Kartu po pusės amžiaus

Birželis ne tik vasaros pradžia, bet ir laikas, kai prasideda dailininkų plenerai. Plenero, kaip bendrabūviškos kūrybos, galimybė siejama su Barbizono mokykla, kai XIX a. pabaigoje grupė prancūzų peizažistų, laužydami akademinės tapybos nuostatas, ėmė kraštovaizdį tapyti natūroje. Ši kolektyvinio meninio proceso tradicija neprarado populiarumo iki šiol. Lietuvoje įvairiausių plenerų kasmet surengiama po kelias dešimtis: didesnių ir kameriškesnių, tradicinių ir naujų, institucinių ir organizuojamų privačių asmenų.

Prie pastarųjų derėtų priskirti gegužės pabaigoje Juodkrantėje prasidėjusį plenerą „50 kūrybos pavasarių“, kurį inicijavo Dominykas Chlebinskas, savotiškai vykdydamas savo mamos, pernai amžinybėn iškeliavusios grafikės Taidos Balčiūnaitės valią – suburti bendramokslius, XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje (1970–1976) baigusius grafikos studijas Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Jai pačiai šio sumanymo įgyvendinti nebeteko, tačiau sūnaus rengiamas susibūrimas vaizdingame Kuršių nerijos kraštovaizdyje prasmingas ne tik kaip atminties ženklas, bet ir kaip vienos menininkų kartos „paveikslo-mozaikos“ kūrimas.

Dominykas Chlebinskas, priešingai nei jo tėvai grafikai Taida ir Saulius, sesuo talentinga knygos menininkė Sigutė Chlebinskaitė ir brolis režisierius Vytautas Chlebinskas, pasuko kitu nei menas keliu. Tačiau kūrybinis genas Dominykui nesvetimas: kartu su žmona Inga (Gaižauskaite) jie yra aktyvūs Kuršių nerijos bendruomenės nariai, puoselėjantys šio krašto senosios architektūros palikimą. Jų iniciatyva Juodkrantėje autentiškomis technologijomis restauruotos dvi XX a. pradžios vilos (plačiau apie tai kultūros almanache „Dorė“, 2019 m. nr. 7, o restauravimo istorija – LRT laidoje „Atspindžiai. Paveldo kolekcija“, prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000238049/atspindziai-paveldo-kolekcija-restauruota-medine-vila-juodkranteje-visas-procesas-truko-mazdaug-dvejus-metus). Vienoje iš Dominyko ir Ingos Chlebinskų atkurtų istorinių vilų ir surengtas pleneras „50 kūrybos pavasarių“.

1970–1976 m. Dailės institute studijavo gausus būrys talentingų grafikų: Taida Balčiūnaitė, Saulius Chlebinskas, Gintaras Gesevičius, Danutė Gražienė (Kairytė), Tatjana Kazimierėnienė, Romas Orantas, Jadvyga Orantienė (Kaštaunaitė), Daina Steponavičiūtė, Birutė Stančikaitė, Gerardas Šlektavičius, Regina Taurinskienė (Maželytė), Danielius Binkis, Algis Gelgotas. Jų studijų metais Grafikos katedrai vadovavo Juozas Galkus, dėstė ne tik vyresnės kartos profesoriai Jonas Kuzminskis, Vytautas Jurkūnas (vyr.), Antanas Kučas, Leonas Lagauskas, bet ir tokie legendiniai meistrai kaip Stasys Krasauskas, Rimtautas Vincentas Gibavičius, dirbo tapytojai Linas Katinas ir Algirdas Petrulis...

