„Debesis kelnėse“ pandemijos akivaizdoje

Tardamasi su režisieriumi Jonu Vaitkumi dėl pokalbio apie jo planus ir apie Kijeve Lesios Ukrainkos nacionaliniame akademiniame rusų dramos teatre kuriamą naują spektaklį, pagalvojau, kad jis ir pandemijos akivaizdoje pademonstravo režisūrinę išmonę, tik menininkui būdingą intuiciją – kaip reikia organizuoti darbą, nenutraukiant repeticijų periodo.

Pastaruoju metu esate įstrigęs Kijeve: nuvažiavote repetuoti Vladimiro Majakovskio kūrinio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ ir nespėjote grįžti iki paskelbiant karantiną. Tad pirmiausia ir klausiu: ką patyrėte pandemijos akivaizdoje? Tikriausiai iš pradžių net netikėjote šio koronaviruso agresija. Juk gyvenant svečioje šalyje informacija žmogų pasiekia visai kitaip ir viskas atrodo ne taip baisu. Kaip viskas klostėsi Ukrainos sostinėje?

Sveiki visi, kurie vienokiu ar kitokiu būdu patvirtina mūsų abipusį ryšį. Aš bandau, tiesa, nedažnai, siųsti ryšio patvirtinimo žodinius ženklus, bet jei patirta emocija reikalauja daug žodžių, apsiriboju tyla ir laukiu tinkamos progos apie tai pasakyti gyvai.

Šis pokalbis, manau, tinkama proga išreikšti nuostabą ir susižavėjimą Oskaro Koršunovo paskyroje pasidalintu sapnu. Būtų įdomu pamatyti to sapno sceninę versiją!

Nespėjau po spektaklio „Miego brolis“ padėkoti režisieriui Adomui Juškai, todėl tą darau dabar, kartu linkėdamas nesileisti būti įsiurbtam į festivalinio atraktyvumo glėbį, nepabūgti nepopuliarumo naštos ir išlaikyti pasirinkto giluminio teatro autorinės paieškos kryptį.

Atsidurti pandemijos akivaizdoje man ne naujiena. Pirmą kartą realiai ją pajutau dar būdamas antrokas, kai Kėdainių septynmetėje mokykloje atsisakiau užsirišti raudoną „snarglį“ (pionieriaus kaklaraištį). Tėvus iškvietė pas direktorių. Tuo metu mane sukrėtė tėvų, ypač mamos, emocinė iškrova ir tolesnis bendravimas su vaikais, kaimynais esant svečiuose ar kam nors pas mus svečiuojantis. Taigi, 1940 m. atnešta pandemija, sumaniai kaitaliodama savo pavidalus, sėkmingai atsėlino į 2020 metus.

Dar kovo 3-iąją išvažiavau į Kijevą repetuoti savo parengtos sceninės versijos pagal Majakovskio kūrybą. Daug kas pasikeitė: scenarijus repetuojant keitėsi, bet pavadinimą palikau tą patį – „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. Manau, kad iš naujo statyti jau pastatytą spektaklį ir įdomu, ir atsakinga. Tai tarytum sugrįžti prie seniau perskaitytos knygos, daug akylesnio, giluminio jos suvokimo, naujų praleistų detalių atradimo. Laikas pakoreguoja akcentus sudėti kitose vietose ir kitaip, nes pats jau esi naujo laiko savasties sraute. Manau, jei tik režisieriui pasitaiko galimybė prie kadaise statytos medžiagos grįžti antrą kartą, reikia ją išnaudoti. Reikia bent kartą pabandyti savo patį geriausią spektaklį pastatyti dar kartą, jei tik, aišku, norisi suvokti laiko tėkmės ir kaitos svarbą. Šis procesas priverčia režisierių daug kritiškiau ir blaiviau įvertinti savo kūrybinių pasiekimų svarbą ir suprasti „čia ir dabar“ vykstančių dalykų įtaką, pirmiausia poveikį sau pačiam.

Per visą karantino laikotarpį Jūs repetavote ir prieš kelias dienas jau įvyko būsimos premjeros peržiūra. Kaip organizavote savo darbą?

