d., trečiadienį, 18 val.
Paroda yra Vilniaus galerijų savaitgalio’19 programos dalis. Jos metu, rugsėjo 7 d. šeštadienį, 14 val. kviečiame į ekskursiją parodoje su autore!
Parodoje „7 kambariai” menininkė pristato įvairių laikotarpių kūrybos apžvalgą, kurdama netikėtas gyvenimo ir fantazijų sintezes, suteikdama darbams ir jų sąveikoms naujų prasmių. 7 atskiros galerijos „Arka“ erdvės funkcionuoja kaip skirtingų Eglės Gaandos Bogdanienės tyrimų refleksijos ar (re)konstrukcijos, kuriose – tekstilės objektai, įvietintos instaliacijos, video darbai, performansų skaitmeninė dokumentacija ir kt.
Parodoje dominuoja fundamentalios būties laisvės, meno kūrimo ir reprezentacijos formų kaitos, vyro ir moters santykio, gimimo, laikinumo, iliuzijos, socialinės temos, reflektuojami bibliniai siužetai, įvairūs šiuolaikybės aspektai, pasitelkiama gamta ir asmeninis santykis į nūdienos aplinką.
Pirmame kambaryje pristatoma skaitmeninių nuotraukų, tekstilės objektų ir video darbų instaliacija pavadinimu „Išsilaisvinimas“. 2 kambaryje – „Menininkai ir Kritikai. Dialogai ir monologai”. Tai skaitmeninio žakardo technika išaustų darbų ciklas, kuriame vaizduojami Lietuvoje kuriantys ir meno procesus tyrinėjantys asmenys. E. Bogdanienė šiuo projektu svarsto, kaip kinta meno kūrinio ir kūrybos proceso samprata, santykis su kūriniu, kūrybos rezultatų reprezentacija ir jos suvokimas. Šioje ekspozicijoje sukuriama kitokia parodinė erdvė, kurioje megzdami dialogą su „numanomu“ meno kūriniu, (re)aktyviai „veikia“ patys žiūrovai – autorės kalbinti menininkai, kuratoriai ir kt. 3 kambaryje – „Drugelio efektas“ – rodoma video ir meno objektų instaliacija, kurioje pristatomas autorės atliktas socialinis tyrimas, skirtas „kitokiems“ žmonėms.
Ekspozicija išgrynina ir atskleidžia asmeninį menininkės santykį su mentalinę negalią turinčia mergaite. 4-ame kambaryje aktualizuojama amžina vyro ir moters pasaulių akistata, diskutuojama kultūrų, lyčių, kūrybinių partnerysčių temomis. Ekspozicijoje „Apie vyrus ir moteris“ pristatomas kontroversiškas menininkės tyrimas „Saldžių sapnų, Judita“, reflektuojantis biblinį Holoferno ir Juditos meilės istorijos siužetą. Performatyvus šio tyrimo vyksmas E. Bogdanienės pristatytas šiuolaikinio meno parodoje Azerbaidžane, buvo įvertintas nevienareikšmiai. 5-as kambarys „Atspindžiai“ – įvietinta instaliacija, skirta apžvelgti „kreivų veidrodžių karalystės“ fenomeną šiuolaikinėje visuomenėje. 6-asis kambarys – odė gyvybei. Video ir tekstilės darbų instaliacija teigia gimimą kaip pradžių pradžios metaforą, o 7-ame kambaryje jungiasi kūrinių ciklai, kurti tyrinėjant gamtos medžiagas ir procesus, bei objektas, reflektuojantis autorės požiūrį į šiuolaikybės aktualijas ir virtualumo ekspansiją.
Galerija atvira II–V 12–19 val., VI 12–16 val. Galerijos darbo laikas Vilniaus galerijų savaitgalio (rugsėjo 5-8 d.) metu: IV-VI (rugsėjo 5-7 d.) 12–19 val., VII (rugsėjo 8 d.) 12–16 val., I (rugsėjo 9 d.) 12–16 val.
Paroda veiks iki rugsėjo 14 d.
