7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tarp tapybos ir tarnybos

Petro Stausko (1919–2003) šimtmečiui

Petras Stauskas. 1979 m. R. Ropytės nuotr. ČDM archyvas
Petras Stauskas. 1979 m. R. Ropytės nuotr. ČDM archyvas

Kiekvienos kartos meno skaitymo būdai kinta, o laiko perspektyva suteikia daugiau galimybių kalbėti apie asmens pasirinkimus sistemoje ir į gerai pažįstamus dalykus pažvelgti kitomis akimis. 100-osios gimimo metinės – standartinė, bet labai svari ir iškilminga proga kalbėti apie vieną įsimintiniausių XX a. antros pusės Kauno meno pasaulio atstovų, ilgametį M.K. Čiurlionio muziejaus direktorių Petrą Stauską, jo kūrybą ir vadovavimo muziejui epochą.  

Tapytojo Petro Stausko kūrybinė biografija prasidėjo itin sudėtingu laikotarpiu, kai „nauja“ tapybos tematika ir problematika bei rėksmingi pokario socialiniai pokyčiai tapo „privaloma programa“ kiekvienam kūrėjui, o parodinėje erdvėje vyravo anachronistine socrealizmo retorika brukamos tiesos. Nuo menininkui primesto agitatoriaus, komunistinių idėjų propaguotojo vaidmens ir dailėje vyravusių dogmatiškų reikalavimų Stauskas bėgo – kai galėjo, rinkosi portreto ir peizažo žanrus. Tituluojamas portreto meistru, ne tik nutapė daug kultūros darbuotojų portretų, jo akvarele nulietą atvaizdą savo namuose turi bemaž kiekvienas kartu dirbęs muziejininkas. Akvarelės maestro Stauskas pratęsė Kajetono Sklėriaus tradiciją ir XX a. antros pusės lietuvių dailėje įsitvirtino kaip naujos krypties atstovas, atgaivinęs ekspresyvų, emocionalų akvarelės liejimą „vienu mostu“. Peizažo žanre improvizuodavo, greta perspektyvinių vaizdų sutinkame fragmentiškus motyvus, jaukius miesto kampelius. Dauguma peizažų – skambaus kolorito, aiškios kompozicinės sandaros, meniniu įtaigumu ir apibendrinta forma išsiskiria vėlyvieji darbai.

Įdomus, neįtikėtinos biografijos žmogus, 1863-ųjų sukilimo dalyvio anūkas, gimė toli nuo Lietuvos – Samaros gubernijoje, Tolovkos kaime. Į protėvių žemes Jaskoniškėse sugrįžo 1922-aisiais. Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje (1935–1939) Rokiškyje Stauskas sutiko savo pirmąjį dailės mokytoją Praną Simanavičių (1905–1962), pažadinusį norą piešti, skatinusį įkvėpimo semtis gamtoje. Vėliau buvo aspirantų kursas Kauno Karo mokykloje ir 1940-aisiais pradėtos studijos Vilniaus dailės mokykloje (1940 m. Vilniaus S. Batoro universiteto Dailės fakultetas reorganizuotas į Vilniaus dailės mokyklą. 1941 m. Vilniaus dailės mokykla tapo Vilniaus dailės akademija, 1944 m. sovietinės valdžios nutarimu pavadinimas pakeistas į Vilniaus valstybinį dailės institutą).