Taip, gegužės 30, 31 d. įvyko dvi spektaklio peržiūros, kuriose dalyvavo dvi aktorių sudėtys. Atsakymas labai paprastas: pirmiausia viskas priklauso nuo teatro vadovybės ir nuo nuostatų, kurių laikosi teatras. Jo pozicija – ne „bala“, o „tekantis  vanduo“, tai reiškia – nenutrūkstantis aktoriaus profesinis trenažas ir aktoriaus, kaip žmogaus, dalyvavimas visuose supančio gyvenimo ypatumuose. Todėl ir darbui buvo sudarytos sąlygos. Aš turėjau pasirinkti, ar dirbti, ar ieškoti būdų grįžti namo. Namo negalėjau išvykti, nes užklupo karantinas, o nedirbti irgi negalėjau, nes teatro vadovybė nenorėjo stabdyti teatro veiklos. Matydamas tokią nuostatą, sutikau ir likau dirbti, prisitaikydamas prie bet kokių iššūkių.

Aptaręs visas repeticijų galimybes ir supratęs, kad didžioji dalis aktorių pasiruošę dirbti, šiomis rizikingomis sąlygomis pradėjau repeticijas, jos tęsiasi iki šiol. Birželio vidury grįšiu į Lietuvą. Prieš tai įvyks dvi kontrolinės repeticijos, dar dvi dienos, birželio 11, 12 d., skirtos spektakliui nufilmuoti, kad rudenį būtų lengviau prisiminti visą vykusį darbą, o rugsėjo 20 d. darbą pratęsiu: premjera – spalio pradžioje.

Ką išgyvenote per šį laikotarpį?

Įvairių virsmų, įvairių įvykių. Buvo žmonių, kurie labai išsigando. Ir aš jų nesmerkiu, nes pavojaus akivaizdoje žmonės visada elgiasi pagal save, pagal savo prigimtį. Buvo ir tokių, kurie dėl šeimos nėjo repetuoti, – visa tai suprantama. Aš, choreografas, kompozitorius ir aktoriai, kurie galėjo ir norėjo dirbti, repetuojame kiekvieną dieną, išskyrus trečiadienį. Aišku, laikomės saugumo taisyklių. Ačiū Dievui, iki šiol teatre – nė vieno susirgimo. Nors atsidarė metro ir repetuoja apie trisdešimt žmonių. Taigi viskas priklauso nuo teatro pozicijos.

Ukrainoje daugelis teatrų užsidarė, kažką dirbo „nuotoliniu būdu“, „bandymais“ per televiziją ar internetu. Tai irgi gerai, bet tai visai kiti dalykai. Mums buvo svarbu idėjiškai, verbališkai suvokti statomą pjesę. Dirbant daug kas keitėsi, nes atsirado įvairių aplinkybių. Dar ir dabar kai ką keičiam, nes laikas daro nemažą įtaką visam teatriniam vyksmui ir statomam spektakliui. Aš dar labiau įsigilinau ir supratau, koks Majakovskio – žmogaus, poeto, vyro, tam tikros partijos atstovo – likimas. Kaip visa tai tragiška ir apskritai – koks šis atvejis universalus! Ir pradžia, ir pabaiga, kai jis pats padeda tašką, nors galbūt ir galėjo to nedaryti. Visa ši analizė – man tik į naudą.

Į spektaklį įtraukiau Majakovskio mintis apie Ukrainą, kokia tai šalis ir kas yra jis pats, nes jis laikė save trijų tautybių žmogumi – gruzinu, rusu ir ukrainiečiu.

Kas vyko mieste pandemijos laikotarpiu?

Ukrainoje politinė situacija savotiškai įtempta. Sekant jų debatus matyti, kaip pasiskirsčiusios jėgos, kas bando nugalėti. Matyti, kiek daug strėlių nukreipta į dabartinį prezidentą. O kaip viskas išsirutuliuos – ateities reikalas. Kaip ir pas mus – neaišku, kaip viskas pasisuks rudenį.

Lvovo regionas išlieka perspektyviausias, o Kijevas?

Lvove – nežinau, o Kijeve gyvena labai daug skirtingų tautybių žmonių. Su miesto gyventojais bendrauju mažai. Viską geriausiai atpažįstu per teatro žmones, juk spektaklyje dirba trisdešimt aktorių, yra dar apie penkiolika darbuotojų. Visi jie turi šeimas, artimuosius. Mes visi gana intensyviai dalinamės įvykiais, kalbamės, svarstome. Jaučiame atsakomybę vieni už kitus. Aš galiu iš arti stebėti jų reakcijas į visus vykstančius procesus. Teatre niekam nedraudžiama mąstyti taip, kaip jie mąsto, tad viskas – kaip ant delno.

Ar Jūs sulaukėte daugiau dėmesio, tam tikros globos? Vis dėlto nebuvo lengva.