Paroda yra galerijos “Arka” kūrybinės programos, iš dalies finansuojamos Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos kultūros tarybos, dalis.
www.arkagalerija.lt
Rugsėjo 5 d. 19 val. galerija (AV17) kviečia į jaunosios kartos menininko Džiugo Šukio personalinės parodos „Kūno tęsiniai“ atidarymą, kurio metu vyks autoriaus performansas.
„Kūno tęsiniai“ – tai pirmoji Džiugo Šukio personalinė paroda, kurioje menininkas tyrinėja fizinius kūnus, jų santykį su aplinka ir žmogumi. Parodoje pristatomi kūriniai – tai tarsi kūno patobulinimai, įrankiai, turintys fiziškai padėti per silpnam žmogaus kūnui atlikti jo galimybes viršijančius veiksmus. Visgi šie sunkūs, griozdiški įrankiai nėra patogiai panaudojami ar, apskritai, praktiškai pritaikomi, todėl neretai sukelia absurdo pojūtį.
Peržengdamas vienos disciplinos ribas, autorius analizuoja objektų materialumą ir medžiagiškumą. Video darbuose įamžinti destruktyvūs veiksmai ar performanso metu muzikos įrankiu tampantis betoninis kubas leidžia į naudojamus objektus pažvelgti kitaip bei permąstyti jų paskirtis. Čia nebelieka menininko kaip medžiagos ir formos valdovo, tik smalsi, judri ir nuolat ieškanti, viskam atvira jo figūra.
Svarbiausia Džiugo Šukio kūrybinė atspirtis – svorio kategorija, masės vienetas, apimantis ne tik formą, bet ir ryšius su aplinka. Menininko skulptūros savo išvaizda artimos moderniajai Lietuvos skulptūros tradicijai ir minimalizmo krypčiai, tačiau tuo pačiu jos neretai yra konceptualios. Autorius nuolat kuria nepatogias ir nelogiškas situacijas, kurios kūriniuose galiausiai palieka tik bergždžius pastangų pėdsakus. Jam svarbus intuityvus pasaulio matymas, asmeninės patirties ir jį supančios aplinkos vaizdavimas bei nuolatinis dalyvavimas paieškų procese.
Džiugas Šukys (1995) – jaunosios kartos skulptorius, video ir performansų kūrėjas, 2018 m. baigęs skulptūros bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, šiuo metu ten studijuojantis magistrą. Nuo 2016 m. aktyviai dalyvauja grupinėse ar duo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Pietų Korėjoje, Rumunijoje, Suomijoje, Lenkijoje). Menininkas taip pat dalyvavo video darbų festivaliuose Vokietijoje ir Italijoje, o jo kūryba publikuota Emergent Art Space tinklalapyje, pristatančiame jaunuosius menininkus iš viso pasaulio.
Parodą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.
Paroda „Kūno tęsiniai“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5 veiks iki spalio 10 d.
Namų galerijoje „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7- 105, Vilnius)“ 2019 m. rugpjūčio 28 d. 19 val. atidaroma Niujorke gyvenančios ir dirbančios lietuvių menininkės Ievos Mediodios piešinių paroda. Atidaryme dalyvaus autorė.
Parodos kūriniai kviečia mąstyti apie vieną svarbiausią mūsų laikų temą- dirbtinį intelektą: kaip dirbtinis intelektas keičia mūsų realybę? Koks būtų organiškos biologinės ir dirbtinės atminties mišinys?
„Atminties procesas atsiminimas elgiasi keistai, jis nuolat pateikia naujas tikrovės interpretacijas, t.y. netikslius tikrovės atspindžius. Turbūt atsiminimus bus galima sukurti, pakeisti fiktyviais ir patalpinti juos į organiškas ląsteles.“ – sako Ieva Mediodia.
Parodoje bus eksponuojama 100 šįmet sukurtų autorės darbų- piešinių, atliktų mišria technika.
