Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2025 m. gruodžio 11 d., 15:11

Į pastarojo tavo laiško klausimą apie brechtišką vaidybą atsakau klausimu – kaip manai, ar galėtume tokia pavadinti aktorės Viktorijos Kuodytės vaidybą režisieriaus Adomo Juškos spektaklyje „Menka detalė“ (Valstybinis jaunimo teatras)? Pagal Adanios Shibli romaną sukurtas spektaklis dėl prozai statyti pasitelkiamo dokumentinio teatro stiliaus primena tavo minėtą Jernejaus Lorenci „Svetimą“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Scenoje taip pat dalyvauja knyga, iš Shibli romano daugiausia skaitomos antros jo dalies ištraukos, perteikiančios palestinietės, gyvenančios okupacijoje ir tiriančios praeities karo nusikaltimą, patirtį. Toks stilius spektakliui tinka ir pabrėžia pagrindinės veikėjos, kuriai daugiausia atstovauja aktorė Kuodytė, tyrimą. Per teksto skaitymą scenoje stengiamasi pažinti ne tik asmenybę, bet ir jos aplinką: karo, okupacijos patirtį. Greta egzistuoja neužrašytos ir neįmanomos perskaityti istorijos. Viena jų – kariškių išprievartautos merginos, kuriai atstovauja aktorė Rūta Jonikaitė, nepratarianti nė žodžio... Spektaklis, kaip ir Shibli knyga, kviečia atidžiau pažvelgti į Izraelio ir Palestinos konfliktą. Atsakymų neperša, skatina domėtis savarankiškai.

Kitas pagal prozą sukurtas ir šiandienos globalius konfliktus taip pat atspindėti pretenduojantis spektaklis – „Jūra vandenynas“ (Vilniaus senasis teatras). Iš daugiasluoksnio Alessandro Baricco to paties pavadinimo romano režisierius Jokūbas Brazys pabrėžia jūros gelmes, tamsą ir Adamso, patyrusio plausto katastrofą, istoriją. Užeigą valdantys vaikai spektaklyje virsta šaržuotais komiškais ir kartu šiurpiais pajūrio gelbėtojais, ir tai jiems tinka, bet kitų veikėjų, kurie visi, išskyrus Adamsą (Džiugas Grinys), yra paviršutiniški, gaila. O ypač neatsiskleidžia Elizevina (Alvydė Pikturnaitė), romane – dėl nepaprasto ir originaliai perteikto jautrumo ir trapumo įdomiausia veikėja.

Spektaklyje nustebino su baseino rekvizitu, skirtu mokytis plaukti, aktorių intensyviai atliekami simboliniai veiksmai ir iš to besikuriančios metaforos, šiandien primenančios praėjusio laiko teatro kalbą. Kūrinio pabaigoje ekrane greitai prabėgantys dokumentiniai šiuolaikinio pasaulio katastrofų vaizdai – pernelyg paprastas būdas susieti spektaklio veiksmą su šių dienų problemomis. Scenos kūrinyje akivaizdus pesimistinis požiūris į tikrovę – tam šių dienų kontekste sunku nepritarti, – bet iš daugiasluoksnio romano pasirinkęs vieną liniją, režisierius nesukuria jai vilties atsvaros. Šiurkščios, tiesmukos Brazio raiškos priemonės tinka prieš visą pasaulį maištaujančiam Kaligulai, bet ne taip paprastai sutampa su Baricco „Jūra vandenynu“. Rašytojo prozos švelnumas, subtilumas ir lengvas humoras kertasi su Brazio stilizuoto kičo estetika. Knygoje ne tik pražudančia gelme, bet ir poetišku peizažu buvusi jūra spektaklyje virsta neoninių spalvų žaislais bei gelbėjimosi ratais užtvindytu paplūdimiu ir baseinu, kuriame galima tik nuskęsti, o ne išmokti plaukti.

Rimgailė. 2025 m. gruodžio 30 d., 21:54

O ar visas dokumentinis teatras gali būti laikomas brechtišku?

Kaip pavaizduoti žmonių gyvenimą taip,

Kad jis būtų suprantamas ir suvaldomas?

Kaip rodyti ne tik save, bet ir kitus, ir ne tik,

Kaip jie elgiasi, pakliuvę į tinklą?

Kaip parodyti, kaip pinamas ir užmetamas likimo tinklas?

