Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2021 m. lapkričio 18 d., 12:36

Mąstydama apie pusiausvyrą praradusią visuomenę ir feminizmą manau, kad mūsų teatre dar itin trūksta moterų kūrėjų spektaklių, todėl džiugu dėl performanso „Žiūrėdama viena į kitą“. Šį Eglės Švedkauskaitės režisuotą eskizą vertinu kaip pradžią, impulsą, kurį reikia palaikyti norint matyti daugiau šios krypties teatro. Šiame darbe vertingiausias man atrodo pats moterų kūrėjų susibūrimas ir bandymas pažiūrėti į save, įkvėpimo semiantis iš menininkės Veronikos Šleivytės drąsos bei asmeninio jos žvilgsnio į kūrybą. Taip pat manau, kad eskizas turi potencialo plėtotis, tobulėti, norint pasiekti daugiau įvairovės, gelmės bei išplėsti prasmių ir raiškos priemonių lauką.

Visai kitokį feministinį spektaklį mačiau Alytaus miesto teatro tarptautinio festivalio „Com•media“ teatrinėje naktyje „Com•moon•a“. Visą naktį trukusį įspūdingą renginį jaunai žiūrovų bendruomenei (parodyti septyni spektakliai, keletas poezijos skaitymų, surengtas koncertas, kūrybinės dirbtuvės ir kt.) užbaigė Kijevo „Aukso vartų“ teatro spektaklis „Ričardas III“ (2018), kuriame visus personažus kūrė moterys. Williamo Shakespeare’o istorinę tragediją jos vaidina kaip galios kovos groteską, klounadą – personažai čia šaržuoti, o aktorės stebina meistriškumu, tiksliais ženklais greitai kurdamos ir keisdamos personažus, valdydamos kūną ir balsą, dirbdamos kaip grupė ir išryškėdamos kaip asmenybės. Viskas šiame energingame, dinamiškame vokiečių režisierės Cornelios Crombholz spektaklyje sustyguota, nėra nė vieno nereikalingo ar nesukontroliuoto judesio.

Iš pagrindinės konkursinės festivalio „Com•media“ programos kol kas įsiminė ukrainiečių režisieriaus Staso Žirkovo tame pačiame teatre režisuotas spektaklis „Ar mylėjai mane, tėti?“ (2017) pagal baltarusių dramaturgo Dmitrijaus Bogoslavskio pjesę. Minimaliomis priemonėmis sukurtame, į aktorius sutelktame spektaklyje jautriai paliečiami tėvo ir sūnaus, brolių ir seserų santykiai, paveldėto tėvų turto dalybų išprovokuotas amoralumas. Tai nėra intelektualusis teatras, bet jis nepataikaudamas įsivaizduojamam masinės publikos skoniui kreipiasi į platų žiūrovų ratą, ir tai geras tokio teatro pavyzdys.

Pastaruoju metu kyla daug minčių apie teatro ir publikos santykį. Apie tai, kaip nemaloniai galima pasijusti spektaklyje, kuriame žiūrovai nuvertinami, manant, kad juos galima sudominti lėkštu, komerciniu, masinei publikai skirtu humoru. Manau, teatras neturėtų nei pataikauti žiūrovams, nei jų nuvertinti. Juk žiūrovai skirtingi. O kaip kiekvienas teatras įsivaizduoja savo žiūrovus? Ar apskritai reikėtų įsivaizduoti? Gal kiekvienas teatras turėtų kurti tai, kas jam įdomu, o žiūrovas – atrasti savo teatrą, ir taip susiformuotų tikra bendruomenė?

Rimgailė. 2021 m. lapkričio 22 d., 23:36

Kaip gerai, kad prisiminei Eglės darbą. Nors kalbi apie feminizmą, o ir pačioms kūrėjoms buvo svarbu kalbėti apie moteriškumą, man performanse „Žiūrėdama viena į kitą“ labiausiai ir įsiminė tas žvilgsnis ir pats žiūrėjimas. Žvilgsnio autobiografiškumas. Žiūrėjimas net nebūtinai vienai į kitą, o labiau pačiai į save. Ypač ta scena, kai Eglė Gabrėnaitė komentuoja save, vaidinančią Arūno Žebriūno filme „Kelionė į rojų“ (1980). Gabrėnaitė kalba apie save, bet sako „ji“. Taip nejučia pasikeičia visas mizanscenos tūris, aktorė kalba apie personažą, tačiau tuo pat metu ji yra scenoje (galbūt vaidina) ir komentuoja save kaip „ją“. Man įdomus tas atstumas, kurį mėgina išlaikyti Gabrėnaitė. Tai atstumas be pozavimo, kurio daugeliui nepavyksta išvengti taip tiesiogiai kalbant apie save.

