Randai ir įtrūkiai šiuolaikinės dramaturgijos kūne

Katastrofos akivaizdoje žmonių gebėjimas kurti istorijas mažėja, ir čia slypi didelis pavojus. Taip po Pirmojo pasaulinio karo teigė žydų kilmės vokiečių filosofas Walteris Benjaminas. Prabėgus dar keliems dešimtmečiams žmonija suprato, kad po Osvencimo nebeįmanoma kurti poezijos. Mūsų amžininkams, nebyliai stebintiems istorijos lūžį, kurio laikinu simboliu kasdien tampa vis naujas karščiuojantis planetos taškas, belieka slėptis savo kūnų ertmėse. Pasak filosofų, būtent kūnas šiandien tampa laikina priebėga, trapia slėptuve ir pačia patikimiausia žmogiškų istorijų laikmena. Smalsu, kaip šiuos neišvengiamus procesus ir katastrofų purtomą dabartį reflektuoja šiuolaikinis teatras.

Lapkričio 12–17 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažosios salės erdvė su kaupu prisipildė šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ projektų. Šių metų festivalio šūkis „O po tamsos šviesa“ draugėn subūrė šešių pjesių teatralizuotus skaitymus bei kūno atminčiai skirtas kūrybines dirbtuves „Įtrūkę kūnai / Įtrūkęs rašymas“, kurioms vadovavo mentorius iš Prancūzijos Mathieu Tulissi Gabard’as. Šis jaunas poetas, tarpdisciplininio meno kūrėjas ir atlikėjas iš daugybės analogiškų anksčiau Vilniuje vykusių dirbtuvių, skirtų dramaturgams, lektorių išsiskyrė beveik sakraliu atsidavimu socialinės bendrystės, o jei dar tiksliau – beatodairiškos tarnystės labiausiai pažeidžiamoms mūsų pasaulio bendruomenėms idėjai. Aš pati, metai po metų dalyvaudama ganėtinai rutiniškuose kūrybiniam rašymui skirtuose įvairaus plauko mokymuose, galiausiai nusivyliau jų fiktyvumu ir iš esmės kūrybiniu bergždumu. Tačiau Gabard’as per dvi dienas mus, su šiuolaikiniais tekstais dirbančius žmones, išmokė esminio dalyko – visiško pasitikėjimo savo kūnu kaip vienintele tiesos saugykla. Todėl konceptualų „Versmės“ organizatorių sprendimą pradėti festivalio programą būtent Gabard’o teksto „Footboys’ Club Split ’86“ skaitymu vertinčiau kaip vieną sėkmingiausių ideologinių „Versmės“ žingsnių. Lietuviai garbingai įvesdino į sceną atvirai autobiografinį, dokumentinį tekstą, atskleidžiantį paties prancūzo vaikystės dramą, išsirutuliojusią iš būtinybės išlikti pirmykščių dėsnių valdomame mažųjų futbolo žaidėjų ir jų trenerių pasaulėlyje.

Pjesės skaitymą režisavęs Rokas Lažaunykas surizikavo autoriaus preciziškai atkurtą istoriją patikėti vienam aktoriui ir tai buvo, ko gero, sėkmingiausias šio festivalio atradimas, nes aktorius Mindaugas Ancevičius turi unikalų talentą meistriškai smūgiuoti į sceninės tiesos vartus. Išlaikydamas subtilią pusiausvyrą tarp ribiniu atvirumu išsiskiriančio pagrindinio herojaus linijos, talentingas aktorius palaipsniui įkūnijo visą chorą vyriškų balsų, iš įvairių aižėjančios galios pozicijų paliudijusių nebeatšaukiamą patriarchalinės visuomenės sanklodos žlugimą. Pirmasis „Versmių“ skaitymas išsiskyrė ir neįprasta, stulbinamai tikslia bei efektinga erdvės dizaino koncepcija, kurta „random heroes“ komandos narių. Jų valia visų šešių skaitymų vaidybine aikštele tapo prie įėjimo sienos sustumta žiūrovinio amfiteatro konstrukcija, virtusi efektingu įrėminimu bei grėsmingu lūžtančio, transformuojamo pasaulio fasadu visiems kitiems pjesių skaitymams.

„Versmėje“ pristatyti dar du prancūzių autorių tekstai – Rébeccos Chaillon „Juodas geismų žemėlapis“ ir Sonios Chiambretto „Policijos!“ – tapo gyvais liudijimais, kad Jeano-Luco Lagarce’o ir Bernardo-Marie Koltèso kurtos dramaturgijos laikas neatšaukiamai baigėsi. Šie du jau į Prancūzijos klasikų gretas įrašyti autoriai, iki šiol adoruojami lietuviškame teatre, deja, tėra paskutinė kūrėjų karta, leidusi sau iki svaigulio mėgautis neišsemiamomis prancūzų kalbos galimybėmis. Žiūrovams belieka su nostalgija prisiminti palaimą skęsti žodžiuose ir būti plukdomam ekstatiško teksto srauto. Dabartinė prancūzų dramaturgų karta išpažįsta scenos dėsnių ir veiksmo viršenybę, o ir žodžių salvėmis nebenori stelbti savo bendraminčių, bendrakūrėjų aktorių. Naujoji teksto autoriaus misija – tarnystė minčiai, idėjai, ideologijai, tam, kas padeda pažadinti žiūrovą iš abejingumo, pasyvios agresijos arba visiško nepriėmimo visko, kas yra Kita. Deja, susidūrimas su tokiais tekstais lietuviams režisieriams tapo faktiškai neįgyvendinamu iššūkiu, gal todėl per Gyčio Ivanausko parengtą Chaillon pjesės „Juodas geismų žemėlapis“ skaitymą gyviausi veiksmo momentai buvo itin gausių teksto išnašų, įskaitytų Dariaus Gumausko balsu, transliacija bei ekrane tepasirodanti Oneida Kunsunga, įgalinanti juodaodžių moterų žodinio protesto jėgą. Deja, kūrybingai išnaudoti trijų gyvai skaityme dalyvavusių aktorių talento kūrybinei komandai nepavyko.

Gediminas Rimeika, režisuodamas Chiambretto „Policijas!“, pernelyg pasitikėjo ritmo visagalybe. Užtvindęs sceną jaunimo subkultūrų inspiruota Agnės Matulevičiūtės muzika, režisierius finalą įklampino prailgusiame aktorių masuotės šokyje, pažeisdamas elementarią emocinę, loginę pusiausvyrą tarp prieš tai tekstais valdžios smurtingumą liudijusių pagrindinių atlikėjų svarbos ir šokiu išreikštos šio teksto idėjos.

Dabar norėčiau patikslinti – „O po tamsos šviesa“ buvo tema, įkvėpusi darbui tris dramaturgus: Karolį Kaupinį (Lietuva), Vedraną Klepicą (Kroatija) ir Maite Pérez Astorgą (Ispanija), dalyvavusius LNDT tarptautinėje dramaturgų rezidencijų programoje. Tikiu, kad kažkam Madride, Briuselyje, Berlyne bei Vilniuje rezidencijose kurtų tekstų pristatymai tapo festivalio kulminacija ir didele naujosios Europos dramaturgijos viltimi.

Aš asmeniškai išėjau po pirmo Kaupinio pjesės „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ veiksmo ir daugiau į „Versmių“ pusę nebežiūrėjau. Abejoju, kad etiška būtų recenzuoti tik vieną mano pažiūrėtą naujos lietuviškos pjesės skaitymo dalį, todėl apsiribosiu trumpu komentaru apie nenorą grįžti į šią dramaturgijos šventę išprovokavusias priežastis. Tai buvo mano kūno reakcija į Kaupinio sprendimą šalia visų nuostabių meninių ir idėjinių intencijų paraleliai deklaruoti, įveiksminti panieką ir pajuoką kito kūrėjo atžvilgiu. Deja, naujaisiais laikais įprastas tampantis viešo gėdinimo žanras man kelia tik pasišlykštėjimą. Todėl ir nebelikau salėje – tiesiog atsisakydama tapti stiprios, talentingos, išskirtinėmis šviesos regalijomis ir savo nekvestionuojamu teisumu apsiginklavusios kūrybinės komandos įkaite bei emocinio manipuliavimo objektu. Nes dvi išskirtinai prasmingai tos pačios „Versmės“ kūrybinėse dirbtuvėse „Įtrūkę kūnai / Įtrūkęs rašymas“ praleistos dienos pažadino mano žmogiškąjį orumą ir savo, kaip viso to žiūrovės, vertės pajautimą. Ir tai kol kas neapčiuopiamas, bet jau neįkainojamas šių metų „Versmės“ derlius.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė