Kultūros tribūna

Autorių kolektyvas

Lyčių lygiateisiškumo idėja Lietuvoje deklaruota dar 1905 metų Didžiajame Vilniaus Seime, kuris ragino „reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo“. Tačiau 1918 metų vasario 16-ąją Nepriklausomybės aktą pasirašė tik vyrai. Vyriškoji Lietuvos Taryba išrinkta Vilniaus konferencijoje, į kurią moterys nepakviestos.

Algis Lankelis

Apie švietimą, pažangą ir krištolinius viešbučius ant Trijų Kryžių kalno

Spaudoje daug rašoma apie prastą švietimo padėtį Lietuvoje. Ieškant problemos sprendimo dėmesys krypsta į švietimo ministrę, politikus, mokytojus, mokyklų vadovus... Mano giliu įsitikinimu, ne mokykla, o tėvai yra pagrindiniai vaiko švietimo vadybininkai: juk vaikai mokosi ne tik mokykloje, bet ir muziejuje, būreliuose, teatre, kine, skaitydami knygas, keliaudami su tėvais ir t.t. Amerikoje buvo atliktas tyrimas – kiek vaikai išmoksta per atostogas. Paaiškėjo, kad vidurinės socialinės klasės amerikiečių vaikai per atostogas išmoksta daugiau nei mokykloje, o žemesnės klasės tėvų vaikai – mažiau. Man nesuprantamas ir draudimas vaikus mokyti namuose. Jei būtų tokia galimybė, spontaniškai atsirastų tėvų, savarankiškai mokančių vaikus, bendradarbiavimo tinklai, aktyvios švietimo institucijos imtųsi iniciatyvos šviesti tėvus, kaip savarankiškai mokyti savo atžalas. Atsirastų nauji „žaidėjai“ švietimo lauke, kurie, neabejoju, padarytų teigiamą poveikį šalies švietimo sistemai.

Kristina Stančienė

Kokie interjerai supa mokinukus. Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos atvejis

Ko gero, net ir akylai sekdami lietuviško interjero dizaino naujienas, tarp visuomeninių pastatų erdvių niekada neaptiktume originaliai suprojektuotos paprasčiausios bendrojo lavinimo mokyklos patalpų. Tai apie mūsų visuomenę ir jos būvį šį tą pasako, tiesa?

Aistė Mikštė

Pasivaikščiojimas po Naująją Vilnią

Naujosios Vilnios, baltarusiškai tariant – Vileikos arba senuoju pavadinimu – Novovileisko (Nowo Wileisk) fenomenas neleidžia man ramiai eiti nė viena šio rajono gatve. Dėl šios vietovės apleistumo Vilnius dar vis gyvena dviguboje santvarkoje – vakarinė miesto dalis yra dinamiška ir patiria modernias transformacijas, o rytinė nykiai stagnuoja ir toliau sėkmingai vizualizuoja socialistinį realizmą. Lyg būtume rytiniame Berlyne iki sienos griūties. Tik tiek, kad čia nebuvo ir nėra jokios miestą dalijančios sienos.

Aušra Jasiukevičiūtė

Klaipėdos skulptūrų parko transformacijos: kaip sugyventi kapams ir skulptūroms?

 

Klaipėdos skulptūrų parkui – 40 metų. Tiek reikia laiko, kad reiškinys taptų paveldo objektu. Klaipėdos miesto kapinėms 2020-aisiais bus jau 200 metų. Ta proga miestas pagaliau ryžosi imtis tvarkybos darbų, bandydamas pritaikyti miesto poreikiams šią ypač jautrią, bent dvi tapatybes išgyvenančią vietą.

Atgavus nepriklausomybę vis stiprėjo diskusijos dėl sunaikintų kapinių, dėl ten įkurto Klaipėdos skulptūrų parko, jo vertės ir prasmės, galimybių sujungus šias dvi tapatybes į visumą laimėti trečiąją – miestiečiams pritaikytą rekreacinę, miesto parko erdvę.

Vytautas Narbutas

Paulina Pukytė, „7 meno dienose“ aptarusi laukiamą Lukiškių aikštės memorialo situaciją ir komisijos atrinktus penkis „paminklo dirbtuvių“ projektus, priminė išankstinės koncepcijos diktatą, dėl kurios pačioje pradžioje sunerimę kultūros žmonės viešu laišku išreiškė kritišką nuomonę. Į šią nuomonę asmeniškai reagavo „Vyčio stūmimo grupės“ vedlys, tuo metu dar premjero A. Butkevičiaus patarėjas Vilius Kavaliauskas, per televiziją pareiškęs, jog viešą laišką išplatinusių žmonių sąraše jis nepastebėjęs nė vieno iškilaus kultūros veikėjo parašo.

Dėl takų dangos įstrigęs įdomus architekto R. Paleko pirmąjį konkursą laimėjęs Lukiškių aikštės sutvarkymo projektas nebuvo tobulinamas. Miesto valdžia mindžikavo vietoje ir premjero komanda ėmėsi šeimininko vaidmens, skelbdama naują konkursą, kuris iš tikrųjų nebuvo joks konkursas, o paprasčiausia projektinė užduotis su iš anksto nustatytais parametrais – tiek procentų „kietos“ dangos, tiek takų, tiek žaliosios vejos, tiek prekybos „kioskų“ ir t. t. Gal šiek tiek utriruoju, bet apsiėmę vykdyti užduotį architektas G. Čaikauskas ir Architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas L. Naujokaitis, manau, neturėjo kitokio pasirinkimo.

Laimutė Ligeikaitė

Keletas nūdienos įspūdžių

Vieną savaitę populiariame interneto portale pamatau simfoninio orkestro, kitą – žymaus pianisto koncertų „recenzijas“, o neseniai žiūriu – kvietimas į diskusiją apie Nacionalinio dramos teatro spektaklį ir teatro meną

Kristina Stančienė

Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybos likimo vingiai

Spalio 5 d. „Litexpo“ centre vykusioje parodoje „ARCHzona 2017“ buvo surengtas Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybai Naujųjų Valkininkų ligoninėje „Pušelė“ (Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų tuberkuliozės skyrius) skirtas renginys „Paslaptingas švytėjimas“.

Paulina Pukytė

Apmąstant Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių rezultatus

Reaguodamas į neseniai paskelbtas Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių penkių geriausių darbų vizualizacijas, vienas feisbuko komentuotojas parašė: „Matomai dar mažai "DĖŽIŲ" pristatėme visuose miestuose!!! Taigi pirmyn!“ O aš perskaičiau: „dar mažai DĖDŽIŲ pristatėme“ ir kokią pusę minutės, kol nepažiūrėjau atidžiau, labai džiaugiausi nepažįstamo „bendraminčio“ sąmoningumu, nes juk „dėdžių“ išties daug pas mus pristatyta ir planuojama dar daugiau pastatyti. O kaip iš tikrųjų – ar tuose projektuose dėdės, ar dėžės?

Monika Krikštopaitytė

Beveik laiškas Vilniaus merui Remigijui Šimašiui apie meną, skonį ir teises

Vilnius sulaukė dar vieno Vaido Ramoškos angelo iš kelių šimtų, šį kartą jis šviečia ne kokio nors angelus mylinčio verslininko kieme, o dar vienoje viešoje Vilniaus vietoje – prie liūdnai pagarsėjusios Misionierių kalvos, lyg jai ir taip nebūtų pakankamai akinamų naujovių