Ieva Mediodia (g. 1968) gyvena ir kuria Niujorke. Menininkė tapybos mokėsi Vilniaus dailės akademijoje. 1992 – 1993 metais Ieva Mediodia mokėsi vizituojančio dėstytojo Kęstučio Zapkaus klasėje Vilniaus dailės akademijoje, vėliau tapybos magistrantūros studijas tęsė Hunnter koledže Niujorke. Jos kūryba pristatyta JAV, Italijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Suomijoje. Menininkė priklausė XX a. dešimtojo dešimtmečio pirmoje pusėje Vilniaus dailės akademijoje besireiškusių studentų būriui, mėginusiam įteisinti tuomet netradicinio meno reiškinius.
Paroda veiks iki rugsėjo 28 dienos. Parodos kuratorė: Aistė Kisarauskaitė
Organizatorius: VšĮ „Artišokai“ ir Vilniaus rotušė
Parodą remia Lietuvos Kultūros Taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė
Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius). Darbo laikas: trečiadieniais – sekmadieniais 15:00-20:00. Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318
Rugsėjo 4 d., trečiadienį, 18 val. „The Room“ galerijoje (Polocko g. 17, Vilnius) atidaroma Leo Ray piešinių-tapybos paroda „Vasara-ruduo“.
Paroda veiks iki 2019 m. spalio 12 d.
„Šiuo metu gamtai ir jos cikliškai tėkmei išgyvenant didžių pokyčių laiką – vasarą keičiant rudeniui, Lietuvoje ir Izraelyje kuriantis menininkas Leo Ray faustiškai gaudo akimirką ir Vilniaus Užupyje esančioje dailės galerijoje „THE ROOM“ pristato savo tapybos–piešinių kolekciją pavadinimu „Vasara–ruduo“. Piešinys ir tapyba šio autoriaus kūryboje egzistuoja lyg minėtieji metų laikai. Kaip be vasaros nebūtų rudens (galop – gal tik ne taip tiesiogiai, išgyvenus žiemos–pavasario atokvėpį – net priešingai), taip be linijos nebūtų spalvos. O ir atvirkščiai. Dėl gramatinių ypatumų, vasaros vardą pavadinime rašant iš didžiosios raidės, rudens – tik mažosios, atrodytų, jog menininkas didesnį dėmesį skiria karštajam metų laikui. Taip verčia manyti ir emocionaliai karšta, tiesiog spiginanti ir lydanti L. Ray kūrybos atmosfera. Kita vertus – spalvingumas, vienas iš skiriamųjų aptariamo autoriaus strategijos požymių, yra būdingas ir rudeniui...
Kaligrafiškai vibruojantis piešinys yra Leo išraiškos pagrindas, o improvizuojančiai, džiaziškai švytinčios spalvos, jų deriniai ir kombinacijos – tikslas, rezultatas, pasekmė. Spalva sustiprina struktūrinį piešinio charakterį, pastarasis ją suveržia ir verčia kalbėti pačiais įtikinamiausiais būdais. Maža to, L. Ray yra užgimęs pasakotojas. Žavingai ironiškas mizanscenas jis porina motyvais, simboliais, visu įmanomu ikonografinių priemonių arsenalu. Pamatysime čia klasikinio meno citatų, masinės kultūros atributų, kasdienybės reliktų, personalinių įžvalgų, asmeniškų pastebėjimų. Menininko kompozicijos knibždėte knibžda plastiniais, formaliais ir siužetiniais, literatūriniais dalykais, priversdamos žiūrovo akį, sąmonę ir intuiciją patikėti tuo, kad tai yra realybių realija, esminė gyvenimo aktualija. Visiškai panašiai kaip vasarą keičiantis ruduo...“
Parodos kuratorius dr. Vidas Poškus
Leo Ray gimė 1950 m. Vilniuje, baigė Vilniaus universitetą ir Vilniaus dailės akademiją. Nuo 1991 m. gyvena Tel Avive (Izraelis). Menininkas ne tik kuria tapybos ir grafikos darbus, bet ir dėsto tapybą bei kaligrafiją meno kolegijoje CAN (New Artists' Collegium CAN) ir meno mokykloje BASIS Izraelyje.
