Arba kaip Vilniaus dailės akademija įgijo studiją Tarptautiniame menų miestelyje
Rašiau grįžęs iš Luvro, kur mačiau Rembrandto sūnaus Tito portretą, į savo dirbtuvę ant Monmartro kalno, kurią gavau dviem mėnesiams iš Cité Internationale des Arts kaip Prancūzų kultūros instituto Lietuvoje programos „Tėkmė iš rytų“ rezidentas-stipendininkas 1992 metais.
Bažnytinio paveldo muziejus kviečia vasario vakarais turiningai praleisti laiką! Per valandos trukmės virtualias paskaitas turėsite galimybę prisiminti Vilniaus katedros ir jos statytojų istoriją, mieste gyvavusias vienuolijas ir jų palikimą, o Vasario 16-osios proga – atrasti Fribūro universiteto (Šveicarija) vaidmenį kuriantis moderniai Lietuvai.
Agnės Narušytės ir Aurelijos Maknytės pokalbis virtualioje erdvėje
Nejaučiu, kad parodos nevyksta, nes retkarčiais galerijos „Kairė–dešinė“ parodas pafilmuoju archyvui. Beje, jau užsidariusi Algirdo Jako paroda – puiki. Aišku, man labai trūksta tų pasivaikščiojimų. Bandau žiūrėti virtualius turus.
Projektų erdvėje „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius) pradeda veikti Londone kuriančios menininkės Palomos Proudfoot paroda „Apsiausto projektas“ (angl. Project for an Overcoat). Pirmojoje šios jaunos kūrėjos personalinėje parodoje Baltijos šalyse, Paloma Proudfoot drabužį narsto ir kaip ritualą, ir kaip socialinį reiškinį – galios ar utopinių idėjų talpyklą. Netrukus parodą bus galima apžiūrėti virtualiai, o sulaukus epidemiologinės situacijos pagerėjimo – užėjus į projektų erdvę.
Pokalbis su dailėtyrininke Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene
Šį kartą nutariau pakalbinti jaunesnės kartos dailės kritikę ir kuratorę Jolantą Marcišauskytę-Jurašienę (g. 1987), norėdama patyrinėti, kokios veiklos plotmės aktualios šiai kartai.
Jolanta dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2016 m., septynerius metus dirbo Modernaus meno centre (dabar MO), jau treti metai – kuratore Nacionalinėje dailės galerijoje. Ji yra Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) ir Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos narė, taip pat televizijos laidų redaktorė ir kūrėja. Kritikos tekstus rašo ir parodas kuruoja nuo 2009-ųjų.
Turi gana solidžią parodų kuravimo patirtį. Išskirsiu tik kelias. Puikiai prisimenu parodą-dedikaciją „Susitikimo pradžia (2017)“ kino teatro „Lietuva“ liekanose prieš pat nugriaunant pastatą ir jau įsivaizduojant čia būsiantį MO, vėliau dirbdama Nacionalinėje dailės galerijoje su skirtingomis komandomis prisidėjai kurdama tokias įdomias dideles parodas kaip „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ (2018), „Saldus ateities prakaitas“ (2019), bendradarbiavai atnaujinant NDG nuolatinę XX a. II pusės ekspoziciją ir ten pat pernai kuravai neseniai šį pasaulį palikusio Lino Leono Katino parodą „Raudona krisdama virsta balta“. Gal galėtum įvardinti Tau viduje išryškėjusius kuravimo principus, gaires, būtinybes?
2020-ieji tarptautiniu mastu buvo ne tik pandemijos krizės, bet ir uždarytų, dėl išlikimo kolekcijos kūrinius parduodančių muziejų metai. Pasak MO muziejaus direktorės Mildos Ivanauskienės, tai ir metai, kai vyko tarptautiniai ginčai, kaip turėtų būti apibrėžiamas ateities muziejus, kokia jo vieta visuomenėje. Taip pat teko kelti klausimus valdžios institucijoms dėl meno ir muziejų svarbos visuomenės gerovei pandemijos metu. Tai vertė susimąstyti, kur yra MO veiklos ribos. Kada tai yra visuomeninis aktyvumas, o kada traktuojamas kaip išsišokimas? Po muziejaus mecenatams pristatytos 2020-ųjų MO metinės veiklos ataskaitos, MO muziejaus vadovė apžvelgia praėjusius metus bei ateities tendencijas savo interviu. O norintys susipažinti su MO muziejaus 2020-ųjų metų ataskaita – įgyvendintomis veiklomis bei biudžetu, tai gali padaryti čia: https://mo.lt/tinklarastis/irasai/ataskaita-2020/
Viešoji įstaiga Vilniaus Jeruzalės meno centras 2020 metus užbaigė pristatydama projektą Skulptūrų sodo ir V. ir M. Vildžiūnų meno kolekcijos perkėlimas į skaitmeninę erdvę, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Projektu siekiama supažindinti visuomenę su Vilniaus Jeruzalės rajone įsikūrusiu Skulptūrų sodu bei šalia esančios Vlado Vildžiūno galerijos parodomis, kita kultūrine veikla, o taip pat unikalia Marijos ir Vlado Vildžiūnų sukaupta meno kolekcija
Žodžio petrichoras reikšmėje slepiasi stulbinanti, tuo pačiu itin subtili ypatingo reiškinio kilmė – tai žemės kvapas, apgaubiantis kiekvieną po smarkaus lietaus. Šiame iš gamtos skolintame pavadinime slypi pagrindinis parodos tikslas – atkreipti dėmesį į neregimą, juslėmis vos apčiuopiamą, natūralią gamtos tėkmę, jos vyksmą ir būtį. Parodoje eksponuojama keturios gana skirtingos, tačiau į vieną parodą sudėtos patirtys.
Pokalbis su dailės istorike Rasa Žukiene
Kalbinu Rasą Žukienę – dailės istorikę, kritikę, parodų kuratorę ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoją. Ji yra Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) ir Lietuvos dailės istorikų draugijos narė. 1986 m. baigė Lietuvos dailės institutą, 1987–1993 m. dirbo Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, nuo 1991 m. dirba Vytauto Didžiojo universitete, 2001–2008 m. buvo Menotyros katedros vedėja, nuo 2013 m. profesorė.
„Lewben Art Foundation“ paroda „Homo Absentia“ Vilniaus skveruose
Nelengva kalbėti apie pandemiją, kai informacija apie ją prasideda ir baigiasi daugelis dienų, žinių reportažų ir straipsnių antraščių. Jai prasidėjus su baime ir intriga buvo rašoma ir skaitoma daugybė postpandeminių prognozių, kurios pasakojo ne tik apie viruso gydymą, bet ir apie gamtos atsigavimą, žmonijos pokyčius ar tapsmą geresniems vieni kitiems.