Vieną savaitę populiariame interneto portale pamatau simfoninio orkestro, kitą – žymaus pianisto koncertų „recenzijas“, o neseniai žiūriu – kvietimas į diskusiją apie Nacionalinio dramos teatro spektaklį ir teatro meną. Atrodytų, kas čia keista? Taip ir turėtų būti, juk vis apgailestaujama, jog internete, o ir spaudoje, meno įvykiams skiriama per mažai dėmesio. Sutinku. Išties žmonės laukia profesionalios minties, ypač apie meną, ieško patikimų vertybinių orientyrų. Tik šioje nišoje tikroms recenzijoms ir pasvertoms įžvalgoms vis dar nėra vietos. O dabar ją užėmė... ekonomistai. Suprantu, kad abu mane atsiliepti inspiravę asmenys pradėjo rinkiminę kampaniją (už vieną iš jų netgi džiaugiuosi) ir jų pavardes visi žino. Bet dėl įvairovės jiems norėčiau pasiūlyti ir kitų temų: gal, norėdami pademonstruoti rinkėjams savo inteligentiškumą ir visapusiškumą, nueikite, ponai, į fizikos institutą, biochemijos laboratorijas, padiskutuokite apie nanotechnologijas, inovacijas, stebėkite chirurgų operacijas, aprašykite įspūdžius internetuose? Ne? O kodėl menas traukia? Antai kiti net viešai praktiškai pabando, pretenduodami į profesionalumą. Pavyzdžiui, staiga tampa rašytojais, muzikos kritikais, teatrologais, – juokų darbas, bet kas gali! Ar beįsivyraujant tokiam požiūriui neprofanuojama profesionali meno kūryba? Pradedant jos „kritika“, baigiant aukščiausios valdžios vizijomis sujungti, pavyzdžiui, visiškai tolimas muzikos ir dailės akademijas – jūs ten, „menininkai,“ visi vienodi, bendrame katile išsiaiškinsite, o paišyt ar dainuot gi niekas netrukdo...
Be jokių abejonių, reikšti savo nuomonę, dalintis įspūdžiais ir mintimis apie aplankytus koncertus, spektaklius ar dailės parodas feisbuke, tarp draugų, kolegų, dienoraštyje ar įmonės sienlaikraštyje, – tiesiog puiku ir skatintina. Kultūringos šalys jau keli šimtai metų turi tokias bendruomeniškas kultūrinių diskusijų tradicijas, ką ir kalbėti apie tokį reiškinį kaip namų muzikavimas – realią praktinę mėgėjų meninę veiklą. Tiesa, Lietuvoje yra nemažai intelektualų, ne muzikų, bet jautrių ir išmanančių, mačiusių pasaulio, galinčių palyginti, pasverti ir pareikšti tikrai kompetentingą nuomonę kad ir muzikinių įvykių klausimais. Bet tokie nepasiskelbia „nuo šiol rašysiantys recenzijas“ ir jų nerašo. O gaila, nes dabar liaudžiai brukamos pseudorecenzijos, kurios rašomos, ko gero, dėl visai kitų paskatų, kaip ir naujųjų teatrologų diskusijų klubai – dėl populiarumo prieš rinkimus. Taigi, nelyginant botanikoje, jau stebimi invazinių augalų plitimo požymiai profesionaliojo meno pasaulyje, kurie ilgainiui iš natūralių buveinių gali išstumti vietines rūšis, dar, laimė, pakankamai gyvybingas. O šiuos tikruosius augalus puoselėti, t.y. tapti, pavyzdžiui, muzikos srities profesionalu (atlikėju, kūrėju, muzikologu) reikia maždaug 20 metų studijų ir nuolatinės praktinės veiklos: tarkime, 12 metų meno mokykloje, 6 metai (su magistru) muzikos akademijoje, būna, dar pora ir meno doktorantūroje. Tai reiškia ir dideles išlaidas. Ekonomistai, matyt, paskaičiavo, kad tai per brangu, ar šiaip prailgsta, tad geriau visa tai „optimizuoti“. Ir štai rodomi pavyzdžiai, kaip galima reikštis ir be ilgų metų įdirbio. Čia prisiminiau vieną žmogų, kuris visai neseniai, kai dar nekandidatavo, deklaravo būtent žinių, studijų, išsilavinimo, profesionalumo svarbą, o lendančius „ne į savo daržą“ išvadindavo kvailiais ir diletantais.
Turiu ir kitų įtarimų. Manau, kad tai užslaptintas eksperimentas, įkvėptas „profesionalų vyriausybės“ pavyzdžio. Tarkim, žiūrima, kiek toks reiškinys kaip profesionalumas bet kurioje srityje gali mutuoti, iki kiek žemėti jo kartelė, kokią reikšmę tai gali turėti šalies ekonomikai ir politinei situacijai. Pradėta nuo pažeidžiamiausios (nes atviriausios) visuomenės dalies – menininkų. Paskui tyliai pereis (o gal jau perėjo?) prie kitų sričių. Ir, žiūrėk, pamažu susiformuos tikra „idėja Lietuvai“: norintys galės ką nors paoperuoti, pavaldyti lėktuvą, parašyti apie genų inžineriją. O aš kol kas laukiu, gal koks pretendentas į prezidentus užlips ant Nacionalinio operos ir baleto teatro scenos padainuoti operoje, ar – būtų nuostabu! – pašokti baletą.
