Kiekvienas aktorius susikuria savo asmeninį vaidybos metodą

Su teatro ir kino aktore Egle Grigaliūnaite, kuriančia vaidmenis režisierių Gintaro Varno, Vido Bareikio, Monikos Klimaitės, Agniaus Jankevičiaus, Eglės Kižaitės spektakliuose Nacionalinio Kauno dramos teatro bei Keistuolių teatro scenose, taip pat Alantės Kavaitės bei Alginos Navickaitės filmuose, kalbamės apie aktorystės išbandymus ir lūkesčius, vaidmenų kūrimą ir žiūrovų įtraukimą.

Karantinas pakeitė daugelio kultūros žmonių gyvenimą. Kaip vertinate teatrų pasitelktas naujas formas ir komunikacijos su žiūrovais būdus?

Manau, labai puiku, kad teatrai ėmėsi iniciatyvos užimti žmones ir toliau tęsti savo kultūrinę misiją, nepaisant to, jog esminis teatro elementas – gyvas aktoriaus ir žiūrovo ryšys – buvo neįmanomas. Džiugu, kad dauguma teatrų padarė prieinamus savo spektaklių įrašus: kokia puiki proga pamatyti ir užsienio teatrų spektaklius, kurių galbūt šiaip nebūtų buvę galimybės išvysti! Taip pat buvo daroma daugybė interviu su įvairių teatrų aktoriais, buvo gera klausytis jų minčių, stebėti juos ne už ketvirtos sienos, o tokius paprastus jų namų aplinkoje. Be to, šis laikotarpis netgi pagimdė naujas teatro formas ir spektaklius, galėjusius atsirasti tik dėl susiklosčiusių sąlygų, – pavyzdžiui, Žilvino Vingelio „Protestas“, kurį su džiaugsmu „sužiūrėjau“. Be to, mačiau, kaip mano pačios namai laipsniškai virto teatro scena su dekoracijomis ir grimo kambariu. Džiugu, kad žmonių kūrybiškumui nėra ribų, ir mes galime adaptuotis, rasti sprendimus net komplikuočiausiomis aplinkybėmis.

Esate jauna aktorė, tačiau jau atlikote nemažai vaidmenų teatro scenoje, skirtingų režisierių spektakliuose. Kokia vaidybos technika Jums priimtiniausia? Ar visuomet pavyksta įgyvendinti savo, kaip aktorės, lūkesčius kuriant vaidmenį?

Kai studijavome vaidybos meną akademijoje, mums nebūdavo konkrečiai įvardijama, kad mokomės tokios ar tokios technikos. Mokėmės pagrindų, bet vaidyba vis tiek yra kažkas, ką pagauni intuityviai. Manau, kiekvienas aktorius susikuria savo asmeninį vaidybos metodą. Vėliau, jau magistro studijose, po kelis mėnesius mokydavomės įvairiausių technikų, tačiau tuomet tiesiog atsirenki tai, kas tau tinka ar padeda, ir integruoji į savąjį „metodą“. Kadangi iš esmės mokomės vakarietiškos vaidybos, man didelę įtaką padarė Tadashi Suzuki metodas ir buto teatras, leidę per visiškai kitokią prizmę pažvelgti į vaidybos meną.

Deja, tikrai ne visada pavyksta sukurti vaidmenį taip, kaip nori, kartais vaidmuo atsiranda tik po kokio septinto parodymo (ypač jei repeticijų laikotarpis labai trumpas, o vaidmuo sudėtingas). Tačiau išmokau savęs už tai labai neplakti, suvokiu, jog vaidmuo ateina, kada ateina, – svarbiausia, kad išvis ateitų, o vidinis kritikas visada turės ką pasakyti.

Daugiausia kuriate vaidmenis teatre, tačiau filmavotės ir filmuose „Sangailės vasara“ bei „Žalčių tiltas“. Ar norėtumėte daugiau vaidmenų kine? Jei taip, su kuriuo režisieriumi / (-e) pageidautumėte dirbti?

Tikrai norėčiau daugiau vaidinti kine, ir visai nesvarbu, pas ką, mielai filmuočiausi ir kino režisūros studentų filmuose. Kino vaidyba visiškai kitokia nei teatro. Kadangi jos nesimokiau, tiesiog norėtųsi praktikos, praktikos, praktikos, tada jau būtų galima kalbėti apie svajonių režisierius. Bet progai pasitaikius noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje tiek šaunių jaunų kino režisierių – Marija Kavtaradzė, Andrius Blaževičius ir daug kitų.

