7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sovietinio dekadanso svajotoja

Danutės Jonkaitytės grafika ir jos kontekstai

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 22 (1471), 2023-06-02
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.

Neseniai Vilniuje vyko kelios nedidelės parodos, veikusios kaip laiko mašinos, grąžinančios į sovietmetį, – Kosto Dereškevičiaus (kuruota Vido Poškaus) galerijoje „Akademija“ ir Danutės Jonkaitytės galerijoje „Artifex“. Abi jau uždarytos, tačiau kaip tik parodos atidarymo proga išleistas Jonkaitytės kūrybai skirtas albumas, sudarytas Danutės Zovienės, tad net parodai pasibaigus yra proga pakalbėti apie šios grafikės chrestomatiniais tapusius kūrinius; apie šį albumą jau parašė Erika Grigoravičienė. Tiesa, Dereškevičiaus paroda taip pat suteikė progą ne tik dar sykį akis į akį pabendrauti su pamėgtais autoriaus paveikslais, bet ir pamatyti iki šiol nepažintų naujų drobių, o parodos struktūra bei kuratoriaus tekstai irgi nemažai prisidėjo prie žiūrėjimo malonumo.

 

Dereškevičius į sovietmetį panardina savo paveikslų temomis, siužetais, tiksliomis kasdienio gyvenimo iškarpomis, o Jonkaitytė primena laiką, kai kartu su tėvais Saule Kisarauskiene ir Vincu Kisarausku eidavome į parodas žiūrėti jos grafikos. Visai gali būti, kad tai buvo koks „Gamtos motyvas“ (1984) ar „Natiurmortas“ (1983). Visai gali būti, kad eidavome šių neįtikėtinai meistriškų litografijų žiūrėti kokioje nors Respublikinėje jaunųjų dailininkų parodoje tuomečiuose Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC).

 

Susitikimai su paauglystės susižavėjimo objektais gali virsti skaudžiais nusivylimais, bet susitikimai su kūriniais ne tokie pavojingi, nes tikrai vertingas menas laiko bijo gerokai mažiau nei žmogaus kūnas. Paroda patvirtina, kad Jonkaitytės grafika panaši į gerą vyną, kuriam kiekvieni metai prideda naujų poskonių, galios sužadinti daugiau jausmų ar efemeriškų prisiminimų. Suprantama, kad dabar, pavyzdžiui, ciklas „Ta diena“ tarsi kekėmis aplipęs kontekstais, apie kuriuos anais sovietmečio eros pabaigos metais nė nebuvome girdėję, nes ir „nuobodulio estetikos“ termino Agnė Narušytė dar nebuvo suformulavusi, nors 1980 m. Vilniaus fotografijos galerijoje jau buvo įvykusi trečioji jaunųjų fotografų Vytauto Balčyčio, Alfonso Budvyčio, Violetos Bubelytės, Algirdo Šeškaus ir Remigijaus Pačėsos paroda.

 

Tačiau iš dabarties taško galime matyti, kad Jonkaitytės „Natiurmorto“ (1983) sudygusios bulvės atrodo lyg artimos giminaitės kiek vėliau gimusioms Balčyčio „Tyliosios gamtos“ (nuo 1991) ciklo bulvėms. Nors, tiesą sakant, dar anksčiau iš laikraščio fotorealistinės bulvės išrieda Romano Vilkausko „Kompozicijoje su bulvėmis“ (1981). „Artifex“ parodoje rodomi menininkės paskutinio sovietmečio ir pirmojo nepriklausomybės dešimtmečių kūriniai, tokie kaip „Dviese II“, kur septyni beveik vienodi strypeliai išdygsta gal stalo viduryje. Šis monochrominis vaizdas galėtų būti ir Gintauto Trimako fotografija, jei nebūtų atliktas litografijos technika. Jonkaitytės kūryboje nuolat išnyranti stalo plokštuma formuoja horizontalią kompoziciją ir išilgintą kūrinio formatą, taip mėgstamą Remigijaus Treigio, panašų staltiese užtiesto stalo kraštą panaudojusio savo „Veidrodžiui (autoportretui)“ (1991).

 

Ant ilgos stalo horizontalės beveik tuo pat metu vienodus obuolius dėliojo Algimantas Švėgžda, („Du geltoni obuoliai“, 1991). O anksčiau, dar 1980 m., obuolius (tik ant laikraščiu užtiesto stalo) nutapė ir Vilkauskas („Natiurmortas su obuoliais“). Tad visai suprantu dar vieno Treigio ir Trimako kolegos Alvydo Lukio norą nufotografuoti nuo laiko prarandančius formą česnakus taip, kaip juos nutapytų Švėgžda, nors, mano galva, būtų daug įdomiau fotografija paversti Jonkaitytės pasaulius su beveik teatrinėmis šviesomis ir neįtikėtino gilumo aksomine juoda tamsa.

