Teatras be ribų III: Jonas Arčikauskas spyglių ir rutulių pasaulyje

...Ir štai pribrendo momentas aptarti tai, kas svarbiausia įvyko per pastarąjį sezoną. O kad būtų įmanoma apie tai pasamprotauti, tai išnarplioti ir vaizdžiai nupasakoti, teks pasinaudoti moderniu prietaisu dronu, arba skraidykle. Bet tai bus ypatinga – vaizduotės skraidyklė, kuri suteiks įsivaizduojamo skrydžio galimybę. Ją pasitelkus bus galima pakilti į menamas dausas ir apžvelgti neaprėpiamus vaizdingus kraštovaizdžius, nerti žemyn į slėpiningų užkaborių gelmes ir mikliai naršyti įmantrių labirintų vingiais. Ir visa ta skrajojanti vaizduotės kelionė vyks po dailininko scenografo Jono Arčikausko pasaulį – tiksliau, po tą jo neaprėpiamo pasaulio kraštą, kur įspūdingai dunkso spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ jo nuveiktų darbų masyvas.

Kad ten nuvyktum, iš pradžių teks vaizduotėje nuskrieti į šimto metų senumo Pohuliankos teatrą[i]. Reikės apskrieti jo palėpę, panašią į senos galeros vidurius, paskui nusileisti į niūrius apipelijusius rūsius, praskrieti legendų ir šmėklų apgyventais koridoriais, pakilti iki pat žiūrovų salės lubų ir pažvelgti paauksuotoms sietyno kaukėms į akis. Tada, skutamuoju skridimu pračiuožus per balkono ir beletažo žiūrovų kėdžių eiles, staigiai nerti į pačią neaprėpiamos scenos gilumą, vadinamą „arjeru“. Viso šio vaizduotės drono skrydžio tikslas – parodyti erdves, kur per pastarąjį dešimtmetį du Jonai, neaprėpiamų ambicijų menininkai, režisierius ir dailininkas, Vaitkus ir Arčikauskas, ranka rankon kūrė savąsias siautulingas totalinio teatro Jonines. Ypač ryškiai jos iškerojo finaliniame to jųdviejų meninio siautėjimo spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. Čia teatrinės Joninės netikėtai susijungė su poeto Vladimiro Majakovskio kūryba. Taip dviejų Jonų meninis siautėjimas gavo išrišimą per XX a. pradžios garsaus rusų poeto futuristo eiles, jo asmenybę ir likimą, jo metafiziką ir transcendentiką, jo legendą.

Bet apie tai – kiek vėliau. Tęsdami šią temą, vaizduotės skraidykle staigiai pakylame virš Tauro kalno į apniukusį Vilniaus birželio dangų, užgožtą juodų debesų kamuolių, nutviekstą žaibų ir čaižomą liūčių bei krušos. Prasibrovę pro tą atmosferinį chaosą, netrukus švelniai nutūpiame Antakalnyje, ties gūdžiu Saulės kapinių šlaitu. Ten pro aplūžusias šimtamečių klevų šakas tarp samanotų lenkiškų antkapių stūkso į kuoką panašus skulptoriaus Teodoro Valaičio ąžuolinis antkapis, o priešais jį, kitapus Saulės gatvės, yra Genijaus būstinė.

Būtent taip pavadintina vieta, kur įsikūręs dailininkas Jonas Arčikauskas. Jau daug metų ten karaliauja unikalus meninis chaosas. Pašaliniam žmogui gali pasirodyti, kad tai nesibaigiančios statybos. Skirtingais lygiais suverstos ar tvarkingai sudėliotos mūro žaliavos ir medienos atplaišos. Tarp jų įrėžtas žemėn neaiškios paskirties betoninis vingis. Žalumos ploteliai sukasti įvairiais lygiais, ir kiekvienas kampelis turi savo dvasią, genius loci. Lygiai taip pat ir namų viduje – nežinia kur kokia erdvė prasideda ir kur užsiveria, nežinia, kas bus už kampo. „Kūrybinių Joninių“ dvasia čia sklinda iš kiekvienos kertės, iš kiekvieno baldo, atributo.

Minčių dronas, paskrajojęs po Genijaus būstinės kampus, galop nukreipia į būsto šeimininką savo nuo seno susikaupusius klausimus: „Kodėl susidaro įspūdis, kad Tamsta, kurdamas Jono Vaitkaus spektaklių scenografiją ir jau visą ją sukūręs, vis negali sustoti? Rodos, kad ten, kur kitas dailininkas būtų nusipurtęs dulkes nuo rankų ir pasakęs „gana, padariau viską, ką galėjau“, Jūs tik pradedate aistringą kūrybos procesą? Kodėl Jūsų valia scenoje tiek daug spyglių, ką jie reiškia? Kodėl Jūsų spektaklio apie Majakovskį scenografijoje tiek daug kamuolių, kai, rodos, turėtų būti kubai ir kvadratai?“

Iš tiesų minčių skraidyklė čia daro apgaulingą manevrą. Jos pilotas žino, kad Arčikauskas puikiai išmano aukštąją scenos meno paslapčių matematiką, fiziką ir metafiziką. Kad kiekviena scena turi savą jėgų lauką, o išmanus scenos dailininkas tuo meistriškai naudojasi. Pavyzdžiui, garsusis Pohuliankos teatro scenos „arjeras“, t.y. pačiame scenos gale esančios durys, kurias atidarius atsiveria erdvės dar toliau. Abu Jonai ypač efektingai tai išnaudojo dar spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“, per iškilmingą personažų eiseną iš scenos gilumos.

