„Versmė“: Lietuva – Suomija

Teksto apie šiuolaikinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ tęsinyje – apie tris suomių pjesių skaitymus. Pirmoje Tuomo Timoneno pjesėje „Skundęsis dėl triukšmo subadytas peiliu“ (rež. Ieva Kaniušaitė) matome autoriaus bendravardį Tuomą (Džiugas Gvozdinskas), kuris, tėvams pardavus jo vaikystės namus, atsikrausto gyventi į daugiabutį. Naujas, savarankiškas gyvenimas teoriškai skamba puikiai, tačiau jau nuo pirmų akimirkų ramiai gyventi nesiseka: vaikinas nuolat sulaukia nesibaigiančių priekaištų, yra įstumiamas į absurdiškas, kurioziškas situacijas. Viso to kaltininkai – būrys kaimynų, uždaro daugiabučio pasaulio neurotikų. Namo bendrijos moterų komitetas kaltina Tuomą, kad jo bute įtartinai tylu, o neilgai trukus – pernelyg triukšminga, ūkvedys su žmona krauna jam atsakomybę už ankstesnio šeimininko netaisytus buto defektus, kaimynai nevengia naujakuriui išsakyti visų susikaupusių konspiracijos teorijų, pavyzdžiui, kaip kažkoks incognito kauke prisidengęs kaimynas gali kasdien po valandą skalbti? Tuomo būtis šiame sukežusiame daugiabutyje kuo toliau, tuo aštriau perveriama kvailų, siutą varančių kaimynų pastabų ir reikalavimų, nuo kurių nesaugo net buto sienos.

Absurdiško daugiabučio fone matome lygiai tokį pat absurdišką tėvo ir sūnaus santykių vaizdą. Jųdviejų pokalbiai labiau primena į skirtingas puses lekiančius monologus negu visavertį dialogą. Ateidamas pas sūnų į svečius Tėvas (Arūnas Sakalauskas) atsineša ne tik savo nepriklausomas monologo temas, bet ir kavos bei sumuštinių. Nors pjesė juokinga, o vaizduojamos situacijos labiau šmaikščiai kurioziškos negu tragiškos, po jų komišku fasadu slypi vaikystės namų, savo šaknų praradimo širdgėla ir bergždžias bandymas rasti ramybę erzelio pilname daugiabutyje, kuriame, rodos, neturi teisės į autonomišką gyvenimą.

Pjesėje gausu veikėjų (ją skaito net šešiolika aktorių), bet ji nėra paini – veiksmas plėtojasi trumpais epizodais, situacijomis. Joms atliepia ir Mariaus Nekrošiaus scenografija: ilgo stalo priekyje stovi senas televizorius, rodantis scenų pavadinimus, o gale iškilęs daugiabučio maketas įsižiebiančiais langais iliustruoja, kurių butų gyventojai kalba. 

Mikos Myllyaho „Garažas“ (rež. Motiejus Ivanauskas) buvo vienas paprasčiausių, minimalistiškiausių festivalio skaitymų. Žiūrovus pasitiko stalas, ekranas ir du aktoriai – Vytautas Anužis ir Povilas Budrys, vaidinantys nuo vaikystės pažįstamus draugus – Jalmarį ir Olavį. Tiesa, tą vakarą veikėjus pasirinkta sulietuvinti, tad jie tapo Edvardu Balkūnu ir Kazimieru Baikščiu. Budrio Edvardas, nuo pareigų nušalintas mokyklos direktorius, dirba Kazimiero garaže. Vyrus užklumpa žinia apie gresiantį garažo bankrotą, tad jie griebiasi šiais laikais įprasto sprendimo – „YouTube“ platformoje pradeda kurti vaizdo įrašus, tikėdamiesi, kad pasiseks išpopuliarinti save bei savo verslą ir pritraukti naujų klientų.

Garažo gelbėjimo misija ir vaizdo įrašų kūrimas sudaro sąlygas iškilti senoms Edvardo ir Kazimiero nuoskaudoms bei nesutarimams, pagaliau išsakyti per daugelį metų draugystės (pasirodo, ne tokios ir neišskiriamos) susikaupusius jausmus, užgniaužtą pyktį. Juokingi, negrabūs bandymai sukurti vaizdo įrašą nejučia virsta ilgais konfliktais, nevaldomu noru galų gale pasisakyti, nė nepagalvojus išjungti kameros. Tad ši emocinė detoksikacija ne tik suraišioja visus taip ilgai buvusius palaidus jų tarpusavio santykių mazgelius, bet ir pritraukia nemažai klientų, kuriuos sudomina du apie praeities skaudulius prie automobilio variklio rėkaujantys vyrai.

