7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Išsirutuliojęs Eglės Čėjauskaitės–Gintalės atsivėrimas

Julija Paškevičiūtė
Nr. 26 (1305), 2019-06-28
Dailė Anonsai
P. Makausko nuotr.
P. Makausko nuotr.

Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Palangos gintaro muziejuje nuo birželio 1 d. lankytojai kviečiami į metalo menininkės, dizainerės Eglės Čėjauskaitės–Gintalės (g. 1978 m. Telšiuose) autorinę parodą „Atsivėrimas“. Ją papildo Martyno Gintalo kompiuterinė grafika ir videomenas. Projektas parengtas išskirtinai Gintaro muziejaus parodinei erdvei, kurios nuotaiką diktuoja buvusios Tiškevičių giminės koplyčios sakralumas ir vitrinos, autoriams sukeliančios atsiveriančių senovinių veidrodžių vaizdinius. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Paroda veiks iki 2019 m. gruodžio 31 d.


Eglės Čėjauskaitės–Gintalės kūriniai žinomi ne tik Lietuvoje – jie eksponuoti Lenkijoje, Portugalijoje, Vokietijoje ir kt. Šiais metais Tokijuje surengta paroda „Žemaitijos balsai ir daiktai“. Iš jos išsirutuliojo ir lietuvių etnokultūrą įprasminantis projektas „Atsivėrimas“: paliečiami kertiniai žmogiškosios egzistencijos klausimai, savo universalumu pranokstantys vieno krašto kultūrinius, religinius klodus. Žodis „išsirutulioti“ – dažnai nuskamba iš autorės lūpų, galbūt dėl itin plačios jo reikšmės, kuri apima ir valingą, ir spontanišką kūrybinį procesą, nurodo į atsikartojimų grandį, kelionę ratu. Centrinėje vitrinoje rodomas miniatiūrinis raketos modelis, ant kurio išgraviruota parodos nešama žinia. Pavadinimą „atsivėrimas“ autorė sieja su vėrimu, ne tik išpažintimi. Vėrimo idėja yra sujungti (skirtybes), įvesti tvarką, vadinasi, – pažinti save ir pasaulį. Darsyk to įvairialypio vyksmo sąrangą ir nepaprastumą, būties trapumo grožį išgyventi autorė kviečia kurdama kompozicijas, kurioms ji pasitelkė prabangias medžiagas. Iš tauriųjų metalų kaip auksas ir sidabras juvelyrė išgauna lanksčias, net ažūriškas tekstūras. Šiuo atveju derinta ir daug gintaro. Tai bene pirmoji kilnojama paroda Gintaro muziejuje, kurios eksponatai itin tampriai susiję tarpusavyje ir koduoja nuoseklią vieno gyvenimo istoriją.


Autorė ragina leistis į kelių dimensijų kelionę, naujai atrandama: daiktas, Aš,  Kitas, Kosmosas. Kuriamas susitikimo su transcendencija pojūtis, pabrėžiama nuolatinio dvasinio atsinaujinimo, skaistos svarba. Įspūdžius sustiprina videoinstaliacijos, atspindžiai, užtemdyti ovalūs langai. Šie vizualiniai sprendimai įkūnija gyvenimo rato idėją. Ratas, kaip viseto, gyvasties pulsacijos, dinamikos simbolis, vienu ypu pažymi ribą, tiek už jos besidriekiančias platybes. Eglė Čėjauskaitė–Gintalė daug dėmesio skiria daiktiškumo temai, materijos ir dvasinio pasaulio sandūrai, įkūnydama itin abstrakčias kategorijas kaip laimė, kaupimas, ieškojimas, besimainantys santykiai. Juvelyrė nevengia kontrastų.

Vitrinoje pavadinimu „Našta“ nešuliai sudėti į tinklinius maišus, kurie, rodos, ims ir pratrūks, o turinys iškris. Tik ar palengvėtų? Kiekvienas atsakomybės gestas, įdėtos pastangos, yra tuo pačiu ir laimikis – menininkė greta akmenų patalpino ir gintarą. Dar vieno eksponato pavadinimas „Širdies lengvumo“ nuskamba tarsi palinkėjimas. Širdis gretinama su plunksa. Ko reikia, kad svarstyklės išsilygintų ir „pasidarytų lengva ant širdies“? Kompozicija „Gyvas – kai jauti“ sufleruoja, kad tik pakylėtas gyvenimas yra tikras, visa kita – egzistencijos pamėklės:  juodas rūbas papuoštas drugelius primenančiomis tekstūromis. Siekiamybė – būties lengvumas, skrydis, kuris susideda iš daugybės mažesnių ar didesnių pergalių visų pirma prieš patį save. „Visatos ratai“ – iš sidabro vielutės sunerti filtrai ar sietai, saviti apžvalgos ratai. Visata tampa raizginiu, per kurį atsijojama aibė dalykų ir nepaisant to daugio bei chaoso, jis veikia, kažkokiu mįslingu būdu susiveda į sistemą, dėsningumus.

Kartais vyksmo pakeisti negalima, lieka tik stebėti ir leisti pildytis kosminei programai. Tačiau autorė ieško dermės tarp determinizmo ir humanizmo – apie tai byloja juvelyrinis dirbinys „Pasirinkimai“. Gretinami gintarinė širdis ir iš sidabro sukurtas smegenų modelis: vadovautis emocijomis ar elgtis racionaliai? O gal pavyks atrasti pusiausvyrą? Nuo amžių keliama dilema išreikšta B. Pascalio (XVII a. prancūzų matematikas ir filosofas) formuluote: „širdis turi savo protą“. Sidabriniuose varpeliuose „Budinimas“ suskamba momentai, kurie žadina iš sąstingio: nauji įkvėpimai, planai, pažintys, kuomet tenka viską perkainoti. Juose apgaubti vos pastebimi gintariukai. Autorės darbai liudija, jog tai, kas slepiama ar saugoma, t. y. turinys, paprastai yra svarbiau nei pavidalas, o tyla iškalbingesnė nei garsas...


Pasitelkdama savo ne tik kaip profesionalios metalo menininkės, bet ir dizainerės meistrystę, Eglė Čėjauskaitė–Gintalė iš pirmo žvilgsnio gan žaisminguose darbuose užkoduoja filosofines temas, aktualias bene kiekvienam lietuviui bei pasaulio piliečiui. Jos teigimu, nėra būtinybės aprėpti viską, pakanka turėti vertybinį pagrindą: gerbti savo šeimą, šaknis, kalbą, patį save, tuomet būdami visur, būsime savo ašyje – svarbu žinoti „kiek mums reikia ir ko mums reikia“. Apie visa tai – kompozicija „Galimybės“. Parodą užbaigia (vadovaujantis ankstesne logika – atveria) „Tarpinė stotelė–neužsibūti“ kaip raginimas eiti pirmyn, pasidalinti tuo, kas subrandinta, o apmirus ir prisikelti – nuo erškėčių vainiko krenta kraujo lašas. Parodoje galima išgirsti ir Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmių: jas siekiama įtraukti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Taip „Atsivėrimo“ stotelės įgyja ne paprastos iškylos, o pakylėjimo, kelio su misija prasmę.

P. Makausko nuotr.
P. Makausko nuotr.
P. Makausko nuotr.
P. Makausko nuotr.
P. Makausko nuotr.
P. Makausko nuotr.
P. Makausko nuotr.
P. Makausko nuotr.