Autorius: BMP inf.

BMP inf.

Bažnytinio paveldo muziejus kviečia vasario vakarais turiningai praleisti laiką! Per valandos trukmės virtualias paskaitas turėsite galimybę prisiminti Vilniaus katedros ir jos statytojų istoriją, mieste gyvavusias vienuolijas ir jų palikimą, o Vasario 16-osios proga  – atrasti Fribūro universiteto (Šveicarija) vaidmenį kuriantis moderniai Lietuvai.

BMP inf.

2019 m. spalio 18 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje lankytojams atveriami nauji požemių maršrutai. Viena įdomiausių, istoriškai ir kultūriškai vertingiausių Lietuvos erdvių, liudijančių valstybės istoriją nuo XIV a. iki šių dienų, kasmet pritraukia dešimtis tūkstančių lankytojų. Ligšiolinė lankytojams atvira ekspozicija užėmė vos kiek daugiau nei trečdalį viso požeminio katedros ploto. Naujai atveriami maršrutai – šiaurinė katedros požemių dalis – leis lankytojams pamatyti ir išgirsti apie ilgus metus tiesiogine to žodžio prasme buvusias neprieinamas, užmūrytas ar užtvertas erdves.

Naujųjų maršrutų lankytojai galės apžiūrėti vienų seniausių Lietuvoje mūrų, XIII–XIV a. bokšto ir laiptų liekanas, istoriškai neįkainojamus Jogailos ir Vytauto katedros mūrus, skirtingas laidojimo tradicijas menančias XVI–XIX a. kriptas ir mauzoliejų, XVII–XVIII a. katedros rekonstrukcijas liudijančias sienas, gotikines plytas, keramikos fragmentus, XX a. 4 deš. gelžbetoninius įtvirtinimus, tarpukario ventiliacines ir vandens kolektorines sistemas, 8–9 deš. geologinių tyrimų mėginius ir kitas vertybes, išsidėsčiusias nemažame, 120 kv. m plote po Vilniaus arkikatedra.

Bažnytinio paveldo muziejaus iniciatyva buvo ne tik sutvarkytos ir lankymui pritaikytos erdvės, bet kartu, bendradarbiaujant Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkais, atlikta kriptose rastų pavienių palaikų atranka ir antropologiniai tyrimai; konsultuojantis su archeologais konservuoti nauji radiniai, istorikai ir menotyrininkai padėjo „perskaityti“ naujai rastus artefaktus bei erdves. Apie visa tai papasakoti pasiruošę profesionalūs Bažnytinio paveldo muziejaus gidai ir istorikai, dalyvavę tyrimuose.

Norintiems apžiūrėti naujuosius maršrutus patariama įvertinti savo fizinius gebėjimus: siekiant kuo labiau išsaugoti erdvės autentiškumą, čia palikti originalūs praėjimai, kai kuriose vietose susiaurėjantys iki 40 cm pločio. Aukščiausias laiptelis, kurį reikia įveikti norint praeiti visą maršrutą, – 42 cm aukščio.

Naujuose požemių maršrutuose galima lankytis tik su gidu, iš anksto užsiregistravus, nedidelėmis (iki 10 asmenų) grupėmis. Atsižvelgiant į grupės pageidavimus įmanoma koreguoti lankymosi trukmę ir maršrutą.
Projekto rėmėja Vilniaus arkivyskupija.

Daugiau informacijos ir registracija telefonu 8 600 12080 arba el. paštu [email protected]

BMP inf.

2019 m. kovo 28 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma paroda „Atradimai: Markučių Šv. Barboros koplyčios fasado ikonos“, kurioje visuomenei pirmą kartą pristatomi neseniai Literatūrinio A. Puškino muziejaus darbuotojų atrasti septyni unikalūs ant cinko skardos tapyti atvaizdai. Parodos atidaryme dalyvaus Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės ortodoksų parapijos klebonas kun. Vitalijus Mockus, Literatūrinio A. Puškino muziejaus direktorė Nadežda Petrauskienė, parodos kuratorė Diana Ickovič. Renginys nemokamas, maloniai kviečiame dalyvauti!