Visai kitokį atstumą tarp savęs ir vaidinamo personažo prisimenu iš Tomi Janežičiaus spektaklio „Dėdė Vania“. Tiesa, mačiau tik tą sumišusį spektaklio variantą – premjerą, kurioje vietoj Arūno Sakalausko Dėdės Vanios vaidmenį skaitė pats režisierius. Ir čia Janežičiaus Vania buvo pozuojamas. Žinau, kad tai tam tikra prasme joks režisūrinis sprendimas, o tiesiog nesąmoningas sukimasis iš padėties, premjeros dieną „atleidus“ pagrindinio vaidmens atlikėją. Kita vertus – tai režisieriaus sprendimas ir jo atsakomybė. Vania čia buvo užsimestas lyg nepatogus, judesius varžantis švarkas. Visa tai rašau ne dėl senų naujienų priminimo, o dėl to keisto vaidinančiojo ir vaidinamojo santykio. Galėjai matyti, kaip aktorius-režisierius nori sutramdyti personažą, tačiau personažas jam priešinasi ir iš viso to išeina, kad Janežičius personažą tik rodo, nes negali jo kaip reikiant „apsirengti“. Buvo įdomu stebėti šį bandymą, tikrai nelaikau jo nepavykusiu eksperimentu, tai veikiau tam tikra personažo repeticija, vykstanti prieš žiūrovo akis. Juk dažniausiai tokie procesai lieka teatro viduje.

O tai, ką sakai apie publikos ir kūrinio santykį, – atpažįstu. Turbūt nėra nieko blogiau, kaip spektaklyje pasijusti laikomam visišku idiotu. Tuomet nusivili ne tik kūriniu ar jo autoriumi, bet ir tuo, kaip paviršutiniškai suvokiamas pats teatras – lyg vizualus būdas paaiškinti tai, ką jau seniai suprato šio kūrinio autorius. O kaip visa tai, ko jis nesuprato? Kaip tai, kas vis dar liko nepažinu? Juk įdomiausia ne ten, kur vedamas tik žiūrovas, bet ten, kur kūrėjas eina kartu su juo. Be žemėlapio, tik nujausdamas kryptį. Įdomiausia ten, kur dar niekad nebuvai.

Ieva. 2021 m. gruodžio 1 d., 16:03

Manau, į nežinomybę patys eina ir kartu žiūrovus vedasi „Eichmanno Jeruzalėje“ kūrėjai. Šis spektaklis man tapo kitokio kūrėjų santykio su tema, forma, veikėjais ir savimi pačiais pavyzdžiu.

Gerai prisimenu tą akimirką, kai Gabrėnaitė žiūri į save Žebriūno filme. Ji pabrėžia, kad ten yra tokia, kokią ją norėjo matyti režisierius, tarsi įkūnijanti jo žvilgsnį. Šiuo atveju tai ir vyriškas žvilgsnis į moterį, o jį neretai perima ir pačios moterys, žiūrėdamos į save. Performanse kūrėjos mėgina atgauti žvilgsnį į save pačias, ir tai yra feministiška.

Vilniaus mažojo teatro „Dėdę Vanią“ mačiau jau su Sakalausku. Jis, kaip ir kiti, brechtiškai matuojasi personažą, kuria jį atvirai – išlaikydamas atstumą parodo savo požiūrį į veikėją, bet kartu įtikina jo emocijomis. Dėl išryškintos provincijos temos atrodo įdomu Janežičiaus „Dėdę Vanią“ sugretinti su Árpádo Schillingo spektakliu „Įstrigę“.

Pasibaigus Alytaus miesto teatro tarptautiniam festivaliui „Com•media“ (šiemet buvau jo komisijos narė) supratau, kad šis šiuolaikiškas ir profesionalus renginys turi daug didesnių galimybių ir ambicijų nei kai kurių Lietuvos teatrų pasiūlyti darbai. Todėl pagrindinė konkursinė programa buvo eklektiškas spektaklių rinkinys iš įvairiais metais sukurtų, skirtingos meninės kokybės darbų, nesujungtų bendros, kuratorinės vizijos. Be minėto Žirkovo spektaklio „Ar mylėjai mane, tėti?“, antruoju favoritu ir festivalio geriausiu spektakliu tapo Aleksandro Špilevojaus „Irano konferencija“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę. Jį, kitaip nei ukrainiečių spektaklį, galima pavadinti intelektualiu teatru, kuriame svarstomos idėjos ir problemos – šiuo atveju vakarietiško ir islamiško pasaulio požiūriai, žinoma, iš vakariečio perspektyvos ir parodant jį patį.