Aš nesileidau būti globojamas. Man svarbiausia, kad aktoriai gerai dirbtų. Tai ir yra visa globa. O visu kitu esu apsirūpinęs – apsauginėmis kaukėmis, skysčiu, skirtu rankoms ar kojoms... Vyksta nuolatinis patalpų valymas. Tas rūpestis buvo, ir aš gyvenau taip, kaip gyvena dauguma: 150 grivinų (4,99 Eur – D. Š.) dienai, ir daugiau nereikia.

Kaip manote, kokią įtaką žmonijai padarys ši pandemija?

Pandemijų būta daug, bet atrodo, kad jos turi vieną tikrai pasikartojančią savybę, atveriančią pažinimo akis: pačiais netikėčiausiais rakursais apnuogina ir atskleidžia žmoguje tūnančių blogųjų ir gerųjų savybių niuansus. Tas pasakytina ir apie visas valstybės veiklos sritis, šeimos narius, draugus, partijas ir partiečius, valdininkus ir tarnautojus, turčius ir vargšus. Tik žiūrėk ir stebėkis tiek savimi, tiek aplinkiniais, ir daryk išvadas.

O kaip Jus asmeniškai visa tai veikia?

Visa tai priimu kaip tam tikras realybės sąlygas. Tiesiog stengiuosi kuo daugiau bendrauti su šeima, nors ir virtualiai.

Jūs turite rimtą režisieriaus temų „portfeliuką“. Ar dabar planai nepasikeitė? Gal atsirado naujų ketinimų, naujų kūrinių?

Teatre taip nebūna: pajutau kažką, tai imsiu ir pastatysiu. Aišku, bręsta rimti dalykai, kurie pradėtų formuotis per ateinančius dvejus trejus metus. Reikia daug skaityti ir senąją literatūrą, ir naująją. Įdomu, kaip reaguos dramaturgai, poetai. Įdomu, kaip reaguos žmonės, kurie savaip formuoja valstybės, žmogaus sampratą. Čia ilgas procesas.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie Lesios Ukrainkos teatrą, kuriame dabar statote spektaklį: kuo jis ypatingas, kokios ukrainiečių teatro tradicijos? Kaip dirba administracija, kokie cechai veikia?

Teatre, kuriame dabar dirbu, jokių problemų: veikia visi cechai, dirba visų sričių meistrai. Ypač vertinama jų patirtis ir įdirbis. Teatro struktūra klasikinė. Juk tie, kurie praranda specialistus, tampa priklausomi nuo įvairių „uabų“ ir neprofesionalių gamintojų. O kiek teatras gyvastingas, įrodė pandemijos laikotarpis. Žmonių santykis su pačiu teatru išliko labai geras. Aš nekalbu apie meninius dalykus. Tiesiog šį teatrą lankė itin daug žiūrovų, šis teatras – vienas lankomiausių. Nors vis dėlto šis kriterijus ne visada yra pagrindinis.

Ir svarbiausia – kokia ukrainiečių aktorinė mokykla? Ar lengviau su jais dirbti, ar sunkiau?

Jie turi savo mokyklą, bet ji labiau nukreipta į psichologinį-buitinį planą, kai esama mažiau žaismės, mažiau improvizacijos, galbūt mažiau laisvės, bet vis tiek tai grįsta žmogaus psichologija, fiziologija, psichika – tais dalykais, kurie artimi žmogui. Ir čia esmė. Man dirbti niekur nesunku, nes visur yra žmonės. Ir jeigu žmonėms galiu pasiūlyti naują požiūrį, naują praktiką, naują medžiagą – tai ir yra mano darbo prasmė.

Ar nebus taip, kad Jus po truputį nugvelbs iš Lietuvos?

Ne, aš esu pasirinkęs pjeses, kurias noriu statyti Lietuvoje. Atsiras tokia galimybė – dirbsiu. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jau lyg ir pradėjau. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – paaiškės, Lietuvos rusų dramos teatre – galbūt, Panevėžio dramos teatre – numatyta. Visiems minėtiems teatrams pasiūlytos konkrečios pjesės. Tai, kas priklauso nuo manęs, padariau, o kūrinių pavadinimų kol kas nevardinsiu, nes per anksti.

Šiuo metu džiaugiamės jau pradėtu Jūsų darbu su Augusto Strindbergo „Didžiuoju keliu“.

Taip, aš jam rimtai ruošiuosi, tik dar nežinau, kokioje erdvėje įvyks premjera.

Lauksime sėkmingai sugrįžtant į Lietuvą!