Leo Ray yra surengęs virš 25 personalinių parodų Lietuvoje ir Izraelyje, dalyvavo virš 40 grupinių parodų Lietuvoje, Izraelyje, Kroatijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje, Japonijoje, Rumunijoje, Švedijoje, Suomijoje, JAV ir kt. Menininkas yra pelnęs Baltijos šalių medalių meno trienalės žiuri diplomą (1986), Lietuvos medalių meno trienalės žiuri prizą (1987), Buchman-Heyman fondo prizą už tapybą (1998), Tarptautinės mažosios grafikos salono žiuri 1-ąjį prizą Baia Mare, Rumunija (2000). Kūrinių yra muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Parodos laikas: 2019 09 04 – 2019 10 12
Galerijos darbo laikas: I-V 11-19, VI 11-15
Lankymas – nemokamas.
Daugiau informacijos: www.facebook.com/TheRoomArtBooksWine
Petro Stausko (1919–2003) šimtmečiui
Kiekvienos kartos meno skaitymo būdai kinta, o laiko perspektyva suteikia daugiau galimybių kalbėti apie asmens pasirinkimus sistemoje ir į gerai pažįstamus dalykus pažvelgti kitomis akimis. 100-osios gimimo metinės – standartinė, bet labai svari ir iškilminga proga kalbėti apie vieną įsimintiniausių XX a. antros pusės Kauno meno pasaulio atstovų, ilgametį M.K. Čiurlionio muziejaus direktorių Petrą Stauską, jo kūrybą ir vadovavimo muziejui epochą.








Rugpjūčio 23 dieną kviečiame į naujos meno erdvės atidarymą!
Marcinkonių traukinių stoties laukiamoji salė tampa kūrybos, parodų, susitikimų, klausimų, prasmių ir tinklų mezgimo vieta.
14 - 17 val.
- Gražinos Didelytės kūrinių paroda ir "Skroblaus vingiai" simpoziumo pristatymas
- dr. Aistės Andriušytės paskaita apie kaimo architektūrą
- susitikimas su aplinkosaugininku Žymantu Morkvėnu
- diskusija
Dalyvauja menininkai: Aistė Kisarauskaitė, Milda Laužikaitė, Rūta Spelskytė, Laura Garbštienė, Rasa Žmuidienė, Saulė Urbanavičiūtė ir kiti.
Dėl savo unikalumo, Skroblaus upelis yra saugomas įsteigtame gamtiname rezervate, į kurį patenka ir Rudnelės kaimas. Paradoksas - šioje draudžiamoje lankytis vietoje gyvenusi dailininkė Gražina Didelytė įkūrė savo kūrybos galeriją. Jos niekur niekam nematytas kūrinių ciklas "Sroblaus vingiai" tapo įkvėpimo šaltiniu surengti simpoziumą kaip platformą naujiems gamtiniams ir kultūriniams vietos pokyčiams apmąstyti.
17 val. keliausime į Čepkelių raistą, kur vyks Gintauto Mažeikio paskaita: „Simbolinio mąstymo trajektorijos ir konfigūracijos: navigacijos problema“.
20 val. Marcinkonių stotyje laukia jaukus instrumentinės Indijos klasikinės muzikos vakaras.
Indiškos raga melodijos persipins su archaiškais instrumentais bansūri fleita, tabla, tanpura.
Muzika dalinsis:
- Adomas Tyloje (Bansuri Fleita)
- Bernardas Janauskas (Tabla)
Marcinkonių geležinkelio stotis, Kastinio g. 1C, Marcinkonių k. Varėnos r.