Galvodama apie šiuos skirtingų teatro krypčių spektaklius susimąsčiau – o koks kūrinys tobulai sujungia jausmingumą ir intelektualumą?

Rimgailė. 2021 m. gruodžio 5 d., 00:14

Šį laišką pradedu rašyti dar būdama Varšuvoje, kur turėjau žiūrėti Krzysztofo Warlikowskio spektaklį „Mes išvažiuojame“ („Wyjeżdżamy“, 2018). Per karantiną šį spektaklį rodė online, tačiau aš taip ir nesugebėjau jo išžiūrėti. Tiesą sakant, per karantiną nepažiūrėjau nė vieno spektaklio. Nebent tuos, kuriuos jau buvau mačiusi gyvai arba tuos, kurie buvo specialiai pritaikyti pandemijos režisūrai. Teatras per ekraną manęs neveikia. Iš tiesų, jaučiu, kaip stipriai mano santykį su teatru pakeitė pandemija ir ta pernelyg ilga teatro pauzė. Gal išlepau? Šį rudenį į teatrą grįžau gerokai labiau suprasdama, ko apskritai ieškau teatre. Nebeįdomu tiesiog žiūrėti viską iš eilės. Gal tikrai išlepau... Sunkiau patikėti, sunkiau įsigilinti, sunkiau nepastebėti akis badančių dalykų. Bet, tiesą sakant, grįžusi randu gerokai daugiau nei prieš tai. Gal smulkmenų, detalių, bet svarbių. Nežinau, atrodo, lyg labai daug kas būtų pasikeitę, o gal ir patį teatrą dabar apėmusi tam tikra nežinia?

Grįžtu prie Varšuvos ir Warlikowskio. Rašau „turėjau žiūrėti“, nes dėl aktoriaus ligos spektaklį atšaukė, o vietoj jo rodė gerokai ankstesnį režisieriaus darbą „Pabaiga“ („Koniec“, 2010). Negana to, šįsyk Varšuva paklaidino mane kaip niekad. Apsigyvenau visai šalia „TR Warsawa“ teatro, bet kažkaip apsisuko galva ir teatrą įsivaizdavau esant visai kitur. Tik grįžtant namo pro tramvajaus langą pamačiau, kad teatras kitoj gatvės pusėj. Apėmė toks baisus Roberto Šusterio sindromas, kai „einu į centrinę gatvę ieškau centrinės gatvės esu centrinėje gatvėje ir jos nerandu“. Su tokia keista nesusipratimų nuotaika atvykusi į Lenkiją skubėjau tirti „Pabaigos“ dramaturginę medžiagą. Dirbdamas kartu su Piotru Gruszczyńskiu Warlikowskis spektaklio dramaturgijai pasirinko tris autorius – Franzą Kafką, Bernardą-Marie Koltèsą ir Johną Maxwellą Coetzee. Apie spektaklį papasakoti sunku, tai labiau nuotaikos ir atmosferos teatro kūrinys – jame daug klausimų, dvejonių, kaltės, gėdos, nežinomybės. Justi ir tai, kad šis darbas gerokai ankstesnis nei mano prieš mėnesį matyta „Odisėja. Istorija Holivudui“. „Pabaigoje“ daugiau pozicijos nei nuolankumo, daugiau mėginimų ieškoti tiesos nei susitaikymo su jos variacijomis. Pats Warlikowskis šį darbą įvardija kaip tam tikro etapo pabaigą. Nenoriu išsiplėsti, nes ir pats spektaklis dar tik ieško vietos mano atmintyje, tačiau jei kalbėtume apie visą Warlikowskio kūrybą, man itin artimas jo darbas su dramaturgija. Kai iš dirginančių kūrinių pasiimama tai, kas tinka teatrui. Taip į sceną ateina grožinė literatūra, o Warlikowskio atveju, be abejo, ir kinas, kurie joje virsta dramaturgija. Žinoma, tai tik vienas iš būdų. Bet galbūt jis man artimiausias dėl savo erdvumo – čia svarbesnė atmosfera, o ne vien tik teisingai perskaityti siužetai. Žinoma, Warlikowskis kartais užsižaidžia savo intelektualumu, bet jame esama ir jausmo. Ir jausmas mane veikia labiau.