Dvipusis zoologijos sodas

Artūro Areimos teatro (AAT) trupės pasirinkimas naują spektaklį kurti pagal Sławomiro Mrożeko tragikomediją „Našlės“ šiek tiek nestandartinis, atsižvelgiant į kelerių pastarųjų metų režisieriaus išbandytą dramaturginę medžiagą – individo išgyvenimus šių dienų pasaulyje tyrinėjančią Falko Richterio dramaturgiją bei tokių provokuojančių šiuolaikinių dramos meistrų kaip Markas Ravenhillas ir Heineris Mülleris tekstus. Dar viena AAT tendencija – vokiečių dramaturgijos inscenizacijų gausa. Tad lenkų dramaturgo Mrożeko vieno veiksmo pjesė apie klastingas našles šiame kontekste išsiskiria. Be to, šis teatrinis įvykis – net ne spektaklis, o veikiau kinematografinė patirtis, suliejanti abi meno formas į vienį. Tiesa, teatro čia ne per daugiausia.

Žiūrovus pasitinka ant jų kėdžių sudėti bananai. Kyla minčių, kad scenoje netrukus pamatysime radikalų Laukinių Vakarų įkvėptą „Našlių“ perdirbinį, kuriame bananai tampa koltais, tačiau veiksmas scenoje tai paneigia. Aktoriai sėdi ant kėdžių, virš jų galvų kabo ekranas, jame rodomas filmas. Nusigrimavę, kostiumus vilkintys aktoriai stebi žiūrovus. Filme padavėjas (Karolis Legenis) atskleidžia, kam skirti vaisiai: kai buvo dar mažas, jam patikdavo zoologijos sode stebėti beždžiones, dorojančias bananus. Pabaigoje aktoriai, žvelgdami į ekraną, paploja sau, o tada žiūrovams, kuriuos visą laiką stebėjo. Tai provokacija, būdinga Artūro Areimos režisūriniam braižui. Kyla klausimas – ko ja siekiama? Pažeminti, prajuokinti ar nustebinti žiūrovą? Manau, vieno atsakymo nėra. Tačiau remiantis šiuo esminiu ir vieninteliu šokiruojančiu akibrokštu atsiveria kitokia mąstymo apie „Našlių“ veikėjus perspektyva. Gaila, kad tai atsitinka tik paskutinėmis patirties akimirkomis.

Pagrindinės filmo veikėjos – dvi našlės, jų vaidmenis atlieka žavingas Modestos Jakeliūnaitės ir Monikos Poderytės tandemas. Nors pjesėje šios dvi gedinčios damos susitinka prie staliuko kavinėje, kinematografinės patirties kūrėjai nusprendė pirmą jų susitikimą perkelti į automobilį. Beje, ekranizacijoje padavėjas ne tik aprūpina ponias maistu ir gėrimais, bet ir tampa vairuotoju. Šis kelionės motyvas įgauna simbolinę prasmę – mirusių vyrų kelionė tęsiasi po laidotuvių jų našlių pokalbiuose, riedant duobėtu keliu. Tiek pjesėje, tiek jos ekranizacijoje našles galima būtų vadinti femme fatale etalonu. Korumpuotos, šaltos, elegantiškos veikėjos, atrodo, tik ir laukė vyrų mirties. Be to, filmo atmosfera niūrumu ir monochromine estetika primena film noir stilių. Regis, pati mirtis yra trečioji našlė, alsuojanti veikėjams į nugarą.

Filme vizualinėmis priemonėmis kuriama chaotiška, rokoko perteklinį saldumą atspindinti nuotaika. Iš veikėjų kostiumų būtų galima spręsti, kad jie – keliaujančio cirko artistai. Tokie kostiumai, kurti paties režisieriaus, papildo zoologijos sodo beždžionių motyvą. Tirštas personažų grimas paryškina veikėjų dviveidiškumą, dirbtinumą. Paprašytas atnešti šokoladinio pudingo pankrokiškasis padavėjas su aukštakulniais, tinklinėmis pėdkelnėmis ir pūkuotais kailinukais našlėms paserviruoja šviežią, šiltą ekskrementų tinginį. Vienintelė vizualiai „švari“ veikėja – trečioji našlė (Justė Buslavičiūtė). Ši paslaptinga nepažįstamoji, automobilyje atsiradusi kiek vėliau, – tarsi nužengusi iš Aleksandro Bloko pjesės puslapių, ant kurių krinta pavojingas dar vienos lemtingos moters šešėlis. Tačiau kitokios, dieviškos. Buslavičiūtės kuriama našlė visą filmą šypsosi ir tyli: ji tampa idealu, moterimi, kokia niekada nebus kitos dvi našlės.

Filmas nemalonus, vietomis neskoningas, atgrasus, stokojantis kino kalbos subtilybių. Tai natūroje filmuotas spektaklis. Toks formos pasirinkimas ne rodo norą kurti tarp disciplinų, bet išryškina artėjančio karantino grėsmės mastą.

Santykis su publika tampa kertiniu „Našlių“ – tarpinio varianto tarp kino ir teatro – atspirties tašku. Čia susiduriama su dviprasmybe: aktoriai lyg ir scenoje, tačiau stebi publiką. O ši stebi filmą, tik retkarčiais užmesdama žvilgsnį į aktorių veidus. Tokiam santykiui apčiuopti terminų kol kas nėra. Tinkamiausi žodžiai – dvipusis zoologijos sodas, kai kiekviena pusė yra ir turistai, ir beždžionės.