Vaizdingoje Pavilnio regioninio parko vietoje – Markučiuose – įsikūręs Melnikovų-Puškinų dvaras. Nuo 1940 m. joje įsteigtas Literatūrinis A. Puškino muziejus, tačiau pirmuosius lankytojus muziejus priėmė tik 1948 m. Markučių dvaro istorija prasidėjo 1867 m., kai inžinierius, generolas, geležinkelių tiesimo specialistas Aleksejus Melnikovas (1808–1879) nusipirko žemę iš gydytojo Ignatijaus Godlevskio  ir ėmėsi naujo namo bei ūkinių pastatų statybos. 1875 m. Markučių dvaras kaip kraitis atiteko A. Melnikovo dukrai Varvarai (1855–1935). 1883 m. Varvara Melnikova ir Grigorijus Puškinas (1835–1905) susituokė Vilniuje ir nuo to laiko Markučių dvare dažnai viešėdavo, tačiau galutinai čia įsikūrė tik 1899 m.

1903–1906 m. Varvaros ir Grigorijaus Puškinų rūpesčiu dvaro teritorijoje buvo pastatyta Šv. Barboros koplyčia. Koplyčios statyba užtruko trejus metus. Statinio išorę puošė devynios nišose pakabintos ant cinko skardos tapytos ikonos, vaizduojančios šventuosius – Melnikovų-Puškinų šeimos globėjus. Išlikusios koplyčios nuotraukos liudija, kad ikonos fasado nišose buvo iki XX a. 6-ojo dešimtmečio. Tolesnis jų likimas nebuvo žinomas iki 2017 metų. Netikėtai septyni iš devynių atvaizdų buvo atrasti Literatūrinio A. Puškino muziejaus patalpose. Koplyčios fasado  ikonas reikėjo restauruoti: jos nukentėjo ne tik nuo laiko ir oro sąlygų, bet ir nuo kulkų. Spėjama, kad į jas buvo šaudoma sovietmečiu pasityčiojant. Tyrimai parodė, kad ikonos buvo pagamintos specialiai Puškinų koplyčios Markučiuose fasadui: jų forma ir dydis tiksliai atitinka  koplyčios fasado nišas, kuriose jos buvo įtvirtintos. Koplyčia pašventinta 1906 m., taigi fasado ikonų sukūrimą apytiksliai galima datuoti 1904–1905 metais. Atvaizdų pagrindui panaudota skarda yra ilgaamžiškesnė nei medis ir galėjo būti pasirinkta dėl to, kad ikonos buvo skirtos pastato išorei. Ikonų tapymas ant skardos – ypatinga technika, kurios pavyzdžių Lietuvoje išliko labai nedaug. Manoma, kad dvejose neišlikusiose ikonose buvo pavaizduoti šv. Mikalojus ir šv. Natalija, Varvaros Puškinos brolio Nikolajaus Melnikovo (1853–1929) ir sesers Natalijos Melnikovos-Volockajos (1856–?) dangiškieji globėjai.

Šv. Barboros koplyčios fasado ikonų autorius nėra žinomas, tačiau galima daryti prielaidą, jog tai buvo žymus XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniaus ikonų tapytojas Georgijus Molokinas (?–1905), nutapęs atvaizdus Lukiškių Šv. Mikalojaus, Šnipiškių Šv. arkangelo Mykolo, Žvėryno Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvėse ir Šv. Mikalojaus soboro Šv. Sergijaus Radonežiečio koplyčioje. G. Molokinas turėjo ir ikonų ant skardos tapymo patirties. Yra žinoma, kad tapytojas artimai bendradarbiavo su Markučių koplyčios architektu Michailu Prozorovu (1860–1914). Architektas Vilniuje pastatė daug pastatų, žymiausi jų – Mokslų akademijos (tuo metu Rusijos valstybinis bankas) pastatas, karaimų kenesa Žvėryne, Pirklių klubo pastatas dabartiniame Gedimino prospekte, Žvėryno Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvė. Reikšminga, kad ši cerkvė sieja G. Molokiną ir M. Prozorovą: architektas statė pastatą, o dailininkas jame tapė šventųjų atvaizdus.

