Kultūros tribūna

Linas Bliškevičius

Arba apie platesnius kultūros padėties kontekstus

Perskaitęs Lino Bliškevičiaus tekstą „Proklamacija“, negalėjau nesureaguoti į jį, tačiau norisi ne tiek prieštarauti, kiek papildyti šio diletanto įžvalgas. Rugpjūčio mėnesį kultūros ir meno žmonės, iš viso beveik 70 mūsų mokslininkų, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę su prašymu leisti sudaryti Dailėtyros programos pirmakursių grupę, lanksčiai pritaikant rentabilumo grupės reikalavimus.

Linas Bliškevičius

Proklamacija

Rugsėjo 7 d., per Vilniaus galerijų savaitgalį, Kompozitorių namuose vyko diskusija „Kaip pagarsinti šiuolaikinį meną?“ Atrodo, kad pagrindinis taip keliamo klausimo tikslas yra meno sujungimas su visuomene. Buvo minimos jau pabodusios mintys apie parodų aprašymų sudėtingumą, šiuolaikinio meno neįskaitomumą. Pabrėžtos esminės sklaidos problemos, vaizdų įtekstinimo galimybė. Kalbėta apie tai, kaip būtų galima pritaikyti reklamines strategijas, leidžiančias populiarinti šiuolaikinį meną. Atrodytų, kad viskas kultūros sferoje yra gerai ir visko joje pakanka, belieka galvoti tik kaip efektyviau prekiauti.

Akivaizdu, kad ne! Tai rodo ir rugsėjo 17 d. įvykęs kultūros darbuotojų protestas siekiant gyventi oriai. Protestas atrodė liūdnai: abstrakčios skanduotės, armonikos, dominavo regionų kultūros institucijų darbuotojai. Anot premjero, kultūros darbuotojų noras gyventi, o ne egzistuoti, neturi pagrindo. Iš minios performatyvumo estetikos pobūdžio buvo galima suprasti, kiek šioje valstybėje investuojama į kultūrą. Bet nekalbama apie esminius veiksnius, nulemiančius sunkią kultūros padėtį – socialinę atskirtį ir vis labiau spaudžiamą vidurinę klasę.

Monika Krikštopaitytė

Parodos ir įvykiai

 

Kas įvyko, kol keliavome ir laistėme vejas? Buvo dvi į svarbius precedentus pretenduojančios diskusijos. Tiksliau, dvi diskusijų su visuomene imitacijos: viena – apie teritorijos šalia Šv. Jokūbo bažnyčios užstatymą, kita – apie Reformatų parko rekonstrukciją. Į abi buvo sukviestas įtikinamai objektyvus ir įvairus (bendruomenės, specialistų, miesto departamentų atstovų, kultūros veikėjų) būrys, o po abiejų susitikimų projektų rengėjai paviešino tendencingus pranešimus spaudai. Dalia Vasiliūnienė atkreipia dėmesį, kad „St. Jacobs“ projekto rengėjai viešai džiaugėsi, jog atliktais pakeitimais daugmaž visi yra patenkinti, architektai patobulintą projektą laiko tinkamu, nors diskusijoje išsakyta daug specialistų kritikos, o susitikimas atrodė itin nepalankus jo rengėjams.

Panašiai kilusią nepasitenkinimo bangą ignoravo ir Reformatų skvero atnaujinimo architektė, susitikime mačiusi vien nežymias, bet prasmingas patobulinimo galimybes. Tačiau, kadangi visos diskusijos yra viešai pasiekiamos, galima įsitikinti, kad abu projektai sukėlė didelį ir pagrįstą pasipiktinimą ir dėl siūlomo galutinio rezultato, ir dėl svarbesnių tyrimų nebuvimo. Reformatų skvero atveju valdininkų pernelyg dažnai naudojama schema „dabar jau vėlu ką nors keisti“ nebesuveikė – iniciatyvinė grupė siekia ištirti, ar visas procesas vyko tinkamai, nes klausimų kyla daug ir esminių. Kažin kada bus rimčiau paklausta apie nedalijamų kompleksų (posesijų) miesto centre dalijimą, apie nacionalinės reikšmės statuso lyg tarp kitko pakeitimą į vietinės reikšmės, apie reikšmingų paveldosaugos objektų pažastyse statomus verslo objektus su vaizdu?

Eglė Juocevičiūtė

2018 m. birželio pabaigoje Vilniaus savivaldybė paviešino savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtą Vilniaus Reformatų skvero atnaujinimo projektą ir informaciją apie su rangovu UAB „Eikos statyba“ pasirašytą sutartį, pagal kurią jau 2018 m. vasarą ketinta pradėti atnaujinimo darbus. Skverą kasdien naudojantiems žmonėms, architektūros, kraštovaizdžio, paveldosaugos ir kitų sričių specialistams išreiškus nepritarimą projektui, Vilniaus savivaldybė sutiko rugpjūčio 9 d. surengti viešą susitikimą su visuomene, kurio metu bus aptariamas parengtas projektas ir galimi jo keitimai, atsižvelgiant į išsakytus komentarus.