Pagal tuometę studijų programą po pirmųjų dvejų įvadinių mokymosi metų, kai būsimieji grafikai susipažindavo su pagrindiniais šios dailės srities žanrais, technikomis ir medžiagomis, nuo trečio kurso rinkdavosi specializaciją – estampą, knygos iliustravimą, plakatą ar taikomąją grafiką. Ypač rimtai buvo dėstomas akademinis piešinys ir disciplinos, diegiančios profesinius įgūdžius, – poligrafija, šriftas. Grafikos katedra turėjo ir mokomąją spaustuvę, kur studentai galėjo išbandyti įvairias technikas – litografiją, ofortą, lino ar medžios raižinį, šilkografiją. Deja, baigus studijas profesinius užmojus, ypač knygų iliustruotojų, žlugdė apverktinos būklės spaudos pramonė. O kuriantieji estampus vertėsi kaip kas išmanė – spausdino Dailininkų sąjungos eksperimentinėse grafikos dirbtuvėse V. Grybo gatvėje, savo pusrūsių dirbtuvėlėse ar net namuose...

Ši karta Lietuvos grafikai subrandino visą būrį šiandien garsių menininkų, kurių talento užuomazgų galima atrasti knygoje „Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas“ (Vaga, 1981). Joje gausu Stančikaitės, Oranto (tuomet Orentas), Balčiūnaitės, Steponavičiūtės, Šlektavičiaus, Chlebinsko, Gesevičiaus, Maželytės (vėliau Taurinskienė) studijinių ir diplominių darbų iliustracijų. Savarankis kiekvieno kūrybos kelias susiklostė skirtingai, tačiau visus sieja gyvenamasis laikotarpis, kai teko ne tik taikytis su sovietine realybe, bet ir užsidirbti pragyvenimui. Todėl beveik visi kūrė ne tik „grynąją“ grafiką, bet ir bendradarbiavo su leidyklomis, mokytojavo.

Plenere „50 kūrybos pavasarių“, deja, nedalyvaus keturi iš 1976-ųjų kurso, jų kūriniai bus eksponuojami tik baigiamojoje parodoje, kuri birželio 3 d. atidaroma Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centre.

Taidos Balčiūnaitės (1952–2022) didžiausią kūrybos palikimo dalį sudaro knygų iliustracijos: per 30 knygų vaikams, 20 poezijos. Daug metų ji bendradarbiavo su žurnalu „Genys“ (1978–2000), tačiau kūrė ir ofortus (pvz., ciklai „Elegijos, 1978–1979; „Rytas. Diena. Vakaras. Naktis“, 1989), ekslibrisus, mažąją grafiką, liejo akvareles. Parodose dalyvavo nuo 1979 m., pelnė apdovanojimų, premijų Lietuvos ir Pabaltijo knygos meno konkursuose. Taidos kūryba ne kartą buvo pristatyta tarptautiniuose knygos meno forumuose: Vilniaus knygų mugėje, BIB bienalėje Bratislavoje, „Pinocchio del Mondo“ iliustracijų parodoje Paduvoje, UNESCO kultūros dienų parodoje Paryžiuje, Miunsterio miesto bibliotekoje, Bolonijos vaikų knygų mugėje ir kt. Balčiūnaitė surengė ir asmeninių parodų Vilniuje, Šilutėje, Birštone. O 2021 m. parodos, vykusios Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje, pavadinimas „Stalčiaus lyrika“ taikliai atliepia poetinę dailininkės prigimtį ir egzistencinį nerimą, lydėjusį visą gyvenimą. Ir vis dėlto jos šviesi ir muzikali kūryba byloja apie žmogaus ir gamtos vienovę.

Išskirtinę vietą Lietuvos grafikoje užima ir du šio kurso knygos menininkai – Saulius Chlebinskas (1953–1999) ir Romas Orantas (1949–2012). Sauliui šiemet balandžio 4-ąją būtų suėję 70 metų ir jo kūryba buvo prisiminta bei kiek plačiau pristatyta savaitraštyje „7 meno dienos“ (2023-03-31). Tačiau verta dar kartą priminti, kad Saulius, iliustravęs ir apipavidalinęs daugiau kaip 600 leidinių, taip pat kūrė ir estampus, pasižyminčius metaforų bei simbolių raiška.

Romas Orantas, kaip ir kiti baigusieji studijas, kūrė ir estampus, ir knygų iliustracijas. Nuo 1975 m. bendradarbiavo su leidyklomis, buvo Lietuvos knygos meno konkursų organizatorius ir dalyvis, pelnė per 30 premijų Lietuvos ir Baltijos šalių konkursuose. Jo meninis stilius geriausiai atsiskleidė originaliose poezijos iliustracijose, nes poezija Romo gyvenime užėmė itin didelę erdvę. Dailininko sukurti vaizdiniai, regis, labai paprasti – viskas iš gamtos, iš realaus pasaulio, kuris jį supo. Tačiau poetinė savimonė juos paversdavo metaforomis, simboliais, ženklais. Meniniam braižui būdingas savitas piešinio charakteris, subtili tonų ir jautrių linijų darna, rami vaizdų ritmo slinktis, specifinis, beveik puntualistinis štricho pobūdis. 2000 m. Orantas parengė ir išleido knygą „Būti savimi...“, kurioje, žengdamas per amžiaus vidurio liniją, tarsi atsigręžė į savo šaknis ir pasitikrino, kur link eina...

Dar viena šį pasaulį jau palikusi bendramokslė Regina Maželytė-Taurinskienė (1952–2020) baigusi studijas pagal paskyrimą išvyko į Klaipėdą. Čia dėstė Klaipėdos vaikų dailės (dabar Adomo Brako) mokykloje ir Eduardo Balsio menų gimnazijoje, mokytojavo vidurinėse mokyklose, Muzikos centre, Klaipėdos kultūros ir Žvejų rūmuose. Nuo 1976 m. dalyvavo parodose, surengė asmeninių parodų Klaipėdoje, Palangoje, Telšiuose, Kretingoje, Šilutėje ir kt. Iliustravo poezijos ir prozos knygas, kūrė tikrove dvelkiančius, šiek tiek romantizuotų vaizdinių estampus, ekslibrisus, taip pat taikomąją grafiką, kartu su kitais dailininkais – freskas, sienų tapybą. Paskutiniais gyvenimo metais labiausiai domėjosi akvarele, kasmet dalyvavo akvarelininkų plenere „Vandens kelias“, 2015–2021 m. jį kuravo.

Bene tituluočiausios plenero dalyvės – Danutė Gražienė ir Birutė Stančikaitė. Abiejų kūryba įvertinta Vyriausybės kultūros ir meno premija (Birutė ją pelnė 2016 m., Danutė – 2017 m.). Jų, kaip ir Tatjanos Kazimierėnienės bei Dainos Steponavičiūtės, kūrybai būdingi metaforiški vaizdiniai, kurie atliepia procesus, vykusius Lietuvos grafikoje 8–9-ajame dešimtmečiuose: to meto estampuose, kaip ir iliustracijose, ypač poezijos, ėmė dominuoti asociatyvios prasmės, filosofinės potekstės, pasaulėjautos individualumas, asmeninių išgyvenimų svarba. O tradicinę medžio ir linoraižinio techniką keitė litografija, ofortas, akvatinta.

Stančikaitė, savo kūrybos kelią pradėjusi įsimintinais estampais bei piešiniais Vilniaus tema, ilgainiui pasuko simbolinių, fantastinių peizažų, abstraktesnių vaizdų lik. Gražienės grafika – tai vizijų pasaulis, susipynęs iš sapnų, prisiminimų, gamtos ir nerealaus miesto, kuriame gyvena siurrealistiniai žmonės bei gyvūnai. O Kazimierėnienės grafikoje vyrauja poetinės gamtos metamorfozės, siejančios visus jos kūrybos laikotarpius. Steponavičiūtės kūryboje taip pat akivaizdus romantinis, kiek idealizuotas požiūris į aplinką, kurį autorė perteikia jautriu piešiniu, subtiliais tonų niuansais, kontrastuojančiais su lokaliomis griežtų formų plokštumomis, padengtomis spalva.

Gerardas Šlektavičius tarp bendramokslių išsiskyrė tuo, kad vienas pirmųjų susidomėjo tuomet dar neįprasta šilkografijos spaudos technologija. Ja sukūrė ir baigiamąjį darbą, nors jam artima buvo ir klasikinė litografija, ir spalvotas medžio raižinys. Kaip ir visi ne tik kūrė estampus, bet ir iliustravo knygas. Nuo 1976 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė keletą asmeninių parodų Vilniuje, Kaune, Utenoje. Gerardo kūriniuose gamtos motyvai, figūrų užuominos darniai jungiami su abstrakčiomis formomis, lietuviška pasaulėjauta – su rytietiška dvasia, ypač japonų meno principais, dekoratyvumu su muzikalumu.

Plenere dalyvaujantis Gintaras Gesevičius 1976-aisiais baigęs studijas įgijo plakato dailininko diplomą. Jo plakatai buvo įvertinti premijomis ir diplomais Lietuvos ir užsienio parodose bei konkursuose, tačiau ilgainiui plakatas užleido vietą tapybai. Ir tai, kas jo plakatuose buvo dekoratyvu bei ženkliška, tapybos kūriniuose įgavo poetiškumo ir simbolizmo bruožų, siejančių Vakarų ir Rytų kultūras (pvz., pasikartojantys šventyklos, aukuro, bokšto, kriauklės, kolonos, laivo, krintančios žvaigždės, paukščio įvaizdžiai). Gesevičius taip pat sukūrė ekslibrisų, estampų (ciklas „Tebūnie“, 1984), iliustravo knygų (pvz., Sigito Gedos „Karalaitė ant svarstyklių“, 1989;  Selemono Paltanavičiaus „Tai mes, pelės!“, 2004, ir kt.).

Nuo grafikos kiek nutolo Jadvyga Orantienė, Danielius Binkis ir Algis Gelgotas. Jadvyga baigusi studijas dirbo įvairiuose reklamos biuruose, o laisvalaikiu pradėjo kurti skiautinius (ji – skiautinių klubo „Urtė“ narė). Surengė vieną asmeninę skiautinių parodą Vilniuje ir tris JAV (Lietuvos ambasadoje Vašingtone, Čiurlionio galerijoje Čikagoje ir Lietuvos konsulate Niujorke). Danielius po studijų išvyko į Uteną, ten dirbo paminklų dirbtuvėse, dalyvavo šio krašto dailės parodose, kur eksponavo grafikos ir tapybos darbus, ekslibrisus. 2018 m.  Utenos kraštotyros muziejuje surengė asmeninę grafikos ir tapybos kūrinių parodą. Gelgotas 1978–2000 m. dirbo leidykloje ,,Šviesa“, ėjo ir vyresniojo meninio redaktoriaus, ir vyriausiojo dailininko pareigas. O dabar gyvena Kazlų Rūdoje ir užsiima kūrybinė veikla.

Štai tokia gana marga mozaika dėliojasi prabėgus beveik pusei amžiaus, kai jauni ir talentingi 1970–1976 m. kartos grafikai užvėrė Alma mater duris Bernardinų vienuolyno rūmuose. Tiesa, ta mozaika turi bendrą vardiklį – išsaugotą poetinę pasaulio pajautą, subtilų gamtos suvokimą, kuris, veikiamas unikalios Kuršių nerijos magijos, tikėtina, suteiks naujų paskatų kūrybai.

Ak, ta jaunystė, su įvairiais nuotykiais, vakarais, draugystėmis ir meilėmis! Turint omenyje, kad sovietmečiu Dailės institutas buvo savotiška oazė absurdo tikrovėje, tos meilės gimdavo „savame burbule“. Nieko stebėtino, kad studijų metais kūrėsi bendramokslių šeimos – Chlebinskų, Orantų, Gražių, Kazimierėnų ir kt. Tad plenero organizatoriai į Juodkrantę pakvietė ir šio kurso „žentus“ – tapytojus Bronių Gražį, Giedrių Kazimierėną. Ir ne tik „žentus“, bet ir tuo pačiu metu tapybą studijavusius Joną Daniliauską, Mindaugą Skudutį, tekstilininką Kęstutį Balčikonį bei Juodkrantėje gyvenančius dailininkus Jūratę Bučmytę ir Albertą Krajinską.