Parodos kuratorės: Diana Ickovič, Nadežda Petrauskienė Koordinatorės: Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Rita Pauliukevičiūtė, Rūta Vizbaraitė-Zaborovskienė, Julija Žurina Architektė Ieva Cicėnaitė Dizainerė Laura Grigaliūnaitė Ikonas restauravo UAB „Opus Optimum“ Organizatorius Bažnytinio paveldo muziejus Partneris Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus Rėmėjas Vilniaus arkivyskupija

Parodą lydi nemokamų paskaitų ir ekskursijų ciklas:

Balandžio 17 d. 17 val. Grigorijus Potašenko ir Mari-Liis Paaver: „Ikonų tapymo tradicijos Vilniuje XIX a. pab.–XXI a. pr.“

Gegužės 15 d. 17 val. Aidonas Valkiūnas ir UAB „Opus Optimum“ restauratoriai: „Šv. Barboros koplyčios fasado ikonų restauravimo ypatumai“

Birželio 19 d. 17 val. Aurimas Širvys, Albertas Kazlauskas: ekskursija „Markučių dvaro istorija ir Šv. Barboros koplyčios architektūra“

Liepos 3 d. 17 val. Nadežda Morozova: „Stačiatikių cerkvės erdvės ir jų sakralinė prasmė“; Gintaras Sungaila: „Šventųjų globėjų reikšmė Ortodoksų bažnyčioje“

Rugsėjo 7 d. 17 val. Parodos uždarymo ekskursija

BMP inf.

2018 m. lapkričio 6 d. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) atidaroma paroda, skirta paminėti Vilniaus vyskupo pal. Jurgio Matulaičio konsekracijos šimtmetį. Paroda „Nugalėk blogį gerumu: palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927)“ skatina pažinti išskirtinį žmogų, jam tekusius išmėginimus ir nuveiktus darbus. Parodos atidarymo dieną muziejaus lankymas nemokamas, nuo 15 val. vyks paskaitos, 18 val. – atidarymo renginys. Maloniai kviečiame dalyvauti!

Jurgis Matulaitis (Matulevičius) – pirmasis XX a. lietuvių kilmės palaimintasis, įžvalgumu ir idėjomis, drąsiais visuomeninės veiklos užmojais bei humanistine laikysena pralenkęs savąjį laiką. Matydamas gają tautinę ir socialinę neapykantą, jis atsisakė paisyti, ką žmonės mano, kalba ir rašo apie jo tautybę ar užsidegimą eiti visuomenės socialinės evangelizacijos keliu. Pal. Jurgis Matulaitis visada pirmiausia buvo visų tautų, religijų ir socialinės padėties žmonių ganytojas, sykiu telkiantis ir atnaujinantis Bažnyčią, jis nuolat vadovavosi ir kitus tikinčiuosius kvietė sekti šv. Pauliaus šūkiu – nugalėk blogį gerumu. 1987 m. birželio 29 dieną pal. Jurgį beatifikavusio popiežiaus šv. Jono Pauliaus II žodžiais, jis buvo „toliaregis ir rūpestingas ganytojas“, „žmogus pagal Dievo širdį“.

Parodoje eksponuojami autentiški pal. Jurgio Matulaičio dokumentai, nuotraukos, asmeniniai daiktai ir liturginiai reikmenys. Šie eksponatai tiesiogiai liudija apie vyskupo gyvenimą ir veiklą: jaunystės metus Suvalkijoje, Kelcų ir Varšuvos kunigų seminarijose, studijas Sankt Peterburgo Katalikų dvasinėje akademijoje ir Fribūro universitete, ganytojišką veiklą. Ypatingas dėmesys skiriamas pagrindinėms Matulaičio veiklos kryptims: Katalikų bažnyčios socialinio mokymo ir Leono XIII enciklikos Rerum Novarum minčių sklaidai, vienuolijų gaivinimui ir steigimui (1909 m. slapta duoti marijonų kongregacijos vienuolio įžadai, 1918 m. Marijampolėje įsteigta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacija), nelengvam vyskupavimui 1918–1925 m. ir paskyrimui apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai 1925 m., rengiant Vatikano konkordato su Lietuva ir Lietuvos bažnytinės provincijos projektus.

