Vis daugiau laisvės ir pasitikėjimo

Aktorė Vaidilė Juozaitytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Svetimas“ (rež. Jernejus Lorenci, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2024), „Metamorfozė“ (rež. Oliveris Frljićius, LNDT, 2023), „Baseinas. Be vandens“ (rež. Jonas Kuprevičius, Kauno miesto kamerinis teatras ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2023), „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ (rež. Ieva Kaniušaitė, 2022) ir kt.

Baigėte vaidybos studijas Gyčio Ivanausko ir Nelės Savičenko kurse. Kodėl nusprendėte stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir kaip vertinate studijų patirtį?

Nežinau, kaip sugalvojau, nes tai brendo po truputį, o nuo kada tiksliai – nepamenu. Šio žingsnio link artėjau per gana spontaniškus ir ne iki galo įsisąmonintus atsitiktinumus. Kažkoks pasitikėjimas vidine sėkme tikino, kad įstosiu ir viskas bus gerai. Studijos buvo visko pilnos ir nepakartojamos. Nesirinkau stojamųjų pagal kurso vadovus, tačiau man labai pasisekė. Pirmiausia jie sutelkė dėstytojus, pas kuriuos mokytis yra prestižas. Ir ne ką mažiau svarbu, kad surinko kursą žmonių, kurie man tapo be galo svarbiais ir mylimais draugais.

Studijuojant, kai atrodydavo, kad pasaulis griūva ir aplink tamsu, bendrakursiai buvo mano sveikas protas ir pagalbos ranka. Nebūtinai tiesiogiai, bet, kad ir kas vyktų namie, žinojimas, jog auditorijoje rasi kurso draugus, ramino. Nebuvome lipšnūs, bendravome gan itališkai, tiesmukai, patraukdavome vieni kitus per dantį. Įdomu, kai tuos žmones imi pažinti iš durų rankenos palenkimo, žingsnių, kvėpavimo. Daug laiko praleista kartu... Mes ir dabar bendraujame – man svarbu, kad jie nedingtų.

Koks buvo pirmas jūsų vaidmuo profesionalioje scenoje ir kaip sekėsi jį kurti?

Didžioji dalis bendrakursių dalyvavo Gintaro Varno spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“ Jaunimo teatre. Kartais ten dar vaidinu. Pamenu, itin jaudinausi dėl frazės „Kur tas sexy laukinukas?“ Toks paradoksas su masuotės vaidmenimis, kai reikia ką nors pasakyti. Iš pradžių man nesisekė – režisierius vis manęs neišgirsdavo, tačiau vėliau pavyko ištarti garsiai ir aiškiai. Mums šie žodžiai tapo ikonine fraze, dabar ją pasitelkiame kaip šūkį prieš spektaklį.

Vis dėlto pirmu laikyčiau Emos vaidmenį Ievos Kaniušaitės režisuotame spektaklyje „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“. Buvo ruduo, tą periodą prisimenu kaip tamsoką, tačiau tikrai ne dėl kūrybinio proceso. Repetavome „Meno forte“, o šią erdvę lengva pamėgti. Be to, kūrėme su labai smagia komanda. Tiesiog sukrito toks laikas – spektaklį teko rodyti tik kartą, o man buvo sunku tai priimti. Buvau ką tik baigusi studijas, atrodė, kad viskas klojasi tolyn, o susidėjo kitaip.

O kas turėjo įvykti?

Turėjau galimybę prisijungti prie Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro trupės, bet numatydama, kad Vilniuje repetuosiu Oskaro Koršunovo spektaklį „Laukinė antis“, ten neįsidarbinau. Buvo liūdna dėl atšaukto spektaklio ir nuplaukusio teatro etato. Įšale laukiau pavasario – „Metamorfozės“ kūrybinio proceso.

