Inovatyvus tradicionalizmas

Oscaras Wilde’as tikėjo, kad menas nemėgdžioja gyvenimo, o gyvenimas imituoja meną. Tuo galėjome įsitikinti apsilankę „Karščio“ parodoje Pylimo galerijoje. Joje pristatyti pastarųjų trejų metų Rimo Bičiūno darbai sukuria tokio galingo karščio pojūtį, kad po to Vilniaus gatvės atrodo tarsi egzotiškų miestų erdvės, įkaitintos negailestingos saulės.

Kiekvienas nepaprasto talento menininkas kuria unikalų, dėl savo individualumo atpažįstamą pasaulį. Bičiūno talento išskirtinumą lemia jo novatoriškas tradicionalizmas. Toks paradoksalus apibrėžimas atspindi pačią meistro asmenybės esmę ir jo pasaulėžiūros koncepciją.

Bičiūnas – neabejotinas XX–XXI amžių sandūros Lietuvos dailės klasikas. Savo kūryboje jis meistriškai vengia individualų stilių paversti įkyriu nuobodžių klišių rinkiniu. O nuo šios „ligotos metamorfozės“ jį gelbsti jau minėtas naujoviškas tradicionalizmas.

Meistras yra tradicinis savo riteriška ištikimybe tapybos technikoms, išbandytoms įvairiais pasaulio dailės istorijos etapais. Jo virtuoziškas technikos ir „gamybos technologijų“ meistriškumas pasiekia genialių operos primadonų koloratūros aukštumas. Menininkas įsiskverbė į amato paslaptis ir žino paslėptą originalios darbinės medžiagos potencialą. Būtent tuo įtikina karščiu alsuojanti Pylimo galerijos ekspozicija.

Paletės sodrumas ir ryškumas, prie kurio neįmanoma priprasti ir kuris niekada nenuvargina žiūrovo akių, skleidžia tam tikrą vaikiško, naivaus pasaulio suvokimo – atviro ir aiškaus – žavesį. Iš čia – tikro gyvenimo džiaugsmo jausmas ir prarastos Edeno sodo harmonijos sugrąžinimas. Todėl Bičiūno tapyba yra pasaulėžiūrinės sampratos, kai pati kūryba suvokiama kaip visavertės Būties, kaip dieviškojo Kūrimo akto, proceso įgyvendinimas. Laisvė nuo fotografijos tikroviškumo ir neapsikrovimas anatominėmis žiniomis menininko darbus „rimuoja“ su vaikų piešiniais, su Joano Miro ir Raoulio Dufy darbais. Emancipacija, nepriklausomybė nuo gamtos materialumo leidžia Bičiūnui sėkmingai parodyti savo talentą įvairiuose dailės žanruose – peizažo, portreto, natiurmorto.

Nepaisant meistro „tapybiškos savivalės“, darbuose įžvelgiamas iš esmės svarbus gyvybinis impulsas: tam tikro peizažo fokusas, kažkieno veidas, kasdienių daiktų rinkinys. Bičiūnas – figūratyvus tapytojas, bebaimis, organiškai siejantis vaizdą su tikrove, transformuota tapybos amato optikos.

Tiesa, Pylimo galerijoje veikusioje parodoje buvo dvi abstrakčios drobės, kurių pavadinimai svarbūs menininko kūrybos genezei suprasti: „Tolimi ritmai I“ ir „Tolimi ritmai II“. Visų Bičiūno darbų konceptualiame vientisume jau apčiuopiami nuo mūsų tolstantys XIX–XX amžių sandūros meninės kultūros naujovių ritmai. Lietuvių menininkas – naujojo tūkstantmečio žmogus – savo esme yra Henri Matisse’o ir Pablo Picasso epochos paryžietis. Bičiūnas yra jų įpėdinis, įpėdinis pagal „tiesiąją liniją“, organiškas novatoriškų ieškojimų tradicijų tęsėjas ir naujos vaizdinės kalbos skleidėjas.

Taip tikrai yra. Netgi formali meno istorijos analizė atskleidžia genetinį menininko ryšį su analitinės trukmės fovizmu ir kubizmu. Iš fovizmo Bičiūnas yra perėmęs paletės ryškumą ir triumfuojančią spalvų laisvę. Tiesioginės perspektyvos atmetimas, apimties ir literatūrinio pasakojimo iliuzijos atsisakymas leidžia sukurti sudėtingas dekoratyvias kompozicijas, kuriose šviesos ir spalvos santykio dramaturgija, spalvų dėmės ir grafinės linijos tampa kolizijos pagrindu.

Vaizduojamasis menas pagal savo prigimtį yra erdvinis. Todėl jam taip sunku „užmegzti santykius“ su laiku – kintančiu ir sunkiai suvokiamu. Užfiksuoti objekto judėjimą, jo laikinųjų transformacijų fazes tapo viena iš sudėtingų kubizmo užduočių. Būtent iš kubizmo Bičiūno portretuose kyla mistiško susikaupimo modelių daugialypiškumas. Iš kubizmo – tapybos drobės skulptūrinis tūris ir daugiamatiškumas, kai silueto profilis pažymėtas subtiliu, bet tiksliu kontūru.

Bičiūnas turi nenuginčijamą ir mūsų laikais itin retą įgūdį piešti liniją, tokią begalinę kaip Vincenzo Bellini bel canto melodijos. Ši spalvota linija atskiria ir kartu sujungia vaizdingas matricas. Ji yra ne tik funkcinis, bet ir semantinis visos kompozicijos elementas, tampantis savotišku visų komponentų harmonijos garantu.

Žinoma, fovizmo spalvinė laisvė, net padauginta iš kubizmo dinamiškumo, neįmanoma be autoriaus potėpio, sukuriančio bendrą paveikslo faktūrą. Bičiūno potėpis – matematiškai tikslus, bet kartu ir tūrinis. Jame nesunku atspėti meistro ranką – pasitikinčią ir laisvą.

Tikras menininkas keičiasi, likdamas ištikimas savo nekintamiems pasaulėžiūriniams ir estetiniams principams. Retrospektyvus žvilgsnis į Bičiūno kūrybą leidžia nesunkiai nustatyti jo ieškojimų dinamiką ir ištikimybę inovatyvių įžvalgų tradicijoms, tiems atradimams, kurie formuoja paties meistro meninių koordinačių sistemą.

Paroda veikė iki birželio 3 d.