2018 m. lapkričio 6 d. parodos atidarymo proga skaitomos paskaitos:
15 val. – dr. Regina Laukaitytė (Lietuvos istorijos institutas): „Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos kelio pradžia“;
16 val. – Viktorija Plečkaitytė MVS (Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolija): „Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis: „Mano darbo dirva – Kristaus karalija. Mano partija – Kristus“;
17 val. – dr. Arūnas Streikus (Vilniaus universitetas, Lietuvių katalikų mokslo akademija): „Jurgis Matulaitis – apaštališkasis vizitatorius Lietuvai“;
18 val. – parodos atidarymas.

Paroda veiks iki 2019 m. vasario 2 d.

Parodos kuratorė: Kamilė Jagėlienė
Organizatorius: Bažnytinio paveldo muziejus
Partneriai: Vilniaus arkivyskupija, Kauno arkivyskupija, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacija, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolija, Marijampolės Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejus
Daugiau informacijos: tel. 8 620 87607, www.bpmuziejus.lt

BMP inf.

Birželio 15 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9) atidaromos net dvi parodos: Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios erdvėje įrengta arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijai skirta ekspozicija „Per kryžių į žvaigždes“, o muziejaus laikinų ekspozicijų salėje eksponuojami „Užtarėjai ir globėjai. Restauruoti paveikslai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių“.

Kankinys, Dievo tarnas Teofilius Matulionis (1873–1962) – tik antrasis lietuvių kilmės palaimintasis, tampantis Katalikų bažnyčios pripažintu pavyzdžiu viso pasaulio krikščionims. Paroda „Per kryžių į žvaigždes!“ kuriama kontrasto principu: palaimintojo arkivyskupo kankinystė ir ganytojo orumas atsiskleidžia lyg veidrodyje per vienas prieš kitą atsispindinčius daiktus, lydėjusius arkivyskupą skirtingais gyvenimo laikotarpiais. Kalinio drabužiai, rožinis iš duonos, ranka rašyta maldaknygė, baudžiamoji KGB byla bei kiti kankinystę liudijantys daiktai supriešinami su kitu „atspindžiu“ – puošniais ganytojo kunigiškais drabužiais, vyskupo insignijomis, prabangia Peterburgo auksakalių sukurta liturgine taure, beatifikacijos proceso dokumentų knyga. Šie kontrastingi kančios, tikėjimo, nuolankumo, paprastumo, visiško pasitikėjimo Dievu ir dvasinio tvirtumo atributai, susiliejantys viename asmenyje, skatina naujai, jautriai ir su pasididžiavimu permąstyti skaudžią XX a. Lietuvos istorijos patirtį. Skirtinguose ekspozicijos poliuose pristatomų, įvairiais laikotarpiais vyskupą lydėjusių daiktų istorijos čia susilieja į vieną autentišką ir herojišką žmogiškumo viršenybės prieš blogį liudijimą. Kompiuteriniame terminale sudėtos nuotraukos ir laiškai aiškiai liudija, kad brutalaus ateistinio sovietinio režimo, represijų, trėmimų ir kankinimų akistatoje atsidūrusio vyskupo nepalaužiamai tvirta laikysena tapo ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir visos tautos herojiškumo istorija, pasakojančia apie lietuvį, visuotinės istorijos klystkeliuose sugebėjusį išsaugoti žmogiškumą ir artimo meilės idealą.