Dabar tai jau praeityje. Man labai patinka tai, ką darau, ir kuo toliau, tuo šis jausmas stiprėja. Taigi darbas teatre man reikalingas ir kitokio nesinori. Suprantu, kad man reikėjo ir kitaip pabūti, bet labai tikiuosi (tai gali vykti ir lėtai), jog savo profesijoje su amžiumi tik stiprėsiu ir nenuklysiu ten, kur neleidžia principai.

Nuo Naujųjų metų prisijungsite prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės. Kaip reagavote į šį kvietimą?

Taip, tokie planai. Esu laiminga. Šiuo metu beveik visi mano turimi spektakliai yra LNDT. Jau kurį laiką laukiau pasiūlymo ir leidau žinoti, kad noriu ten būti. Džiaugiuosi dėl visų kartu prisijungiančių kolegų – seniai to reikėjo, puiku, kad atsirado tokia galimybė.

Spalį įvyko Jernejaus Lorenci spektaklio „Svetimas“ premjera. Koks buvo spektaklio kūrybinis procesas ir kaip sekėsi dirbti su šiuo režisieriumi?

Buvo daug žmogiško kontakto. Režisierius nuolat būdavo šalia, o jei ne, jį visad galėjai rasti rūkomajame, prisėsti ir tiesiog pasikalbėti. Jis labai atviras žmogus, nemėgstantis slapukavimo. Kartais užtekdavo ir akių kontakto ar trumpo pasisveikinimo, kuris ir nuramindavo, ir pastiprindavo. Esu dėkinga režisieriui už didelį palaikymą. Manau, kad Merso yra svetimas ne kitiems, o pirmiausia gyvenimui – jis geba žvelgti per atstumą, matyti detales, neprasmegti kasdienybėje. Mano manymu, kiekvienas iš mūsų turėjo savo santykį su kūriniu ir Merso. Aš ten mačiau daug gyvybės, aistros, meilės, maišto. Taip spektaklyje ir vaidinu.

Per kūrybinį procesą reikėjo daug kolektyvinio susitelkimo. Įspūdis, kad vaidybiškai tai atrodo nesudėtinga, – apgaulingas. Tik sapnuodama košmarus supratau, kad sunkios temos kažkur nusėda. Beje, fizinis krūvis man tiesiog būtinas – esu judri, todėl daug sėdėti buvo išbandymas. Šiaip ar taip, labai troškau eiti į sceną – į premjerą keliavau su dideliu noru ir pačiu maloniausiu jauduliu.

Vaidinate ir Oliverio Frljićiaus „Metamorfozėje“. Kuo ypatingas buvo šio spektaklio kūrimas ir kaip pavyko įsitraukti į komandą?

Tai fizinis, tikslumo reikalaujantis spektaklis. Jo kūrimas man asocijuojasi su žmonėmis – teko susipažinti su trupe. Buvau jauniausia, tad nors naujoje aplinkoje ir esu atsargi, čia buvau savimi – su savo treningais, vienu kitu juokeliu, ir netrukome susidraugauti. Todėl ir kūrybinis procesas neprailgo.

Režisierius buvo labai energingas, nenustygstantis vietoje. Ateidavo pasiruošęs, o mes išbandydavome, ar viskas tinka, improvizavome nedaug. Didžiausia spektaklio dilema buvo dėl tarakonų – daug diskutavome, kaip spręsti vieno jų padūrimą, kas galėtų tam ryžtis ir ar iš viso mes tai leidžiame. Buvo naudojamas vaizdo įrašas, kurio jau nebeliko, nes sureagavo gyvūnų teisių atstovai. O tai, žinoma, gerai.

Prisidėjote prie LNDT spektaklių „Raganosiai“ ir „Tartiufas“. Ar lengva įsilieti į jau sukurtą spektaklį?