Pirmaisiais studijų metais dėstė Viktoras Vizgirda, Jonas Šileika. Studijos nutrūko netikėtai. Petrui Stauskui vietoje bendrapavardžio Povilo Petro iškelta baudžiamoji byla. (Povilas Petras Stauskas vis dėlto vėliau buvo suimtas ir kalėjo 1946–1947 m. Vorkutos ir Intos lageriuose. Lietuvoje liko slapstytis žmona su keturiais vaikais. Iš šios šeimos kilo trys žinomi meno pasaulyje vardai: Vladas Stauskas (1932–2014), kraštovaizdžio architektas, urbanistas, profesorius, Rūta Teresė Stauskaitė-Luckienė (1935–2010), tekstilininkė, Jūratė Stauskaitė (g. 1947), grafikė.) Stauskas apkaltintas esą „iki Tarybų valdžios įkūrimo Lietuvoje, prie Smetonos valdžios, dirbo vyresniuoju policininku Vilniaus miesto policijoje. Vedė aktyvią kovą su revoliuciniu judėjimu“ (Vilniaus m. KGB skyriaus Nutarimas areštui 1941 m. birželio 10 d. ir arešto ir kratos orderis, LYA Petro Stausko baudžiamoji byla, f. K1, apr. 58, b. P-10108-Li, lap. 1). Po smagiai praleisto laiko džiazo vakare su bičiuliais pargrįžusį Vilniaus dailės mokyklos auklėtinį paryčiais pažadino garsus beldimas, į vidų sugriuvę KGB darbuotojai tepaklausė pavardės ir išsivedė (Iš pokalbio su Pranu Griušiu 2019 06 06). Draugai, sudėję stipendijų pinigus, nupirko sviesto luitą, tačiau 1941-ųjų birželis buvo karštas ir sviestas ištirpo vagone nekirtus Lietuvos sienos (Iš pokalbio su tapytojo našle Aldona Stauskiene 2019 06 04). Antro kurso studentas Stauskas pakliuvo tarp tūkstančių žymių politikos veikėjų, kariškių, intelektualų, šviesuomenės atstovų ir 1941 m. birželio 14 d. su pirmaisiais ešelonais buvo ištremtas į Sibirą.

Remiantis SSRS vidaus reikalų komisaro Lavrentijaus Berijos patvirtintu Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Moldovos gyventojų ištrėmimo, apgyvendinimo ir prievartinio įdarbinimo veiksmų planu, Lietuvos piliečiai iš Lietuvos buvo vežami į Ukrainą, Starobelsko karo belaisvių lagerį (Starobellagą), įkurtą buvusiame stačiatikių vienuolyne. Prasidėjus karui, suimtieji buvo skubiai sugrūsti į vagonus ir vežti, plukdyti baržomis Sosvos upe, varyti pėsčiomis į Šiaurės Uralą, garsųjį Gario lagerių kompleksą (žurnale publikuojama medžiaga apie pirmojo Lietuvos piliečių trėmimo vietas ir sąlygas. Darius Žygelis, Andrius Tekorius, „Plk. ltn. Juozas Papečkis“, [Karinės publicistikos, karo istorijos ir mokslo žurnalas] Kardas, 2014, Nr. 2 (462), p. 7–9. Tas pačias vietoves mini ir Petras Stauskas savo atsiminimuose „Tą viską reikėjo padaryti“, in: Vytautas Jakelaitis, Apgaulinga muziejų tyla, p. 83–94). Oficialiais duomenimis vienu metu daugiausiai šiame lageryje kalėjo per 33,5 tūkst. suimtųjų. Sverdlovsko srityje esantį priverstinių darbų lagerį Sevurallag Stauskas pasiekė lapkričio mėnesį (remiamasi tardymo protokolu Sverdlovsko srities NKVD skyriuje 1941 m. lapkričio 17 d. LYA Petro Stausko baudžiamoji byla, f. K1, apr. 58, b. P-10108-Li, lap. 5–7). Tuo metu sąlygos atrodė taip: vietovę juosė aukšta rąstų tvora su spygliuota viela. Aplink tvorą – sargybinių šunų takas. Barakuose buvo įrengti dviejų aukštų keturviečiai gultai. Nebuvo čiužinių, antklodžių, pagalvių. Kaliniai miegojo ant plikų gultų, apsikloję tik savais drabužiais. Nebuvo elektros, pasišviesdavo balanomis. Pataisos darbų lageryje žmonės buvo verčiami dirbti po 12 val. per parą, be tinkamų įrankių kirsti medžius, tampyti į rietuvę rąstus. Vasarą kankindavo vabzdžiai, žiemą dirbdavo iki pusės sniege. Buvo maitinami du kartus per dieną skysta sriuba, trupučiu košės ir 400 gramų duonos dienai. Kaliniai mirdavo nuo bado, šalčio ir ligų. Būsimo dailininko tremties laikotarpiu tame pačiame lageryje mirė du kartu kalėję dailininkai: Adomas Smetona (1901–1942) nuo plaučių uždegimo, Vytautas Bičiūnas (1893–1943) – sušaudytas. Stauskas savo prisiminimuose mini ir trečiąjį – Petrą Krivicką. Tačiau dviejų šiuo vardu ir pavarde kalėjusių asmenų duomenys prasilenkia su Stausko kalėjimo laikotarpiu.