Tą pačią dieną skvere vyks ir projektui nepritariančių aktyvistų rengiamas vienos dienos Re:formatų festivalis, skirtas Reformatų skverui ir siekiui reformuoti vilniečių dalyvavimą priimant sprendimus dėl viešųjų erdvių. Festivalis vyks nuo 12 val. iki 24 val. Jį atidarys muzikinė procesija, dienos metu vyks meninės akcijos, 16 val. prasidės aktyvistų tarpusavio diskusijos, 18 val. – diskusija su Vilniaus savivaldybės atstovais ir dabartinio projekto rengėjais, nuo 20 val. prasidės vakaro muzikinė ir sporto programa. Išsami festivalio programa.

KREIPIMASIS
į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę
2018-08-02

Šiuo raštu palaikome Vilniaus dailės akademijos prašymą leisti sudaryti Dailėtyros programos pirmakursių grupę šiais metais, lanksčiau taikant rentabilumo grupės principą. Jau pirmajame stojamųjų etape 9 Lietuvos piliečiai išreiškė norą studijuoti dailėtyrą Vilniuje. Leidus programai dalyvauti kituose etapuose, galbūt susirinktų ir būtina 10 studentų grupė. Kita vertus, 9 dailėtyros pirmakursiai – optimalus skaičius kokybiškoms studijoms, kai studentams galima skirti individualų dėmesį. Regis, tam negalėtų argumentuotai prieštarauti ir pati Švietimo ir mokslo ministerija, nes juk nustatė mažesnes – 4 ir 8 – studentų rentabilumo grupes kai kurioms kitoms humanitarinių mokslų studijų programoms.

Agnė Narušytė

Arba optimistiškai apie distopiją

Praeitą savaitgalį niekur nevažiavau – dvi saulėtas pavasario dienas praleidau namie skaitydama studentų diplominius darbus. Taip būna kiekvieną gegužę, nes toks yra mokslo metų ciklas: rudenį daugiau susitikimų ir aptarimų, pavasarį daugiau skaitymo. Visiems artėja tas pats darbų atidavimo terminas, visi laukia tavo patarimo, bet kelių darbų vienu metu skaityti negali, tad laikas išsitęsia. Dėstytojams įprastas toks darbų persiklojimas. Įprasta tuo ir pasiskųsti, nes tuo metu kiti įsipareigojimai niekur nedingsta, bet iki šiol tai neatrodė neteisinga.

Ernestas Parulskis

Vilniaus architektūrinius planus apžvelgus

Meluočiau sakydamas, kad kolekcionuoju nekilnojamojo turto bendrovių parengtas būsimų projektų vizualizacijas, bet stengiuosi nepraleisti nė vienos, tad išeina, kad lyg jas ir renku. Ir, kaip tikras kolekcionierius, ieškau, stebiu ir gaudau rečiausią eksponatą, architektūrinių „vizulkių“ Penny Blacką – vizualizuotą realybę. O visiškai tiksliai mano noro formuluotė būtų tokia – laukiu, kol architektai padarys ir parodys realesnės realybės vizualizaciją.

Jonas Vytautas Bruveris

2017-ieji buvo paskelbti Kalbos kultūros metais. Valstybinė lietuvių  kalbos komisija gal vėl papildė ar pakoregavo kadaise paskelbtą kalbos klaidų sąrašą, per radiją kalbininkė besispyriojantį neišmanėlį mokė taisyklingai kirčiuoti kokio gal jau ištuštėjusio kaimelio pavadinimo įnagininką ir pan. O seimūnai, visokie pareigūnai ir šiaip žmonės tebekalba kaip kalbėję.

Kovo 6 d. apie 70 žmonių, susirinkę į piketą prie Kultūros ministerijos, pareiškė protestą dėl šiuo metu vykdomų daugiabučių namų statybų buvusiame Vilniaus misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblyje bei ketinimų užstatyti viešbučiu ir septynių aukštų administracinių pastatų kompleksu Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblį su Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia.

„Vertiname šių Vilniaus istorinei ir estetinei tapatybei ypatingai svarbių ansamblių skaidymą ir užstatymą kaip neskaidriais metodais vykdomą ir įteisinamą vandalizmą. Šis vandalizmas turi būti sustabdytas, o už tai atsakingi asmenys – susilaukti savo veiksmams adekvačių sankcijų“, – rašoma kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonson skirtoje piketo rezoliucijoje.

Agnė Narušytė

Konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“

Kai kam gal jau atrodė, kad #MeToo ir kova už lyčių lygybę išseko, buvo tik proginis renginys, bet iš tiesų aną savaitę į pirmą planą iškilo Vilniaus knygų mugė. Kodėl – tegu paaiškina Kurtas Vonnegutas, pavadinęs knygos skaitymą „vakarietiško stiliaus meditacija“: „Taip jau nutiko, nors tai – visiškai nenumatytas atsitiktinumas, – kad knygos lytėjimo bei išvaizdos derinys su išsilavinusiu žmogumi ant kėdės tiesia atkalte gali sukurti neįkainojamos gelmės ir prasmės dvasinę būseną.“ (Fates Worse than Death, Vintage, 1992, p. 188)