Vaidinote Bareikio „Hamlete“. Dažnai sakoma, kad vyrams aktoriams didžiausia siekiamybė yra Hamleto vaidmuo. O kaip Ofelija? Ar apskritai turite personažą, kurį būtinai norėtumėte įkūnyti teatro scenoje?

Sunku atsakyti, ar moterims Ofelija yra svajonių vaidmuo. Jis nėra pagrindinis, galbūt kai kurios aktorės daug mieliau vaidintų Medėją ar Hedą Gabler. Tai pasakiusi vis dėlto turiu pripažinti, kad man asmeniškai Ofelija tikrai buvo siekiamybė ir milžiniškas iššūkis. Šis personažas – metafiziškas, tarsi ne šio pasaulio, nepaklūstantis jokiems dėsniams. Kitas personažas, kurį būtinai norėjau suvaidinti, – Maša Antono Čechovo „Trijose seseryse“. Ši svajonė išsipildė dar akademijoje – tai buvo mūsų diplominis spektaklis (rež. Aidas Giniotis). Dabar konkrečių svajonių neturiu, nebent, jei būčiau vyras, tikrai norėčiau suvaidinti kunigaikštį Myškiną Dostojevskio „Idiote“. Bet dabar kiekvienas vaidmuo – dovana, ateinanti, kada reikia, ir suteikianti tuo metu reikalingą pamoką. Gal net geriau neturėti svajonių vaidmenų, nes kas nutiktų juos suvaidinus? Reikėtų mesti teatrą?

Esate įvertinta „Fortūnos“ statulėle, nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Ką Jums reiškia apdovanojimai?

Apdovanojimas – labai laikinas dalykas. Jei jį gavai prieš penkerius metus, nebūtinai ir dabar esi geras aktorius. Ir apskritai komisija mato tik vieną vienintelį parodymą, ir galbūt tai buvo vienintelis spektaklis, kai vaidinai prastai, bet šaukštai po pietų. Kartais nuostabūs kolegų vaidmenys lieka nepastebėti, kartais tikrai puikūs spektakliai nebūna apdovanoti. Viskas subjektyvu, laikina ir dažnai priklauso nuo sėkmės bei atsitiktinumo. Tad apdovanojimų nesureikšminu, man kur kas didesnis komplimentas, jei kolegos mane laiko gera scenos partnere arba žmonės gatvėje prieina padėkoti už spektaklį ar už vaidmenį.

Koks Jūsų vaidmuo Jums pačiai įsimintiniausias?

Įsimena visi pirmi kartai. „Mechaninė širdis“ – pirmą kartą viename spektaklyje gavau tiek daug vaidmenų bei tiek laisvės ir kūrybinio džiaugsmo ieškoti savo personažų. „Miškinis“ – pirmą kartą patys iš improvizacijų kūrėme spektaklį, pirmą kartą dirbau su užsieniečių komanda. Ofelija „Hamlete“ – pirmą kartą tokio kalibro vaidmuo, pirmą kartą dirbau su Shakespeare’u. Urtė „Gentyje“ – pirmas įvedimas ir pirmas vaidmuo, kuris beveik neišeina iš scenos ir turi tiek teksto. Žodžiu, galėčiau kalbėti apie kiekvieną vaidmenį kaip apie mylimą vaiką arba kaip apie mažą dalelę savęs, tad turbūt svarbiausia, kad vis būtų tų pirmų kartų.

Vaidinote „Maište“ (rež. Jankevičius). Kaip pati vertinate interaktyvius spektaklius? Kuo skiriasi aktoriaus darbas, kai ne viskas yra detaliai sustyguota, kokių kyla iššūkių?

