Dailės anonsai
Valerijus Panasiukas
Inovatyvus tradicionalizmas
Rimo Bičiūno paroda „Karštis“ Pylimo galerijoje
Oscaras Wilde’as tikėjo, kad menas nemėgdžioja gyvenimo, o gyvenimas imituoja meną. Tuo galėjome įsitikinti apsilankę „Karščio“ parodoje Pylimo galerijoje. Joje pristatyti pastarųjų trejų metų Rimo Bičiūno darbai sukuria tokio galingo karščio pojūtį, kad po to Vilniaus gatvės atrodo tarsi egzotiškų miestų erdvės, įkaitintos negailestingos saulės.
Monika Krikštopaitytė
Susitikimai Vilniuje
Senoji dailė tampa jaudinančiu įvykiu
Senoji dailė Lietuvoje prieš kelis dešimtmečius ne specialistui reiškė kažką paslaptingo ir apdulkėjusio keliose kukliose ekspozicijose, kelias įdomesnes parodas ar atvejus, apie kuriuos kažkas papasakojo, daug grožio (sumišusio su religinės buities daiktais) bažnyčiose, kelis eksponatus prakutusiuose dvaruose ir, galima spėti, – daug visokio gero archyvuose, kažkur miesto viduriuose. Didieji įspūdžiai, jaudulys – užsieniuose, metropolių didžiuosiuose muziejuose ir Italijoje, kur praktiškai kiekvienoje bažnyčioje kabo po kelis Caravaggio ar panašaus meistro darbus.
LNDM inf.
Vilniaus 700-ajam gimtadieniui išleista dvikalbė knyga apie žymų Vilniaus dailininką „Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius. Kūryba, kontekstai, mažieji kūriniai“
Danutė Zovienė
Kartu po pusės amžiaus
Plenero Juodkrantėje „50 kūrybos pavasarių“ priešistorė
Birželis ne tik vasaros pradžia, bet ir laikas, kai prasideda dailininkų plenerai. Plenero, kaip bendrabūviškos kūrybos, galimybė siejama su Barbizono mokykla, kai XIX a. pabaigoje grupė prancūzų peizažistų, laužydami akademinės tapybos nuostatas, ėmė kraštovaizdį tapyti natūroje. Ši kolektyvinio meninio proceso tradicija neprarado populiarumo iki šiol. Lietuvoje įvairiausių plenerų kasmet surengiama po kelias dešimtis: didesnių ir kameriškesnių, tradicinių ir naujų, institucinių ir organizuojamų privačių asmenų.
Aistė Kisarauskaitė
Sovietinio dekadanso svajotoja
Danutės Jonkaitytės grafika ir jos kontekstai
Neseniai Vilniuje vyko kelios nedidelės parodos, veikusios kaip laiko mašinos, grąžinančios į sovietmetį, – Kosto Dereškevičiaus (kuruota Vido Poškaus) galerijoje „Akademija“ ir Danutės Jonkaitytės galerijoje „Artifex“. Abi jau uždarytos, tačiau kaip tik parodos atidarymo proga išleistas Jonkaitytės kūrybai skirtas albumas, sudarytas Danutės Zovienės, tad net parodai pasibaigus yra proga pakalbėti apie šios grafikės chrestomatiniais tapusius kūrinius; apie šį albumą jau parašė Erika Grigoravičienė. Tiesa, Dereškevičiaus paroda taip pat suteikė progą ne tik dar sykį akis į akį pabendrauti su pamėgtais autoriaus paveikslais, bet ir pamatyti iki šiol nepažintų naujų drobių, o parodos struktūra bei kuratoriaus tekstai irgi nemažai prisidėjo prie žiūrėjimo malonumo.
