Susitikimai Vilniuje

Senoji dailė Lietuvoje prieš kelis dešimtmečius ne specialistui reiškė kažką paslaptingo ir apdulkėjusio keliose kukliose ekspozicijose, kelias įdomesnes parodas ar atvejus, apie kuriuos kažkas papasakojo, daug grožio (sumišusio su religinės buities daiktais) bažnyčiose, kelis eksponatus prakutusiuose dvaruose ir, galima spėti, – daug visokio gero archyvuose, kažkur miesto viduriuose. Didieji įspūdžiai, jaudulys – užsieniuose, metropolių didžiuosiuose muziejuose ir Italijoje, kur praktiškai kiekvienoje bažnyčioje kabo po kelis Caravaggio ar panašaus meistro darbus.

Šiandien it madingas naktinis klubas įrengtame Radvilų rūmų naujame flygelyje, naujai atidarytoje parodoje viršutinėje salėje, kuri kažkada buvo pokylių erdvė su balkonėliu, skirtu orkestrui, nežmoniškai aukštomis lubomis, ant patalpos centre diagonale iškilusios sienos išdėstyti įvairaus žanro senosios dailės kūriniai. Svečius palydinti darbuotoja pasakoja: „Atkreipkite dėmesį į aukščiau kabantį didikės portretą, jį, žinokit, nutapė moteris. Labai įdomi istorija: dailininkė kilusi iš turtingos giminės, tėvas leido rinktis tapybą, gyveno labai ilgai, tapė.“

Tikrai įdomu. Prieblandoje sutelkiu žvilgsnį į paveikslų schemą, susirandu numeriuką, prisimerkusi perskaitau ir žagteliu. Sofonisba Anguissola (1535–1625), „Kilmingos jaunos moters portretas“! Ta pati Sofonisba, kuri, atrodo, gali būti tik albumuose ir dailės istorijoje, kažkur Italijoje, apsupta signalizacijos spindulių. Ta pati, kuri buvo gyvas įrodymas, kad vyrų nuostata, jog moterys negali tapyti, tėra puikybė, godumas ir kvailybė. Anguissola, kuri pirma iš moterų dailininkių išgarsėjo dar gyva būdama, keitėsi piešiniais su Michelangelo Buonarroti, pas kurią lankėsi pirmasis menotyrininkas Giorgio Vasari ir Anthony van Dyckas iš Amsterdamo. Sofonisba Anguissola čia, Vilniuje!

Tikiu, kad kiti kūriniai irgi ypatingi, ne veltui toji ekspozicijos dalis vadinasi „Nuostabieji karo pabėgėliai. XVI–XVIII a. Vakarų Europos tapybos šedevrai iš Lvivo Boryso Voznyckio nacionalinės dailės galerijos rinkinių“, bet man asmeniškai Sofonisba yra įvykis, apie kurį norisi pamedituoti viską patraukus į šalį. Organizatoriai (muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, drauge su Tarasu Voznyaku vadovavę projektui) šioje parodoje išskiria Francisco Goyos „Machą balkone“, prancūzų karavadžisto Georges’o de La Touro „Mokėjimą“ ir olandų peizažisto Meinderto Hobbemos kūrinį „Senas malūnas“. De La Touro paveikslas kaip sensacija net atskirai eksponuojamas, tačiau Sofonisba lyg karalienė stoja paveikslų grupės centre, jaučiu, kad tvarka teisinga, per visą rankų ilgį pirmyn atgal bėgioja šiurpuliai.