Tai vyko per atrankas, todėl nesijaučiau įmesta, ir tai man patiko. Žinoma, būti įvestai į vaidmenį lengviau – viskas jau sukurta ir dažniausiai tai trunka vieną ar dvi repeticijas. Tik atsiranda šioks tos pasipriešinimas, kad nekopijuočiau „originalo“. Ir neapleidžia jausmas, kad tai ne visai mano vaidmuo. Nors visi draugiškai priima, vis tiek esi tarsi svetimkūnis. Aišku, niekas to nesureikšmina: įvedimai teatre dažni. Dabar vaidinu ir „Išvaryme“ – anksčiau nebuvau jo mačiusi, tad dabar naudojuosi progomis kuo daugiau pamatyti iš užkulisių.

Vaidinate Jono Kuprevičiaus spektaklyje „Baseinas. Be vandens“. Koks buvo šis kūrybinis procesas?

Siekiau dar vieno diplominio darbo, nes norėjau jų daugiau, buvau pilna jėgų, motyvuota atsigriebti už visus metus (turėjau kokius septynis skirtingus vaidmenis), bet jau buvo vėlu, niekas manęs nekvietė. Nuėjau pas Joną ir pasisiūliau vaidinti, nors žinojau, kad jam reikia vaikino. Kažkaip taip ir prisiprašiau.

Spektakliui kurti neturėjome daug laiko, jį pastatėme gana greitai ir karštai. Viskas ten buvo puiku. Ir vis dar yra, nes jį rodome Kauno miesto kameriniame teatre. Įdomu stebėti, kaip keičiasi tiek požiūris, tiek vaidyba, kai ką supranti jau kitaip ir gali leisti sau daugiau laisvės, pasitikėjimo, pasimėgavimo. Ačiū Jonui – jis geras režisierius, leidžiantis drąsiai kurti.

Koks vaidmuo iš jūsų pareikalavo daugiausia?

Atsakysiu ne visai tiksliai į klausimą, bet taip jau yra, kad kol kas mano mylimiausias vaidmuo buvo akademijoje. Varnas su mumis kūrė Eugène Ionesco „Plikagalvę dainininkę“. Turėjome absurdo teatro pusmetį. Tai buvo mano tema. Pasirinkau tarnaitės Mari vaidmenį, jis man atrodė įdomiausias. Iš pradžių bijojau, užsikirsdavau, bet įvyko kažkoks persilaužimas: man padėjo ir mane padrąsino Viktorija Kuodytė. Po to spektaklyje jaučiausi lyg žuvis vandenyje, buvo labai smagu. O jei apskritai – pastebėjau tendenciją, kad visuomet kūrybiniame procese įvyksta atitinkamas sunkumo momentas, ir dar nėra buvę kitaip. Žinau, kad jis ateis ir reikės tai kaip nors spręsti.

Ar stebite kolegų darbus ir kokie pastarieji spektakliai įsiminė?

Žinoma, kai tik spėju. Iš naujausių išskirčiau „Užburtą kalną“, jame vaidina ir mano kolegos, ir bendrakursis. Apskritai ypač smagu stebėti bendrakursius, pavyzdžiui, pastarąjį kartą mačiau Luką Dirsę spektaklyje „Maisto prekės“. Jis suka šiuolaikinio cirko keliu – tai žavi.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Pavasaris! Tikrai yra planų, tik dar sunku juos atskleisti. O kad viskas nebūtų per daug lengva, jau antrus metus studijuoju Vilniaus universiteto klasikinių studijų magistrantūroje. Nors tai nesusiję su mano profesija, norėjau išbandyti. Studijos apima antiką, mokausi lotynų, italų kalbų. Paskaitų daug, tad sėdėti, skaityti ir rašyti taip pat užima laiko. Vis labiau vertinu savo bakalauro studijas, nes supratau, kokios jos buvo įdomios ir įvairios. Vis dėlto labai tikiuosi nepalūžti, atsiimti diplomą ir visur suspėti. Esu jauna ir turiu jėgų.

Dėkoju už pokalbį.