Po pusantrų metų Sverdlovsko srities pataisos darbų lageryje Sevurallag pradėtas tyrimas dėl klaidingo arešto – 1942 m. spalio 20 d. nutartimi Petro Stausko byla tirta pakartotinai (1942 m. spalio 20 d. nutartis, pasirašė Sverdlovsko srities prokuroras ypatingiems reikalams Mokrousov. LYA Petro Stausko baudžiamoji byla, f. K1, apr. 58, b. P-10108-Li, lap. 35–36). 1943 m. pirmą kartą nufotografuotas, atliktos antropomorfinė ir grafologinė parašo analizės patvirtino: Petras Stauskas – ne tas asmuo, kurį manė sulaikę sovietai. Po reabilitacijos 1943-ųjų kovą Stauskas apie metus dirbo žvejų artelėje Jeriomino kaime, ten šiek tiek fiziškai atsigavo, o paskui tankų gamykloje Žemutiniame Tagile, kur sąlygos buvo itin sunkios: „darbininkai krisdavo kaip lapai, kasdien po kelis karstus išnešdavo“ (Jakelaitis, p. 87). 1943 m. vasario 22–27 d., 16-ajai lietuviškajai divizijai kritus skerdynėse ties Aleksejevka, šiame kariniame vienete ėmė stigti karių. Lietuviams vangiai papildant sovietinės kariuomenės gretas, buvo ieškoma lietuvių kilmės asmenų, gyvenančių ne Lietuvos teritorijoje. Taip iš tremties vietų ne vienas Lietuvos pilietis buvo pasiųstas į kitą mirties ešeloną. Istorijos verpetuose susikirto Petro Stausko ir dailininko Augustino Savicko keliai – 1944 m. atvykęs mobilizacijai į Balachną (16-sios divizijos formavimo vieta) pastarąjį sutiko kiemą bešluojantį (iš pokalbio su Pranu Griušiu 2019 06 06). Neilgai trukus pateko į frontą prie Šiaulių, vėliau prie Tilžės. Buvo sužeistas ir karo ligoninės sąstatu nuvežtas į Mandžiūriją dalyvauti kare su japonais. 1946 m. demobilizuotas, grįžo į Vilniaus valstybinį dailės institutą. Po priverstinių „akademinių atostogų“ tęsė studijas, mokėsi pas Justiną Vienožinskį, Antaną Gudaitį, Paulių Galaunę, Vladą Drėmą. Diplominiam darbui vadovavo Vytautas Mackevičius.

Šiltas, gilus, šmaikščiu humoru garsėjantis žmogus, plačiai mąstantis ir vienas pažangiausių savo laiko administratorių, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas (1963–1977) ir M.K. Čiurlionio muziejaus direktorius (1951–1988) Stauskas pareigas ėjo gūdžiausiu laikotarpiu, kai sistema menininkus laikė ideologiniuose gniaužtuose, o kultūros įstaigos tapo griežtai kontroliuojamomis marksizmo-leninizmo idėjų skleidėjomis. Stauskas muziejų pavertė unikalia nonkonformizmo užuovėja: vienu metu čia vykdavo oficioziniai renginiai ir dirbo ar slėpdavosi buvę politiniai kaliniai, tremtiniai. Kauno menininkų ir šiaip laisviau mąstančių inteligentijos atstovų oaze tapęs muziejus pasitarnavo saugiu prieglobsčiu iš Sibiro grįžusiems Kazimierai Kairiūkštytei-Galaunienei ir Adelbertui Nedzelskiui. Čia dirbo lietuvių kultūrai nusipelnę Rimutė Rimantienė, Klemensas Čerbulėnas, Povilas Karazija, Pranciškus Porutis, Bronius Petrauskas, prof. Tadas Petkevičius, iš direktoriaus pareigų atleistas Paulius Galaunė ir kiti asmenys, apie kuriuos Stauskas sakė: „Turėjau labai gerą kolektyvą, dorus, išmanančius patarėjus. Visi nesavanaudžiai patriotai“ (Jakelaitis, p. 90). Maža to, dėl apdairaus ir toliaregiško Stausko mąstymo Čiurlionio muziejus tapo savita galimybių sistema, padėjusia ne tik išsaugoti vertingas kolekcijas, jas gausinti, bet ir atrasti naujas eksponavimo erdves. Stauskui vadovaujant pastatytos dvi naujos galerijos, atidaryti filialai Kaune (Pažaislio architektūrinis ansamblis, Vitražo ir skulptūros galerija Sobore, Keramikos muziejus Kauno rotušės rūsiuose, A. Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus), Druskininkuose, Jurbarke. Bebaigiant statyti M. Žilinsko dailės galeriją, kolektyvo mylimas, tačiau nepatogus direktorius tuometinio kultūros ministro Jono Bielinio buvo nušalintas nuo pareigų. Atsirado daugiau laiko mylimai šeimai ir tapybai.


2019 m. rugsėjo 12 d. (ketvirtadienį) 16 val. vyks tapytojo Petro Stausko (1919–2003) šimtmečiui skirti renginiai: dokumentinio filmo pristatymas Nacionalinio M.K. Čiurlionio Muzikos salėje (Putvinskio g. 55) ir parodos „Tarp tapybos ir tarnybos“ atidarymas A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (Putvinskio g. 64). Parodą bus galima aplankyti iki spalio 20 d.

 

Petras Stauskas. 1979 m. R. Ropytės nuotr. ČDM archyvas
Petras Stauskas. 1979 m. R. Ropytės nuotr. ČDM archyvas
Petras Stauskas. 1979 m. R. Ropytės nuotr. ČDM archyvas
Petras Stauskas. 1979 m. R. Ropytės nuotr. ČDM archyvas
Petras Stauskas, Gario lagerio Sevurallag kalinys. 1943 m. Iš baudžiamosios bylos, LYA
Petras Stauskas, Gario lagerio Sevurallag kalinys. 1943 m. Iš baudžiamosios bylos, LYA
Petras Stauskas su Raisa Gorbočiova prie M.K. Čiurlionio paveikslų 1980 07 14. A. Žukausko nuotr. A. Stauskienės archyvas
Petras Stauskas su Raisa Gorbočiova prie M.K. Čiurlionio paveikslų 1980 07 14. A. Žukausko nuotr. A. Stauskienės archyvas
Petras Stauskas, Alėja Pažaislyje. 1968 m. ČDM
Petras Stauskas, Alėja Pažaislyje. 1968 m. ČDM
Petras Stauskas, Aukštaitijos peizažas. Antazavė. 1973 m. ČDM
Petras Stauskas, Aukštaitijos peizažas. Antazavė. 1973 m. ČDM
Petras Stauskas, Vaikai. 1969 m. ČDM
Petras Stauskas, Vaikai. 1969 m. ČDM
Petras Stauskas, Kauno panorama. 1982 m. ČDM
Petras Stauskas, Kauno panorama. 1982 m. ČDM
Petras Stauskas, Rūtos Staliliūnaitės portretas. 1972 m. ČDM
Petras Stauskas, Rūtos Staliliūnaitės portretas. 1972 m. ČDM
Petras Stauskas, Baltija. 1987 m. ČDM
Petras Stauskas, Baltija. 1987 m. ČDM