Genijus aiškina, kad „arjeras“, t.y. vieta už galinių scenos durų, buvo užversta „šiukšlėmis“ – senomis dekoracijomis ir atliekomis. O jam, dailininkui, trūko erdvės į gylį, perspektyvos. Jis liepė tą erdvę už durų išvalyti ir ją panaudojo. „Bet tai nebuvo atsitiktinis matmuo, tai buvo objektyvi būtinybė – kaip darant taburetę“, – paaiškina.

„Žmogui, atėjusiam į teatrą, negana parodyti vien tik kasdienę gatvės tiesą. Noriu jį sugundyti, suvedžioti, priversti susidomėti kažkuo kitu. Kad grįžęs namo jis susiginčytų su artimaisiais dėl gyvenimo. Kad apturėtų gyvenime kitą matavimą, kad užgimtų diskusijos...“

Būtent po šių dailininko žodžių užgimė mintis apie dviejų Jonų, režisieriaus ir dailininko, renčiamas totalines teatrines Jonines, kaip alternatyvaus – šventiško, karnavalinio, transcendentinio – teatrinio pasaulio sukūrimą. Bet kitu manevru buvo sugrįžta prie to paties – prie spyglių ir rutulių. Spyglių Arčikausko kūryboje visuomet labai daug, o štai tiek daug rutulių, ir dar tokių didelių, beveik žmogaus dydžio, buvo pirmą kartą.

Čia vėl tenka prisipažinti, kad šio teksto autoriui tie spygliai lyg ir aiškūs: jie egzistuoja Arčikausko scenografijoje nuolat, kaip demonstratyvūs, tendencingi menamo sceninio komforto griovėjai. Kita vertus, ten, kur paisoma sceninių „jėgos linijų“, spygliai vykdo agresyvią invaziją į svetimas teritorijas, privačius erdvės segmentus, kuria scenoje karo atmosferą (ką taip scenoje mėgsta ir ko taip nuosekliai siekia – ir pasiekia – Vaitkus). „Taip pat spyglys yra vienas iš kančios simbolių. Bet mano supratimu, tai nėra piktavališkas, kenkėjiškas simbolis.“

O rutuliai? Kadangi spektaklio centrinė figūra yra poetas futuristas Majakovskis, buvo logiška tikėtis scenovaizdyje kvadratų ir kubų (tiesa, vienas kvadratinis ekranas ten yra, ir, anot Arčikausko, tai kukli duoklė Malevičiui). Bet ką reiškia kamuoliai? „Kamuoliai – tai judėjimas, ridenimas, biliardas, karas. Rutuliai yra dėkinga priemonė, konstruojant dinamišką situacijų kaitą.“

Spektaklyje naudojama trylika labai didelių kamuolių, per pusę žmogaus aukščio, trylika mažesnių, kurių įmanoma įsitverti, ir dar tiek pat už šiuos mažesnių, kuriuos galima apglėbti. Tas skaičius – trylika – scenografui labai svarbus. „Tai yra „juodosios mišios“, – sako jis. Visi tie kamuoliai juda, jais manipuliuojama, jie nuolat „vaidina“. Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad spektaklio „Tryliktas apaštalas...“ scenografija mobilumo požiūriu yra rekordinė dekoracija, ir ne tik mūsų krašto teatruose, bet ir visur kitur.

Žiūrovų akis stačiai rėžia efektingi pagrindinių personažų ir masinių scenų dalyvių kostiumai, kuriuos sumodeliavo taip pat Arčikauskas. Tai ryškūs, daugiausia raudoni šortai, frakai, togos ir tunikos. Daugybė įvairių kaukių (apie jas vėliau). Ypač įstabi kaukė-abažūras, aklinai dengianti aktoriaus veidą. Koks tai puikus ironiškas Majakovskio eilėraščio eilučių sceninis išrišimas: „Šviesti visada, šviesti visur – štai mano ir Saulės šūkis!“, t.y. žmogus-šviestuvas? „Majakovskis yra labai vienišas. Tai – jo pokalbis su lempa. Būčiau padaręs jį su žvake, bet, deja, teatre to negalima daryti“.