Kaip parodyti, kad jį pina ir užmeta žmonės?

Pirmas dalykas, kurio jums teks išmokti, –

Stebėjimo menas.

Aktoriau, iš visų kitų menų pirmiausia turi įvaldyti

Stebėjimo meną.

Svarbiausia visai ne tai, kaip tu atrodai, o tai

Ką tu matei ir ką tu rodai.

Žinoti verta tai, ką tu žinai.

Tave stebės, kad suprastų,

Kaip gerai tu stebėjai

Bet žmonių nepažinsi,

Stebėdamas tik save

Per daug žmogus slepia nuo paties savęs.

[...]

Tiesa, blogas stebėtojas tas, kuris nežino,

Ką daryti su tuo, ką pastebėjo

Sodininkas kitaip žiūri į obelį negu pro šalį šiaip einantis žmogus.

Žmogus tinkamai nematys tas, kuris nežinos,

Kad pats žmogus lemia žmogaus likimą.

Stebėjimo menas, pritaikytas žmonėms,

Yra menas elgtis su žmonėmis.[1]

Atsakyti delsiu, nes, viena vertus, norisi tęsti kalbą apie naujausius spektaklius, kita vertus, ir susumuoti tai, kas šiemet įvyko reikšmingiausio. Skaitydama kolegų atsakymus metų suvestinėje ir tavo laišką, suprantu, jog šiemet dar nemačiau gana svarbios „... detalės“. Kol kas baigiu, o šį laišką pratęsiu po spektaklio.

Ieva. 2026 m. sausio 12 d., 14:57

Laukdama tavo laiško tęsinio ir galvodama apie Brechto žodžius, noriu pasidalinti dar neaptartais įspūdžiais iš rudens teatro įvykių. Taip sutapo, kad prieš režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklį „Velnio nuotaka“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) ir Meno ir mokslo laboratorija) perskaičiau Susan Sontag „Pastabas apie kempą“ (1964) – ypatingą skonį ir estetiką, kuriai „Stilius yra viskas“. Todėl spektaklį priėmiau iš kempiškosios perspektyvos kaip nerimtą žaismę Kazio Borutos ir kitų kūrinių motyvais, kai svarbiausia sukurti audiovizualinę estetiką, mėgautis paviršiaus faktūromis – kostiumų bei scenografijos detalėmis – ir neįpareigojančiomis nuorodomis į spektaklį įkvėpusius darbus: sentimentus praeičiai kuriant per Vaivos (Mainelytės) veikėją ir Arūno Žebriūno filmo muziką.

Siužetas šiame spektaklyje antrinis dalykas, ir vis dėlto šioje „Velnio nuotakos“ versijoje velnią Pinčuką atitinka popmuzikos prodiuserė (Jolanta Dapkūnaitė), kartu su naivios popžvaigždės Jurgos (Alvydė Pikturnaitė) tėvu (Vytautas Rumšas) pražudanti jos sielą. Jurga suabejoja savo jausmais Girdvainiui (Gediminas Rimeika), kai šis apkaltinamas buvęs prievartos prieš merginą liudininku ir girtas nesugebėjęs tam pasipriešinti. Pirmas spektaklio veiksmas – tai pasiruošimo koncertui užkulisiai, antrame parodomas pats popkoncertas. Kiekvienas veikėjas atsiveria ir išsipasakoja Angelui (Šarūnas Rapolas Meliešius), keliančiam asociaciją su mįslingu Svečiu iš Piero Paolo Pasolini „Teoremos“.

LNDT vykusiame renginyje „Amžinybės banga“, skirtame Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, įsiminė romantiška istorija apie tai, kaip ant Gedimino kalno Sofija ir Čiurlionis laukė aušros, o prieš juos plytėjo Vilnius – miestas, tarsi sukurtas šiam menininkui... Čiurlionio laiškus jautriai skaitė aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius, fortepijonu Čiurlionio kūrinius grojant Neringai Valuntonytei. Renginys, kurio idėjos autorė Daiva Šabasevičienė, pasižymėjo subtilia Justino Vinciūno režisūra. Visa buvo tyra, kaip ne iš šio amžiaus, ir dėl to išsiilgta.