Daugiau informacijos apie arkivyskupą Teofilių Matulionį ir apie parodą:
http://www.bpmuziejus.lt/lt/pagrindinis-meniu/renginiai.html,per-kryziu-i-zvaigzdes-palaimintasis-teofilius-matulionis-parodos-atidarymas ir http://teofilius.lt/

Paroda „Užtarėjai ir globėjai. Restauruoti paveikslai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių“ supažindina su retais, nuo sunykimo išgelbėtais meno kūriniais, jų istorija ir ikonografija. Ekspozicijoje pirmą kartą pristatomi 2015–2017 metais restauruoti 27 paveikslai su aprašais, pasakojantys lankytojams apie Rytų Lietuvos miestų ir kaimų aplinkoje populiarius šventuosius, būdingus ir retus jų vaizdavimo ir gerbimo būdus. Prieš grąžinant paveikslus į parapijas, nutarta juos pristatyti parodoje, kad atgaivintomis Lietuvos kultūros vertybėmis galėtų pasigrožėti muziejaus svečiai, besidomintys krikščioniška ikonografija moksliniais ar pamaldumo tikslais. Kai kurie kūriniai nustebino dailėtyrininkus išskirtiniu meniškumu. Pavyzdžiui, Rūdninkų Švč. Trejybės bažnyčioje surasti seniausi, ant lentų aliejumi nutapyti kūriniai „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ ir „Kristaus apraudojimas“ (XVII a.) ir retos ikonografijos paveikslas „Šv. Pranciškaus vizija“ (XVII–XVIII a.), manoma, anksčiau priklausęs kuriai nors uždarytai pranciškonų bažnyčiai.

Daugiau informacijos apie parodą:
http://www.bpmuziejus.lt/lt/pagrindinis-meniu/renginiai.html,uztarejai-ir-globejai-restauruoti-paveikslai-is-vilniaus-arkivyskupijos-baznyciu-parodos-atidarymas

Parodos „Per kryžių į žvaigždes! Arkivyskupas Teofilius Matulionis“ ir „Užtarėjai ir globėjai. Restauruoti paveikslai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių“ veiks iki 2017 m. rugsėjo 16 d.

Rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Daugiau informacijos: tel. 8 5 269 7800, el. p. [email protected]

BMP inf.

Birželio 7 d., trečiadienį, 18 val. „Arkangelo“ konferencijų ir meno centre, buvusio bernardinių vienuolyno celėje (Maironio g. 11), atidaroma pasaulinio garso menininko Aleksandro Šepkaus juvelyrikos paroda. Kurį laiką uždara buvusio Šv. arkangelo Mykolo bernardinių vienuolyno teritorija šiandien įsileidžia visus norinčius. Restauruoti, daugybę istorijų ir likimų slepiantys vienuolyno rūmai tapo „Arkangelo“ konferencijų ir meno centru, tinkamu priėmimams, konferencijoms, viešiems kultūros ir meno renginiams.
Pasaulinio garso menininko paroda atidaroma „Arkangelo“ konferencijų ir meno centro prisistatymo proga. Paroda taip pat papildo ir praplečia Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojamą auksakalių dirbinių lobyną. „Nuo mamuto ilties iki safyrų aukso apsoduose: Aleksandras Šepkus“ – tai retrospektyvinė paroda, kūrinius parodai skolino Lietuvos dailės muziejus ir privatūs asmenys, kolekcininkai. Eksponuojami taip pat naujausi menininko sukurti papuošalai.
Parodoje eksponuojama trisdešimt papuošalų: apyrankių, žiedų, kryželių, pakabučių, auskarų. Paroda suteikia retą progą greta pamatyti skirtingais menininko kūrybos etapais sukurtus auksakalystės dirbinius, atsekti konkrečiam laikui būdingus bruožus, įsitikinti Aleksandro Šepkaus kūrybos savitumu. Parodoje ankstyviausias menininko kūrinys – segė „Paukštis naktį“ (sidabras, emalis, vėplio iltis) – yra sukurtas 1980 m. ir priklauso Lietuvos dailės muziejui. Iš viso parodoje pristatoma 10 ankstyvosios A. Šepkaus juvelyrikos pavyzdžių, kurių miniatiūrinis, uždaras pasaulis atskleidžia XX a. devintajame dešimtmetyje tvyrojusį laisvės troškulį, slapta puoselėto kitokio gyvenimo viltis. Henriko Radausko poezija išrašytoje apyrankėje (Lidos Kuzmienės nuosavybė) atsiveria mitologinis meninis mąstymas. Pakabučiuose iš mamuto ilties – mįslingų fantazijų pasaulis, antropomorfiniai vaizdiniai. Menininko kūrybos tyrinėtoja Rūta Pileckaitė pabrėžia, kad A. Šepkus iš „lietuviškojo“ kūrybos laikotarpio žinomas kaip novatorius, savo idėjomis smarkiai paveikęs lietuvių juvelyrikos modernėjimo procesus, „įtvirtino papuošalo, kaip miniatiūrinių formų kūrinio, skirto nešioti, prilygstančio vaizduojamosios dailės darbams, sampratą, suformavo vadinamą „parodinę“ lietuvių juvelyrikos kryptį“.
Po 1988 m. Niujorke sukurti Aleksandro Šepkaus kūriniai yra iš aukso, puošti deimantais, safyrais, smaragdais, kitais brangiaisiais akmenimis. Talentingas kūrėjas dirba su labai brangiomis, kartais egzotiškomis medžiagomis, o papuošalų formos asocijuojasi su majų ir indėnų kultūromis, netrūksta sąsajų su senosiomis Rytų, krikščioniškosios Bizantijos kultūromis, secesijos stiliumi, garsaus austrų menininko Gustavo Klimto kūryba. A. Šepkus neslepia, kad ryšys su meno istorija jam labai svarbus, „rodantis, kad menininkas, neprarasdamas savasties ir individualumo, savo kūrybą suvokia kaip pasaulio kultūros istorijos dalį“ (Rūta Pileckaitė). Vertindami A. Šepkaus kūrybą, meno kritikai ir kolegos atkreipia dėmesį, kad jis kuria išskirtinius grynojo meno darbus, kurie yra ne tik nuostabūs kūriniai, bet ir patogūs nešioti papuošalai.