Kuratorė Laura Garbštienė
Organizatorius VšĮ "Verpėjos"
Partneriai
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga
VšĮ "Baltijos aplinkos forumas"
Ievos Mediodios paroda „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Vilniaus rotušėje
Vis tas dejá vu, lydintis kai kurias parodas, ypač retrospektyvas, nukeliantis į sovietinius Dailės parodų rūmus. Tik ne Paulinos Eglės Pukytės retrospektyva „Kažkas yra“, vykusi VDA parodų salėse „Titanikas“ paskutinėmis 2018 m. dienomis, kuruota menotyrininkės Laimos Kreivytės kartu su autore (kuri yra taip pat aktyvi meno kritikos lauko dalyvė ir 2017 m. Kauno bienalės kuratorė). Paroda anąkart netapo tiesiog kūrybinio sandėliuko ekspozicija, o kūrybą įkontekstino, aktualizavo kiek primirštus ar nuo nūdienos tolimesniuose laiko taškuose atsidūrusius kūrinius, sukūrė nuoseklų parodos naratyvą. Ievos Mediodios parodos „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Rotušėje retrospektyva nepavadinsi, nes ir tam skirta salė nedidelė, darbų ne tiek daug, nors ekspozicija apima beveik visą menininkės kūrybinį laikotarpį nuo 1992 iki dabar, bet būtent čia veikiama pagal senąją (reprezentavimo) parodų kuravimo tradiciją – tiesiog iškabinti ant sienų darbai palieka žiūrovą (ypač mažiau žinantį ar jaunesnį) klaidžioti vaizduose, nesuteikiant jokios informacijos apie laiko ar net žemyno kontekstą. O gaila, nes čia buvo galima kurti reklamines odes, atverti istorinius rakursus ar tiesiog suteikti daug informacinio malonumo.




Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Palangos gintaro muziejuje nuo birželio 1 d. lankytojai kviečiami į metalo menininkės, dizainerės Eglės Čėjauskaitės–Gintalės (g. 1978 m. Telšiuose) autorinę parodą „Atsivėrimas“. Ją papildo Martyno Gintalo kompiuterinė grafika ir videomenas. Projektas parengtas išskirtinai Gintaro muziejaus parodinei erdvei, kurios nuotaiką diktuoja buvusios Tiškevičių giminės koplyčios sakralumas ir vitrinos, autoriams sukeliančios atsiveriančių senovinių veidrodžių vaizdinius. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Paroda veiks iki 2019 m. gruodžio 31 d.
Eglės Čėjauskaitės–Gintalės kūriniai žinomi ne tik Lietuvoje – jie eksponuoti Lenkijoje, Portugalijoje, Vokietijoje ir kt. Šiais metais Tokijuje surengta paroda „Žemaitijos balsai ir daiktai“. Iš jos išsirutuliojo ir lietuvių etnokultūrą įprasminantis projektas „Atsivėrimas“: paliečiami kertiniai žmogiškosios egzistencijos klausimai, savo universalumu pranokstantys vieno krašto kultūrinius, religinius klodus. Žodis „išsirutulioti“ – dažnai nuskamba iš autorės lūpų, galbūt dėl itin plačios jo reikšmės, kuri apima ir valingą, ir spontanišką kūrybinį procesą, nurodo į atsikartojimų grandį, kelionę ratu. Centrinėje vitrinoje rodomas miniatiūrinis raketos modelis, ant kurio išgraviruota parodos nešama žinia. Pavadinimą „atsivėrimas“ autorė sieja su vėrimu, ne tik išpažintimi. Vėrimo idėja yra sujungti (skirtybes), įvesti tvarką, vadinasi, – pažinti save ir pasaulį. Darsyk to įvairialypio vyksmo sąrangą ir nepaprastumą, būties trapumo grožį išgyventi autorė kviečia kurdama kompozicijas, kurioms ji pasitelkė prabangias medžiagas. Iš tauriųjų metalų kaip auksas ir sidabras juvelyrė išgauna lanksčias, net ažūriškas tekstūras. Šiuo atveju derinta ir daug gintaro. Tai bene pirmoji kilnojama paroda Gintaro muziejuje, kurios eksponatai itin tampriai susiję tarpusavyje ir koduoja nuoseklią vieno gyvenimo istoriją.