Nors Lietuvoje ir trūksta politinio teatro, po Jakubo Skrzywaneko spektaklio „Mein Kampf“ gastrolių Kaune šio režisieriaus „Lietuviškų Vėlinių“ premjeros Nacionaliniame Kauno dramos teatre ne itin laukiau. Buvo aišku, kad jo kūriniai nėra iš tų, kuriais galėtum mėgautis ar norėtum pamatyti dar kartą, bet vis dėlto jie gali kalbėti apie tai, kas politiškai aktualu šiandien. Iš pradžių „Lietuviškos Vėlinės“ sudomino labiau, nei tikėjausi, – išreikšdamos (tiesa, itin tiesmukai) dalies Lietuvos piliečių atvirą ar paslėptą nerimą dėl šalies ateities, okupacijos traumų sukeltą nepasitikėjimą, menką savivertę ir baimę, kad Vakarų sąjungininkai mus išduos. Teatras – tinkama vieta kolektyvinėms traumoms ir baimėms išveikti, bet žiūrint į nors ir su kritišku atstumu scenoje vaizduojamą smurtą kyla klausimas, ką tai duoda ir kiek galime produkuoti bei stebėti tuos (vienokios ar kitokios) kariuomenės kariškių agresijos prieš civilius vaizdus. Kada jie tiesiog dėl nuolatinio kartojimo tampa banalybe? Ar tai padarys mus politiškai atsakingesniais piliečiais?

Skrzywanekas jungia istorines traumas su dabartimi: pasitelkiant Zosės (Miglė Navasaitytė) veikėją tiksliai pavaizduojama šiuolaikinė virtualaus intymaus bendravimo tendencija, bet nuo šios vietos spektaklis įstringa: buvęs dinamiškas jo ritmas sulėtėja ir kūrinys prailgsta. Tačiau turinio atžvilgiu nuosekliai tęsiama smurto ir agresoriaus nebaudžiamumo tema, pereinant nuo politinio į asmeninį lygmenį, kuriame ne paskutinę vietą užima ir ydingų lyčių stereotipų paveikti santykiai, lemiantys smurtą prieš moteris.

Rimgailė. 2026 m. sausio 20 d., 19:30

Skaitydama tavo laišką apie „Velnio nuotaką“ noriu paklausti, ką tu manai apie tokią dramaturgijos formą, kai spektaklis yra tik aidas buvusio spektaklio, filmo, knygos? Ar tau artimesnė interpretacija, ar inscenizacija? Apie tai jau kalbėjome kitų spektaklių kontekstuose, tačiau, rodos, tokių „antrinių“ kūrinių vis daugėja. Net ir „Lietuviškos Vėlinės“ tam tikra prasme yra antrinis kūrinys. Čia man įdomus tampa klausimas apie ribą tarp režisieriaus ir dramaturgo. Norėčiau tęsti sakydama „tarp teksto ir spektaklio“, bet turbūt tokia skirtis ne tik neleistų atsakyti į klausimą, bet ir apsunkintų galimų atsakymų galimybes. Dramaturgija „Velnio nuotakos“ ir kitų tokio tipo spektaklių atveju veikia kaip tema, ne žodžiai ar tekstas. Ir tavo minimos tekstūros, scenografijos ar kostiumų sprendimai yra spektaklio dramaturgija. Bet kaip tuomet tikslingai nubrėžti ribą, kuris turinys yra antrinis, o kuris vis dėlto reikalingas ir spektaklio prasmei, ir formai sukurti? Nes vienu atveju scenografija, pavyzdžiui, tik papildo spektaklio sumanymą, iliustruoja (taip, irgi kuria tam tikrą turinį) dramaturgiją, bet ja netampa. Kitu atveju – tavo minimos paviršiaus faktūros yra vienas iš daugiabalsio kūrinio tonų, kurio negali ignoruoti kalbėdamas apie turinį. Galbūt tu esi aiškiai įsivardijusi šias judėjimo kryptis? Nes juk dažnai, kai dramaturgija neatskiriama nuo spektaklio, tai ir režisieriaus vaidmuo išsiplečia į keletą skirtingų vaidmenų. Ir turbūt tai ne tik formos ir turinio, o kūrybinio metodo klausimas – ar geriau turėti aiškias žaidimo taisykles, ar surinkti viską ten, kur šiuo metu nardai? Ir net jeigu renkiesi antrąjį variantą – ar panėrus reikia išnerti įkvėpti? Arba kaip plaukti neplūduriuojant?