Teatras
Aistė Šivytė
Efemeriška antikos impresija
Lukiškių kalėjime – Pauliaus Markevičiaus spektaklis „Kolonija. Antika“
Antika – neišsenkamas įkvėpimo šaltinis. Antikinės pjesės dramaturgijai suteikė pamatines žmonių tarpusavio santykių istorijas, apdainavo mitus ir iki šių dienų inspiruoja daugybę literatūros kūrinių. Drąsioji Antigonė, prakeiktasis Edipas, kerštingoji Medėja – istorijos, kurios iki šiandien kalba apie žmogų.
Greta Vilnelė
Artaud be pauzių
Žygimanto Kudirkos spektaklis „50 būdų sugriauti iliuziją“
Kažkada teatro istorijos paskaitoje svajojome, į kokį laikotarpį norėtume nusikelti, jei turėtume laiko mašiną. Vieni rinkosi Shakespeare’o „Gaublio“ teatrą, kiti – Niujorko Soho rajoną 7-ajame dešimtmetyje, kai šiame mieste klestėjo hepeningai ir performatyvios meno formos. Aš tuomet mąsčiau apie ilgą prospektą, kurio viename gale stūkso antikinis graikų amfiteatras, o kitame – Ariane Mnouchkine ir jos „Théâtre du Soleil“.
Monika Višnevska
Velniška romantinės meilės nejauka
Nauberto Jasinsko spektaklis „Velnio nuotaka“
Režisierius Naubertas Jasinskas užsimojo plačiai – legendinio muzikinio filmo „Velnio nuotaka“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1974 m.) penkiasdešimtmečio proga ėmėsi statyti to paties pavadinimo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kūrinį įrėmina pagrindinė filmo aktorė Vaiva Mainelytė: ji nostalgišku pašnekesiu pradeda spektaklį ir lydi visą jo veiksmą, kartkartėmis įsiterpdama savo prisiminimais, pokalbiais su aktoriais.
Kristupas Antanaitis
Senąjį teatrą prisimename iki šiol
Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį: aktorė Nijolė Narijauskaitė
Teatro aktorė Nijolė Narijauskaitė-Gražienė gimė 1933 m. birželio 22-ąją Kaune. 1956 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigusi mokslus tapo pirmosios aktorių laidos, kurios kurso vadovas buvo Andrejus Poliakovas, absolvente. Iškart po studijų aktorė šešerius metus dirbo Marijampolės, tuomečio Kapsuko, dramos teatre, o šį uždarius 1963-iaisiais persikėlė į Klaipėdos dramos teatrą, kurio žiūrovus džiugino iki pat 2011-ųjų.
Aistė Šivytė
Kai gyvenimas yra gaidys
Augusto Gornatkevičiaus miuziklas „Hedwig and the angry inch“
Teatras – dramatiškų išgyvenimų vieta. Jame žmonės pykstasi, taikosi, patiria didžiulius gyvenimo pokyčius. Nuo teatro ištakų jo paskirtis beveik nesikeičia – vesti žmogų į katarsį, į apsivalymą, sceną verčiant gyvenimo veidrodžiu.
Daiva Šabasevičienė
Teatras sau
Jokūbo Brazio „Jūra vandenynas“ Vilniaus senajame teatre
Teatre – kaip politikoje: baigia kalbėti vienas, pradeda kitas, ir jeigu nesusimuša, tai ir kalba iki begalybės. Teatre įprasta statyti pagal save, sau ir dėl savęs. O žiūrovai? Jie lieka kvailio vietoje: eina, žiūri ir stengiasi suprasti. Tai, ką galima pasakyti keliais sakiniais, turi žiūrėti tris valandas.
Aistė Šivytė
Nerti į teatro banginio skrandį
Manto Jančiausko spektaklis „Toli toli“
Teatras – savitos mistikos gaubiama vieta. Dažnas esame girdėjęs pasakojimų apie aktorių prietarus prieš spektaklį, užkeiktas pjeses ir įvairiausius scenos ritualus. Ne veltui net ir šiandien aktorių pasakojimai apie amatą domina skaitytojus, o ekskursijos į teatro užkulisius greitai iššluojamos. Režisierius Mantas Jančiauskas į šio mistinio žvėries nasrus neria dar giliau, Vilniaus senojo teatro erdvėms sukūręs spektaklį „Toli toli“.
Ingrida Ragelskienė
Išgryninta vidinės laisvės formulė
Birutės Mar spektaklis „Mąstanti barakų širdis“
Ko gero, prasmingiausią dovaną sau, teatrą analizuojančiai profesionalei, pasidovanojau šių metų sausio 14 d., nusprendusi antrą kartą pasižiūrėti dramaturgės ir režisierės Birutės Mar spektaklį „Mąstanti barakų širdis“. Tarsi netyčia kartu su anšlagine žiūrovų minia atradau į lietuvišką Raudonąją knygą įrašymo vertą autorinį teatrą, kuriame spektaklio kūrėjas prisiima visišką atsakomybę už tai, kas vyksta scenoje ne tik meniniu, bet ir moraliniu požiūriu.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXX)
Į pastarojo tavo laiško klausimą apie brechtišką vaidybą atsakau klausimu – kaip manai, ar galėtume tokia pavadinti aktorės Viktorijos Kuodytės vaidybą režisieriaus Adomo Juškos spektaklyje „Menka detalė“ (Valstybinis jaunimo teatras)? Pagal Adanios Shibli romaną sukurtas spektaklis dėl prozai statyti pasitelkiamo dokumentinio teatro stiliaus primena tavo minėtą Jernejaus Lorenci „Svetimą“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).
Laura Šimkutė
Pamatyti per kito prizmę
Justo Tertelio spektaklis „Spektras. Nematomos istorijos“
Kiekvienas žmogus yra atskira istorija – su savo patirtimis, išgyvenimais, savo mąstymo mechanizmais ir buvimo būdais. Kad ir kaip banaliai skambėtų teiginiai, jog kiekvienas yra unikalus ir kiekvienas pasaulį supranta skirtingai, su tiesa pasiginčyti nepavyks. Yra bendrų jungčių, bendrų principų, kuriais remiasi žmogiškoji patirtis, bet pats patyrimas toks paradoksalus reiškinys, kad jį sunku adekvačiai kitam perduoti kokiais nors būdais.