 

Be abejo, anksčiau išvardinti kūriniai niekada nebuvo visi eksponuojami greta, tačiau taip galėtų būti, nes jie ne tik turi bendrą ideologinę, plastinę konstantą, bet ir yra Lietuvos dailės aukso fondas. O grįžtant prie bendros konstantos reikėtų paminėti kitą Jonkaitytės kūrinio „Dviese II“ dalį – pagaliukus, kyšančius iš stalo plokštumos. Vieniši pagaliukai arba augalų daigai keliauja, net nebijodami sniego, iš vieno menininkės litografijos ciklo į kitą, tapdami pagrindiniais veikėjais, kaip ir Švėgždos pagaliukai cikle „Tibeto piemenims“ (1991).

 

Paskutinį sovietmečio dešimtmetį žymėjo ne tik betoninis pilkas sąstingis, kūrybingų menininkų transformuotas į nuobodulio estetiką, galiausiai persmelkusią net tokio spalvingo Vinco Kisarausko kūrybą, bet ir kartu viską užplūdęs susidomėjimas Rytų filosofija. Ezoterika, ekstrasensai, kopijavimo būdu padaugintos uždraustos (nes susijusios su religija) knygos, šnabždesiai ir ritualai smelkėsi pro visus plyšius tiek į kasdienybę, tiek į meno kūrinius.

 

Antanas Andrijauskas, prisimindamas Algimantą Švėgždą, citavo šio menininko itin charakteringą frazę: „Mano darbai, – rašė jis (Švėgžda – A. K.) F. Barleto išleistame kataloge, – tai bandymas pirštais prisiliesti prie DIDŽIOSIOS PASLAPTIES“ („Algimantas Švėgžda: gyvenimo keliai ir kūrybos bruožai“, Mokslo Lietuva, 2015 m. balandžio 6 d.)

 

Kiek patetiškas susižavėjimas nevakarietiškomis kultūromis ir Tikrosios Tiesos paieška maišėsi su mistinių potyrių siekiu, ir tai atsispindėjo daugelyje meno kūrinių. „Sąmoningas meninės iš­raiškos priemonių apribojimas, kūrinių intymumas ir kameriškumas tiesiogiai siejosi su orienta­listinių idėjų įtakos augimu, esminiais dailininko pasaulėžiūros pokyčiais, gyvenimo filosofija, vertybinėmis ir meninėmis nuostatomis“, – rašo Andrijauskas apie Švėgždos kūrybą, tačiau tas pats minimalizmas, dėmesio koncentravimas į vos kelis objektus, vėliau perėjęs į kaligrafinę raišką kūriniuose su rankų darbo popieriumi, neabejotinai matyti ir Jonkaitytės kūryboje. Vos keli daigai, nušviesti ryškios, iš nežinia kur ateinančios šviesos, turi savo brolių net Rimvydo Kepežinsko ofortuose – jis taip pat naudoja žemai lape įkomponuotą ilgą siaurą plokštumą-sceną. Po ją vaikšto smailiakepurės būtybės, mesdamos ryškius šešėlius („Cirkas“, 1986).

 

Karnavalo, cirko, karalių, burtininkų motyvai mus vilioja paslapties ar pasakos iliuzijomis, tuo viliojo Tolimieji Rytai, ne tie, tikrieji, bet juos žadančios draudžiamos knygos ir retkarčiais pasirodantys atvykėliai guru. Tibetas reiškė antikolonijinį požiūrį, jį reiškė ir tolimos religijos, nes buvo draudžiamos sovietinės ateistinės valdžios. Pagaliau tai buvo pabėgimas į išsilaisvinimo, nušvitimo, įvairiaspalvės egzotikos pasaulį.

 

Dabar žiūrėdama į Jonkaitytės kūrybą vėl lengvai galiu prisiminti aną laiką, lūkesčius, išsilaisvinimą iš sovietų okupacijos. Atkurtos nepriklausomybės pradžia buvo pripildyta ne tik kriminalinių gaujų siautėjimo, meksikietiškų serialų populiarumo, bet ir įvairių kašpirovskių bei spektaklių-hipnozės seansų. Menininkės kūriniai ne tik rodo neįtikėtiną šios autorės meistrystę, bet ir primena gerokai primirštas ano laiko meno madas, siejančias, atrodytų, tokius skirtingus jos kolegas menininkus. Mūsų namų lentynoje buvo Philippo Julliano knyga „Dreamers of Decadence: Symbolist Painters of the 1890s“, žavėjusi pilnais mistikos pasauliais. Praėjus šimtui metų 1980–1990 m. jau visai kita svajotojų karta surado sovietinio laikmečio dekadanso motyvus, taip pat demonstruodama atlikimo technikos aukštumas ir ieškodama išėjimo iš betoninės kasdienybės ryškioje kūrybos šviesoje.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Leidinio fragmentas. V. Nomado nuotr.
Leidinio fragmentas. V. Nomado nuotr.
Leidinio fragmentas. V. Nomado nuotr.
Leidinio fragmentas. V. Nomado nuotr.
Leidinio fragmentas. V. Nomado nuotr.
Leidinio fragmentas. V. Nomado nuotr.
Leidinio fragmentas. V. Nomado nuotr.
Leidinio fragmentas. V. Nomado nuotr.
Leidinio fragmentas. V. Nomado nuotr.
Leidinio fragmentas. V. Nomado nuotr.
Leidinio fragmentas. V. Nomado nuotr.
Leidinio fragmentas. V. Nomado nuotr.