Būtų pats gryniausias džiaugsmas sutikti Renesanso moterį legendą Vilniuje, jei ne aplinkybės. Nė vieno vaiko, suaugusiojo mirtis ar skriauda Ukrainoje, patiriama iš agresorės Rusijos, nėra verta jokių kultūrinių laimių, kurias mes čia patiriame niūriame karo fone. Jaudulys skiedžiasi su gėla, kad kūrinių namai išdaužytais langais, kad sirenos gaudžia, kad Europos gynybos politika daug lėtesnė nei žmogaus širdis. Guodžia ir smakrą kilsteli tik tai, kad parodos kūriniai, atkeliavę iš Ukrainos muziejų (pristatoma ne viena paroda – jos tampa ištisu aptartinu reiškiniu), yra draugystės, rūpinimosi ir pasitikėjimo tarp mūsų šalių išraiška. Ir kai apniks kaltė, gėda, kad jie slepiasi nuo apšaudymų rūsyje ir merkia žydinčias alyvas, jog pajustų bent truputį gamtos, o mes mėgaujamės Rembrandto originalu, o po to lauko kavinėje aptariame įspūdžius, pasižadėkime, kad kūrinius įsiminsime ir važiuosime į taikią Ukrainą jų vėl aplankyti. Kad dėsime pastangas, jog tai įvyktų kuo greičiau.

Labai panašus emocinis kokteilis svaigina ir parodoje kituose Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rūmuose – Vilniaus paveikslų galerijoje – „Senieji meistrai iš Ukrainos muziejų. Nacionalinis Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejus ir Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija“, kur jaukiai, kamerinėje aplinkoje, tau prieš pat nosį kabo François Boucher (1703–1770) ir seras Joshua Reynoldsas (1723–1792). Palinksti, perskaitai dar kartą. Tada dar kartą. Yra kūrinių, į kurių autorių pavardes vidinės paieškos sistemos nereaguoja, tačiau kokie neįtikėtini darbai! Pavyzdžiui, tie mažulyčiai, nutapyti nesuvokiamu būdu, gal naudojant lupą ir vieno plauko teptukus. Tokie, kurie leidžia lankytis alchemiko kabinete, įsivaizduoti buduarus, lemtingas sutartis ir stovintį peizažų laiką. Taip į Lietuvos muziejus grįžta meno magija, tiesiog smūginis poveikis. Ukrainos dėka. Vaikštantieji po Vilnių turi galimybę įsinarplioti į laiko labirintus, kurie įmanomi tik muziejuose, kur kiekvienas kūrinys yra visata su savo laiku, pasakojimu, mizanscenomis, tulpėmis ir muselėmis.

Kiek atsitokėję nuo ukrainiečių patikėtų meno lobių, kuratoriai ir muziejininkai ėmėsi peržiūrėti, ką mes patys čia turime, kaip tai atrodo kontekste. Ir bendras LNDM parodų krūvis jau sukuria panardinimo į dailę potvynį, kai ir šio to mačiusius menotyrininkus apima įspūdžių nebeaprėpimo efektas. Kiekybė ir kūrinių kokybė leidžia nerti į pasiklaidinimo malonumus, atsiduoti detalėms ir atsitiktinumams, nesijusti didaktiškai auklėjamu vienetu, o būti meno puotoje, kur gali atrasti smulkmenas, kurių metodišku mokymosi būdu niekada nepastebėtum. Pavyzdžiui, kad senosios grafikos medžių lapijos mirgėjimas taip primena dabartinių pinigų banknotų grafiką („Priartintas peizažas“ Radvilų rūmuose), o senojoje grafikoje paklodės nežinia kokio magneto veikiamos vis stebuklingai prikimba ties nuogalių tarpukojais, kad drakono stuburas aplipęs tikriausiomis kriauklėmis, kraujas teka it vaškas, o Lucas van Leydenas, sprendžiant iš jo Marijos Magdalietės dykumoje, apie moters anatomiją tik spėliojo („Nuo Dürerio iki Rembrandto“ Radvilų rūmuose).

Žinoma, geriausia būtų, kad apie tokias parodas rašytų atitinkamų laikotarpių menotyros specialistai, raginu (jau ieškojau, buvo įsitraukę į parodų kūrimą), tačiau pirmiausia iš savo pusės privalau pakviesti leistis į pažintis (su ekskursijų vadovais ir be jų). Tikrai nustebsite, nes, nors ir labai keistomis aplinkybėmis, unikalių kūrinių apsireiškimas kaip tik dabar vyksta Vilniuje.

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė