Ūlos Gečaitės, Agnės Jonkutės ir Gintauto Trimako paroda „Trys spalvos“
Sekmadienį, birželio 11 d., 13 val. kviečiame į parodos TRYS SPALVOS atidarymą. Parodoje pristatysime trijų autorių – Ūlos Gečaitės, Agnės Jonkutės ir Gintauto Trimako – darbus. Parodos autoriai kūrybiniame lauke yra draugai, kalbantys apie spalvas. Taip gimė ir šios parodos idėja.
Dvi tapytojas ir vieną fotografą sieja spalvos paieškos gaudant šviesą plokščiais paviršiais. Melsvos ir rusvos Agnės Jonkutės drobės, gerai įsižiūrėjus, virpa atspalvių šuorais, srovenančiais tarp ataudų ir metmenų. Violetiniai, rausvi, žali ir mėlyni Sigitos Ūlos Gečaitės stačiakampiai spinduliuoja daugiasluoksne gelme. Gintautas Trimakas nespalvotą fotopopierių paverčia spąstais šviesai, kad jos energija transformuotųsi į rausvus pustonius.
Trijų menininkų „iššauktos“ spalvos giminingos prašviečiamumu ir laiko tėkmės dokumentavimu. Todėl jos nedengia objektų – nei žmonių, nei daiktų, nei interjerų, nei peizažų, nei prisiminimų, nei vizijų. Nieko, ką būtų galima interpretuoti ir taip atsitraukti nuo spalvos kaip šviesos buvimo būdo stebėjimo.
Ar dera šių trijų žmonių spalviniai kodai?
Parodos anotacija - Agnė Narušytė.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Renginys Facebooke: https://fb.me/e/6p6Vjuhjo
Apie autorius:
Sigitos Ūlos Gečaitės kūrybinėse praktikose spalva yra esminis elementas, jos gamtinį magnetizmą perteikia per abstrakčią lesiruotą tapybą, erdvines formas, konceptualių fotografijų serijas ar patyrimines erdvines instaliacijas. Atsisakoma asociatyvaus natūros vaizdavimo, lakoniška abstrakčia forma siekiant išreikšti sublimaciją ir neužbaigtumą. Gamtos stebėjimo faktas kasdienybėje tampa meniniu įvykiu. Strategijas tapybinėms spalvų praktikoms kuria tarytum tyčia siekdama atitrūkti nuo išmokto žinojimo. Vedina smalsumo ir noro atverti dar vieną lygmenį ir pažvelgti į kitą erdvę, kur reiškiasi kūrybinis protas, menininkė nardo tarp antrapologinių ir modernaus neuromokslo siūlomų savistabos praktikų. Viso to vyksmo pasėkoje kūryba įgyja eklektiško paradoksalumo atspalvių – nenuspėjamus sinestezinius pojūčius derina su ritualinių modelių konstravimu, stebėjimo ir stebėjimosi būsenomis (čia-dabar potyriai) nuspalvinta lesiruota tapyba ir/ar gamtos ciklus sekanti fotografija koreliuoja su architektūriniais poslinkiais.
Agnės Jonkutės pasaulis – kaip ritualas. Vienspalviai paveikslai atsiranda iš piešinių, performansų, instaliacijų, videomeno darbų. Tapytoja kuria savo pasaulio viziją. Vieną iš daugelio galimų. Tokią, kokią jai siūlo prigimtis, patirtys, įvykiai, kasdienybės šurmulys ar daiktų statika. Subtiliai ir be galo tyliai Jonkutė paveiksluose atveria kasdienybės intymumą, sustabdydama laiko tėkmę, išgrynindama tai, kas esmingiausia. Minimalistinis vaizdas pastato žiūrovus prieš pačios autorės minties gelmę ir elgesio tvirtumą. Nelieka nieko, kas nebūtų reikalinga. Kiekvienas potėpis, linija, spalva turi tikslinį intensyvumą. Jokios didaktikos, siužetiškumo, tik ramus tapybinis alsavimas, kurio racionalus pasaulis suvokti negali. Spalvos tyla suaudžiama į vieną visumą. Matomus objektus Jonkutė projektuoja į savo susikurtą visatą ir save pačią, kitaip tariant, tarsi apsigyvena joje, meta ant jų savo sielos šešėlį. Sugeba vaikščioti pavojinga riba tarp vienos ar dviejų spalvų (Jurgita Rimkutė Vainiuvienė).
Gintautas Trimakas. Mūsų regimos ir pačių pasigaminamos spalvos iš tikrųjų yra kažkas kito. Mėlynoji šviesos spektro dalis yra trumpos elektromagnetinės bangos, kurių energija didesnė nei ilgųjų raudonų ir kurios lengviausiai išsisklaido atsimušusios į vandens lašus, todėl dangus yra mėlynas. Daiktai būna mėlyni tada, kai medžiagos, iš kurių jie padaryti, sugeria visas kitas elektromagnetines bangas, tik ne tas, kurios sukuria mėlynumo efektą, – jas „atmeta“ arba atspindi. Taigi viskas, ką matome, yra akies gaudomi atspindžiai, savotiška daiktų gynyba nuo mūsų žvilgsnio, o kaip viskas yra iš tikrųjų – nežinia. Trimako eksperimentai su fotopopieriumi tą neaiškumą išryškina, kad apie tai susimąstytume (Agnė Narušytė).