Aleksandras Šepkus gimė 1954 metais. Mokėsi Kauno 5-ojoje vidurinėje mokykloje. 1972 m. įstojo į Vilniaus dailės instituto Pramoninės dailės katedrą, ją baigė 1977 metais. 1988 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. 1992 m. Manhatane įsteigė savo kompaniją „Alex Šepkus“. Aleksandro Šepkaus papuošalai pardavinėjami beveik 150 Amerikos ir kitų šalių meno galerijų. Europoje teisę eksponuoti Aleksandro Šepkaus kūrinius turi vienintelis Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejus.

Aleksandro Šepkaus juvelyrikos paroda „Arkangelo“ konferencijų ir meno centre veiks iki 2017 m. liepos 30 dienos. Parodą bus galima lankyti darbo dienomis nuo 16 val., šeštadieniais arba susitarus.

Parodos rengėjai: Aleksandras Šepkus ir Bažnytinio paveldo muziejus
Parodos rengėjai dėkoja Lietuvos dailės muziejui ir visiems eksponuojamų kūrinių savininkams
Daugiau informacijos: tel. 8 5 269 7800, el. p. [email protected], www.bpmuziejus.lt

BMP inf.

Gegužės 23 d., antradienį, 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) atidaroma paroda „Ko liepsna nesunaikino: Ceikinių bažnyčios vertybės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės atvaizdai“. Po gaisro išlikę parodos eksponatai ir žymios Lietuvos tekstilininkės kūriniai pristato medinio sakralinio paveldo problematiką. Parodos atidarymo renginyje apie Lietuvos medinę architektūrą, jos trapumą ir išsaugojimą kalbės menotyrininkė dr. Dalia Vasiliūnienė, Ceikinių klebonas kun. Marijonas Savickas, Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius. Renginys nemokamas.