Šiame skaityme buvo smagu stebėti dviejų aktorių meistrystę, kai tekstas atgyja ne dėl gudrios scenografijos, kostiumų ar garso takelio, o paties skaitančiojo pastangomis. Nors vienintelė papildoma aktorių raiškos priemonė – bendravimas su į juos nukreipta kameros akimi, į atmintį vis dėlto įsiprašo benzino ir tepalų kvapas, beviltiško laužo rūdys, įrankiais nukabinėtos sienos ir tarp jų siaučiantys, apsižodžiavimais juoką provokuojantys draugai. Galiausiai savotiškai džiugu, kad pjesėje nesulaukiame įprasto happy end’o – garažas išgelbėjamas, bet draugai pasuka skirtingais kelias. Lyg pagaliau išsprendę viską, kas taip ilgai nedavė ramybės, suprato, kad išties jau seniai nebeturi nuoširdaus noro bičiuliautis.

Festivalį užbaigė Elli Salo pjesės „Alina“ skaitymas (rež. Laura Kutkaitė). Pjesės centre – į priklausomybę nuo narkotikų įklimpęs Emilis (Saulius Ambrozaitis) ir iš paskutiniųjų juo besirūpinanti sesuo Alina (Aistė Zabotkaitė). Visada šypsodamasi ir kalbėdama meiliu tonu, ji įtikinėja brolį ką nors suvalgyti, atkakliai jo vieno neišleidžia iš namų, o nepasisekus kantriai kalbasi su pareigūnais, kai šie parveža jį apdujusį. Ši pjesė – tai begalinės sesers meilės susidūrimo su nepajudinama brolio priklausomybės siena tragedija. Mergina negali nemylėti to, ką mylėti yra sunku ar sudėtinga, ir nors puikiai tai suvokia, negali pasikeisti. Pamačiusi sniege gulintį praeivį, ji lekia padėti, o floristikos salone išsirenka apvytusią, sunkiai prižiūrimą ir retai žydinčią mirtą. Tik kai mergina atsiduria tarp savo draugų, išvystame, kiek kainuoja jos meilė: prieš Emilį spindinti pozityvumu, draugų akivaizdoje ji pati virsta broliu – išsiblaškiusiu, apatišku, suvargusiu.

Fragmentišku dėstymu, trumpomis, mažakalbėmis scenelėmis ir slegiančia, beviltiška atmosfera pjesė stipriai primena Sarah Kane kūrinus („Fedros meilę“ režisierė neseniai pastatė Oskaro Koršunovo teatre). Būtent šiame skaityme buvo įdomu stebėti, kaip tekstas atliekamas, kaip įspūdingai vaidina aktorių balsai: sunkiai apsiverčiančiu liežuviu bandomi išrėkti keiksmai, gerklėje stringantys, lyg pykinantys žodžių skiemenys, nepaaiškinamai šiurpus Emilio plūdimasis ir beviltiškas Alinos riksmas – visa tai privertė prisiminti, kad teatre vis dėlto egzistuoja momentai, kai neįmanoma atsitolinti nuo veiksmo ir nejučia imi norėti, jog veikėjai bent ateinančią valandą daugiau nesipyktų. Kai net ir puikiai suvokiant kiekvieną tobulos teatro iliuzijos detalę, ji nenustoja veikti.

Gera buvo pagaliau vėl praverti Nacionalinio dramos teatro duris ir per šią nepilną savaitę išgirsti pjeses, iš kurių tikrai ne vieną norėtųsi išvysti pastatytą. Kartu tai buvo savotiška lėta ekskursija po atsinaujinusį teatrą: kaip didelėje žaidimų aikštelėje kiekvienas skaitymas apgyvendino vis kitą teatro kampelį – nuo fojė ar kavinės iki vietų, kurias per įprasto spektaklio pertrauką dažniausiai praeiname.