Autorė ragina leistis į kelių dimensijų kelionę, naujai atrandama: daiktas, Aš, Kitas, Kosmosas. Kuriamas susitikimo su transcendencija pojūtis, pabrėžiama nuolatinio dvasinio atsinaujinimo, skaistos svarba. Įspūdžius sustiprina videoinstaliacijos, atspindžiai, užtemdyti ovalūs langai. Šie vizualiniai sprendimai įkūnija gyvenimo rato idėją. Ratas, kaip viseto, gyvasties pulsacijos, dinamikos simbolis, vienu ypu pažymi ribą, tiek už jos besidriekiančias platybes. Eglė Čėjauskaitė–Gintalė daug dėmesio skiria daiktiškumo temai, materijos ir dvasinio pasaulio sandūrai, įkūnydama itin abstrakčias kategorijas kaip laimė, kaupimas, ieškojimas, besimainantys santykiai. Juvelyrė nevengia kontrastų.
Vitrinoje pavadinimu „Našta“ nešuliai sudėti į tinklinius maišus, kurie, rodos, ims ir pratrūks, o turinys iškris. Tik ar palengvėtų? Kiekvienas atsakomybės gestas, įdėtos pastangos, yra tuo pačiu ir laimikis – menininkė greta akmenų patalpino ir gintarą. Dar vieno eksponato pavadinimas „Širdies lengvumo“ nuskamba tarsi palinkėjimas. Širdis gretinama su plunksa. Ko reikia, kad svarstyklės išsilygintų ir „pasidarytų lengva ant širdies“? Kompozicija „Gyvas – kai jauti“ sufleruoja, kad tik pakylėtas gyvenimas yra tikras, visa kita – egzistencijos pamėklės: juodas rūbas papuoštas drugelius primenančiomis tekstūromis. Siekiamybė – būties lengvumas, skrydis, kuris susideda iš daugybės mažesnių ar didesnių pergalių visų pirma prieš patį save. „Visatos ratai“ – iš sidabro vielutės sunerti filtrai ar sietai, saviti apžvalgos ratai. Visata tampa raizginiu, per kurį atsijojama aibė dalykų ir nepaisant to daugio bei chaoso, jis veikia, kažkokiu mįslingu būdu susiveda į sistemą, dėsningumus.
Kartais vyksmo pakeisti negalima, lieka tik stebėti ir leisti pildytis kosminei programai. Tačiau autorė ieško dermės tarp determinizmo ir humanizmo – apie tai byloja juvelyrinis dirbinys „Pasirinkimai“. Gretinami gintarinė širdis ir iš sidabro sukurtas smegenų modelis: vadovautis emocijomis ar elgtis racionaliai? O gal pavyks atrasti pusiausvyrą? Nuo amžių keliama dilema išreikšta B. Pascalio (XVII a. prancūzų matematikas ir filosofas) formuluote: „širdis turi savo protą“. Sidabriniuose varpeliuose „Budinimas“ suskamba momentai, kurie žadina iš sąstingio: nauji įkvėpimai, planai, pažintys, kuomet tenka viską perkainoti. Juose apgaubti vos pastebimi gintariukai. Autorės darbai liudija, jog tai, kas slepiama ar saugoma, t. y. turinys, paprastai yra svarbiau nei pavidalas, o tyla iškalbingesnė nei garsas...
Pasitelkdama savo ne tik kaip profesionalios metalo menininkės, bet ir dizainerės meistrystę, Eglė Čėjauskaitė–Gintalė iš pirmo žvilgsnio gan žaisminguose darbuose užkoduoja filosofines temas, aktualias bene kiekvienam lietuviui bei pasaulio piliečiui. Jos teigimu, nėra būtinybės aprėpti viską, pakanka turėti vertybinį pagrindą: gerbti savo šeimą, šaknis, kalbą, patį save, tuomet būdami visur, būsime savo ašyje – svarbu žinoti „kiek mums reikia ir ko mums reikia“. Apie visa tai – kompozicija „Galimybės“. Parodą užbaigia (vadovaujantis ankstesne logika – atveria) „Tarpinė stotelė–neužsibūti“ kaip raginimas eiti pirmyn, pasidalinti tuo, kas subrandinta, o apmirus ir prisikelti – nuo erškėčių vainiko krenta kraujo lašas. Parodoje galima išgirsti ir Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmių: jas siekiama įtraukti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Taip „Atsivėrimo“ stotelės įgyja ne paprastos iškylos, o pakylėjimo, kelio su misija prasmę.