Ar visa tai – kabaretas? Taip, sako dailininkas, nes spektaklis apie Majakovskį yra spektaklis apie revoliuciją. O revoliucija visuomet yra pramoga. Ir erotika taip pat. Ten, kur revoliucija, visuomet bus ir erotika. Todėl spektaklyje ir viena iš Majakovskio epostasijų – Poetas revoliucijos šauklys – toks agresyviai erotiškas, bet su vištgaidžio sparnais.

Vis dėstau Genijui savo samprotavimus apie tai, kaip jis puikiai doroja unikalią Pohuliankos teatro scenos erdvę. Antai spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“ buvo panaudotas ratuotas agrikultūrinis mechanizmas (ar sėjamoji, ar kultivatorius), kuris atskiria avansceną nuo likusios scenos erdvės. Ir šiaip jau energiškai gana intensyvią avansceną (Pohuliankoje ji ypatinga, nes po ja yra orkestro duobė) tai daro dar intensyvesnę. Važinėdamas po sceną ratuotas mechanizmas manipuliuoja scenos erdvėmis, kerta scenos jėgos linijas. „Jis ten skaido, redaguoja scenos laukus. Atidarinėja ir uždarinėja erdvę“. Visa tai puikiai dera su Algirdo Martinaičio muzika ir Vaitkaus režisūra – sukuriamas unikalus karnavalinio misterinio requiem žanras.

Štai ir kodinis žodis „misterija“ jau ištartas, bet prie jo dar grįšime. Tačiau įkyriai dūzgianti smalsumo skraidyklė vis nenustygsta: o štai „Eglutėje pas Ivanovus“ „kultivatorius“ su ratais pamažu tampa ritualinėmis (gedulingomis?) vežėčiomis. Ritualinės vežėčios yra ir spektaklyje „Tryliktas apaštalas...“, bet jų didžiuliai ratai čia sukasi savaime, nepriklausomai nuo judesio, tarsi du didžiuliai laikrodžių ciferblatai. Ką rodo tie laikrodžiai – gyvenimą ir mirtį? Anot dailininko, jis iškart pasakęs režisieriui, kad šiais ratais nebus galima važiuoti per grindis, juos teks laisvai sukti rankomis. Taip atsiranda vyksmo ritualinė prasmė. Šių vežėčių „ienos“, kaip raidė A, kyla į viršų, sukurdamos dar vieną – vertikalią – energijos trauką. Tai ir Poeto meilės altorius, ir Golgota.

Čia atmintyje atsigamino žvaigždėtos vežėčių ienos, pakilusios į dangų Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Ivanovas“ finale...

Esminis klausimas dailininkui: „Susidaro įspūdis, kad visuose savo kūrybos elementuose nuosekliai siekiate išvengti bet kokio tiesmukiškumo ir iliustratyvumo. Bet kuriuo, net smulkiausiu atveju ir už bet kurio posūkio net ir nešabloniškai mąstančio Jūsų kūrybos vertintojo laukia nestereotipinės staigmenos. Ar tai yra organiška Jūsų kūrybos savybė, ar jūs tendencingai to vengiate? „ Organiškai vengiu“, – pasigirsta atsakymas.

Spektaklio „Tryliktas apaštalas...“ kompozicija buvo numatyta kitokia. Iš pradžių turėjo būti poetinė dalis: „Vladimiras Majakovskis. Tragedija“, poema „Fleita-stuburas“ ir kita Majakovskio poezija. Finale (antra spektaklio dalis) turėjo būti suvaidinta reali Majakovskio susitikimo su Politechnikos instituto skaitytojais stenograma – įvykio, po kurio praėjus dviem dienoms poetas nusižudė. Pjesės siužetas klostėsi lyg ir labai sklandžiai: poeto gyvenimas ir mirtis. Bet režisierius Vaitkus priėmė kardinalų sprendimą – tas dalis sukeitė vietomis. Dėl to pirmoji – dokumentalioji – spektaklio dalis baigiasi Poeto mirtimi (poetą „sutraiško“ rutuliai, jis klykia „mane suvažinėjo laikmetis!..“) O jau tada rodomas spalvingas karnavalinis ritualinis vyksmas, antroji, ilgoji spektaklio dalis, kurioje visu gražumu ir visa apimtimi atsiskleidžia ir Arčikausko scenografinė kosmogonija pagal Majakovskio poeziją. Tai transcendentinis, metafizinis, anapusinis Majakovskis; tai pasaulis, į kurį jis išėjo.

Tad logiškai kyla klausimas, skirtas abiem – ir dailininkui, ir statytojui (bet, nesant šalimais statytojo, klausiame tik dailininko): „Ar visos šios jūsų abiejų sumąstytos ir Majakovskio poezijos pagrindu sukurtos totalinės teatrinės Joninės yra surengtos tam, kad judu kartu „permajakovskintumėte“ (t.y. pranoktumėte) patį Majakovskį?

Atsakymas į šį ir kitus klausimus – kitame, finaliniame šio sezono autoriaus rašinyje.