Ceikiniai – apie 200 gyventojų turintis miestelis Ignalinos rajone. 2016 m. balandžio 5 d. sudegė Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia, puikiai atspindėjusi XVIII a. medinės sakralinės architektūros tendencijas. Bažnyčios erdvę puošė vertingi to laikotarpio altoriai ir paveikslai, vėlesni liaudies meistrų kūriniai, liturginiai reikmenys. Po gaisro išliko tik nedidelė vertybių dalis: Bažnytinio paveldo muziejuje saugomi liturginės tekstilės pavyzdžiai, keletas indų ir procesijų reikmenų, iš bažnyčios perkelti ar išgelbėti daiktai (tarp jų – įspūdinga, didelę meninę ir istorinę vertę turinti XVIII a. sidabrinė monstrancija, eksponuojama parodoje).

Ceikinių bažnyčios gaisras primena daugybę panašių gaisrų, suniokojusių ne vieno kaimo ar miestelio maldos namus. Medinio kultūros paveldo saugojimo ir neišsaugojimo tema nuolat sulaukia atgarsio Lietuvos visuomenėje, ji atsispindi ir šiuolaikinio meno kūrėjų darbuose. Kartu su vertybėmis, išlikusiomis po Ceikinių bažnyčios gaisro, parodoje eksponuojami Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedros vedėjos Monikos Žaltauskaitės-Grašienės kūriniai. Kompiuterinio žakardo technika išaustame cikle „Besišypsanti“ (2016 m.) užfiksuota Švč. Mergelės Marijos skulptūra, išlikusi per gaisrą Kulautuvos bažnyčioje. Skulptūros ir jos fragmentų atvaizdai šiuolaikine meno kalba byloja, kad naikinančios liepsnos perkeistas paveldas gali sukelti stiprias emocijas, nurodyti gyvą ryšį su praeitimi. Būtent tokį ryšį atspindi siekis parodyti anglimi virtusios Švč. Mergelės Marijos skulptūros šypseną, audeklo klosčių grožį ar dar kartą prikelti iš pelenų savo bendruomenės maldos namus.

Paroda veiks iki 2017 m. rugsėjo 2 d.

Parodos rengėjos: Violeta Indriūnienė, Indraja Kubilytė, Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Rita Pauliukevičiūtė, Sandra Stonytė, Birutė Valečkaitė
Architektė ir dailininkė: Ieva Cicėnaitė
Rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Parodos rengėjos dėkoja Nijolei Laurutėnienei, Janei Martinkėnienei, Romučiui Matkevičiui, Kęstučiui Puodžiukui, kun. Marijonui Savickui
Daugiau informacijos: tel. 8 5 269 7800, el. p. [email protected]

BMP inf.

Kovo 23 d., ketvirtadienį, 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) atidaroma grafikės Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) piešinių paroda. Viena žymiausių Lietuvos menininkių kūrė estampus, lino raižinius ir didžiulio formato piešinius. Gyvenime ir kūryboje ji buvo ekspresyvi, išsiskyrė savita technika, originaliomis kompozicijomis, prisodrintomis turinio, metaforų ir asmeninių istorijų. Menininkė ryškiai sužibėjo XX a. pabaigoje (8–9 deš.), vėliau viešai meniniame gyvenime nesireiškė, tačiau slapta intensyviai kūrė, daugiausia didelio formato piešinius. Parodoje pirmą kartą eksponuojami 32 piešiniai, geriausiai atskleidžiantys menininkės gvildentus dvasinius ieškojimus ir parodantys, kad religinė dailė gali būti nesustabarėjusi, kalbanti apie egzistencinius žmogaus gyvenimo pasirinkimus, kad ji gali būti moderni, sukrečianti, gebanti „užkabinti“ tamsiąją dievoieškos kelio pusę.