Vaidinau ne viename Jankevičiaus gatvės teatro spektaklyje, tad buvo labai įdomu, kaip tai pavyks pritaikyti palyginti sterilioje teatro aplinkoje. Išėjo tikrai išskirtinis ir be galo smagus spektaklis. Labai mėgstu interaktyvius spektaklius – teatras visų pirma yra žaidimas ir interaktyviuose spektakliuose žiūrovai pagaliau gali pažaisti kartu. Manau, kad nėra nė vieno spektaklio, kuris būtų šimtu procentų sustyguotas, vis tiek dažnai būna bent viena vieta, kurioje gali improvizuoti. „Maište“, žinoma, improvizuoti galėjo ir žiūrovai, bet niekad nereikėdavo tiek kovoti dėl jų dėmesio kaip gatvėje, nes gatvėje, jei dešimčiai sekundžių prarandi žiūrovo dėmesį, jis gali nueiti. Prieš „Maištą“ visada reikėdavo pasismailinti liežuvį, niekada nežinai, ką žiūrovas gali rėžti ir iš kokios situacijos gali tekti suktis. Įspūdingiausia buvo, kai šiek tiek adaptavome „Maištą“ ir jo ištrauką rodėme Kauno turguje (bijau pameluoti kokiame, gal Žaliakalnio?). Ten buvo žmonės, kurie tikrai į teatrą kojos nėra įkėlę, tačiau kaip jie įsitraukė! Su kokiu atvirumu viską komentavo ir diskutavo su mumis! Po tokių spektaklių supranti, kad teatras neturėtų apsiriboti juoda sale ir tais keliais procentais ištikimų teatro lankytojų, turėtume ieškoti būdų teatrinę kalbą užmegzti su pačia įvairiausia publika pačiose įvairiausiose vietose.

Dauguma Jūsų vaidintų spektaklių sukurti pagal užsienio dramaturgų kūrinius. Tačiau yra keletas ir lietuvių autorių darbų (Daivos Čepauskaitės, Gabrielės Labanauskaitės ir kt.). Kaip vertinate lietuvių autorių kūrinius? Galbūt yra tokių, kurie, Jūsų nuomone, turėtų būti pastatyti teatre?

Lietuvių dramaturgų kūrinius statyti smagu todėl, kad gyvi dramaturgai tiesiog sėdi prieš tave, dalyvauja repeticijose ir gali tiek pasikonsultuoti su jais, jei kažkas neaišku, tiek pasitarus pridėti ir kažką savo, – dalyvauti bendrame kūrybos procese. Manau, lietuvių autorių kūriniai turi be galo didelį potencialą, tik reikia akies, kuri tai įžvelgtų, kaip Jankevičius, atradęs Ievos Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimą“ spektaklyje „Gentis“, – šis romanas tarsi lietuviškas „Šimtas metų vienatvės“ ar „Romeo ir Džuljeta“. Neabejoju, kad yra ir daugybė kitų.

Daugelis jaunosios kartos aktorių savo jėgas išbando ir režisūros srityje. Kaip tai vertinate, galbūt ir Jūs turite tokių planų?

Nuostabu, tegu bando, nemanau, kad būnant aktoriumi privalu apsiriboti viena profesija. Kaip tik kuo daugiau interesų turi, tuo esi įvairialypiškesnis aktorius, o svarbiausia – žmogus. Man šiuo metu jėgas norisi bandyti kitur, bet niekada nesakau „niekada“.

Kuriate vaidmenis skirtingo žanro ir įvairiai auditorijai skirtuose spektakliuose. Vienas išskirtiniausių ir naujausių spektaklių šeimai „Mano fėjų herbariumas“. Su kuria auditorija lengviau rasti kontaktą?

Na, vaikai labai aiškiai parodo, jei su jais neužmezgi kontakto, – iškart ima muistytis, čiauškėti arba, neduokdie, verkti. Tada suvoki, kad šimto procentų energijos neužtenka, reikia dviejų šimtų. Nors kartais ir su suaugusiųjų publika jaučiu tokią sieną, kad, atrodo, nors žarnas išsiplėšk, vis tiek niekaip iki jų neprasimuši. Tačiau jei ryšys vis dėlto užsimezga, apsikeitimas energija būna įspūdingas tiek su suaugusiaisiais, tiek su vaikais. Vaikai, vėlgi, tai parodo demonstratyviau ir karščiau – plodami ir rėkaudami, švytinčiomis akimis. O jei po spektaklio pažvelgi į suaugusio žiūrovo akis ir matai, kad jis sukrėstas ar susimąstęs, kad jis galbūt ką tik verkė ir kad kažkokie nepaaiškinami procesai vyksta jo galvoje ar širdyje, – šis jausmas neapsakomas.

Dėkoju už pokalbį!