Elvyra Kairiūkštytė domėjosi egzotiškomis kultūromis, įvairiomis religijomis, ilgainiui tapo praktikuojančia katalike. Per penkiolika paskutinių gyvenimų metų sukūrė apie 15 tūkstančių didelio formato piešinių. Po Elvyros Kairiūkštytės mirties jos kūrybinio palikimo saugotoja Regina Norvaišienė leido muziejininkėms atsirinkti aktualius kūrinius ir juos (iš viso 127 piešinius) perdavė Bažnytinio paveldo muziejui. Šiuose kūriniuose dominuoja krikščioniška ikonografija, archajiškos figūros, vyrauja virtuoziškos linijos, spalvų dėmės, pavidalų dermės. Kitoje piešinių pusėje surašyti maldų tekstai, litanijos, šaukiniai, kurie yra neatskiriama konkretaus kūrinio dalis. Kita vertus, tekstai kartojasi ir taip parodo, kad „kūrybinis srautas“ menininkei liejosi kartais šniokšdamas, kartais ramiai pulsuodamas. Už ekspresyvios ir iš pažiūros paprastos kūrinių išraiškos slypi ištisi pasauliai.
Religinis E. Kairiūkštytės kūrybos aspektas nėra tyrinėtas, nes tik po autorės mirties buvo sužinota apie didelę dalį kūrinių, įkvėptų menininkės dvasinių ieškojimų. Parodos eksponatai atsiveria kaip intensyvus vaizdų srautas, kaip medija, kurioje susipina žinomi ir išgalvoti simboliai, vaizdinės metaforos ir besitęsiantys pasakojimai. Vieni piešiniai žymi menininkės kūrybines paieškas, kiti dedikuoti konkretiems Lietuvos istorijos įvykiams, pavyzdžiui, 1989 m. Vilniaus katedros atgavimui, 1993 m. popiežiaus Jono Pauliaus II kelionei į Lietuvą ir pan. Tokiu būdu parodos eksponatai praplečia XX a. pabaigos Lietuvos meno horizontus, parodo, kaip vienas jautrus žmogus gali „įpaminklinti“ istorines datas.

Bažnytinio paveldo muziejaus rengiama E. Kairiūkštytės piešinių paroda kviečia iš naujo susipažinti su žymiąja menininke ir jos kūriniais, sukurtais paskutiniais gyvenimo metais. Parodos rengėjai mano, kad paroda leis žiūrovui būti ne pasyviu stebėtoju, bet padės jam tapti dalyviu, ieškančiu atsakymų į pamatinius žmogaus gyvenimo klausimus.

Paroda veiks iki 2017 m. gegužės 6 d.

Parodos rengėjos: Violeta Indriūnienė, Indraja Kubilytė, Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Rita Pauliukevičiūtė
Konsultantai: Ksenija Jaroševaitė, Vladas Urbanavičius
Dizaineris: Gedas Čiuželis
Rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba
Daugiau informacijos: tel. 8 5 269 7800, el. p. [email protected]

BMP inf.

Bažnytinio paveldo muziejuje gruodžio 10 d. 17 val. vyks prof. dr. (hp) Laimos Šinkūnaitės knygos „Kelionė į Ramybės kalną: Pažaislio kamaldulių vienuolyno dailės ikonologija“ pristatymas.
Renginyje dalyvaus knygos autorė ir menotyrininkė dr. Rūta Janonienė.
Renginys nemokamas.

Dabartiniame Lietuvos sakralinio meno tyrinėjimų etape, glaudžiai susijusiame su Katalikų Bažnyčios istorija, pasirodė daug sintetinio pobūdžio darbų, kurie nuosekliai ir visapusiškai apima tiek atskiro vienuolyno architektūros ir dailės paveldo, tiek atskiros vienuolijos kaip reiškinio tyrimus. Pagaliau ir vienas unikaliausių Lietuvos baroko paveldo objektų – Pažaislio kamaldulių eremas – sulaukė monografijos.

BMP inf.

Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojama unikali muziejinė vertybė – senoviniai itališki vargonai. Tai vienintelis tokio tipo instrumentas Lietuvoje. Instrumentą tvarkė ir perintonavo italų restauratoriaus Giovanni Pradella. Gruodžio mėnesį muziejus kviečia išgirsti ką tik restauruotus vargonus ir jų istoriją muzikiniuose vakaruose.

Bažnytinio paveldo muziejaus ir vargonininko Vilimo Norkūno iniciatyva buvo restauruoti muziejuje esantys itališki vargonai. Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojami 2009 m. Kelno (Vokietija) arkivyskupijos dovanoti itališki vargonai – unikali muziejinė vertybė, vienintelis tokio tipo instrumentas Lietuvoje.