Apie preciziškumą teatre ir muzikoje

Aktorius Sergejus Ivanovas sukūrė vaidmenis tokiuose Jaunimo teatro spektakliuose kaip „Užburtas kalnas“ (rež. Krystianas Lupa, 2024), „Ūbas caras“ (rež. Gintaras Varnas, 2023), „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, 2022), „Austerlicas“ (rež. Lupa, 2020), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, 2019), „Cinkas“ (rež. Eimuntas Nekrošius, 2017) ir kt.

Kodėl susidomėjote teatru?

Kai buvau aštuntoje klasėje, geografijos mokytoja su vyresniais mokiniais kūrė spektaklį ir reikėjo jaunesnio berniuko. Niekada neturėjau jokio noro vaidinti, bet, regis, kažkas patraukė už rankos ir ją iškėlė – tarsi ne aš. Mano suolo draugas irgi kėlė ranką. Mokytoja paklausė, kada jis gimęs. Kadangi buvau metais jaunesnis, ji pasirinko vyresnį, brandesnį mokinį... Po šio įvykio pagalvojau – laikykitės! Vėliau į mokyklą buvo atvykęs režisierius, su kuriuo statėme spektaklį Marijampolės dramos teatre. Jis visą laiką mane atkalbinėjo nuo sudėtingų vaidybos studijų, tiksliau, daug kas atkalbinėjo. Tikriausiai reikia tiems žmonėms dėkoti, nes manyje vėl užvirė ambicija.

Kaip sekėsi per stojamuosius į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?

Iki tol neturėjau asmens dokumento, tik gimimo liudijimą, todėl negavau mokyklos atestato. Kai pavyko jį gauti, stojamieji buvo pasibaigę, tad svarsčiau apie darbą dažų parduotuvėje. Vis dėlto paskambino mama ir liepė nusipirkti laikraštį, kuriame parašyta, kad vaidybos kursui papildomai ieškoma žmonių. Kursą rinko Algirdas Latėnas, pavardė buvo girdėta. Vėliau Latėnas man pasakojo, kad turėjau iškristi po pirmo turo, nes prie mano pavardės jis buvo padėjęs minusą, tačiau Algė Savickaitė paėmė ir ištaisė jį į pliusą. Tik įstojęs sužinojau, kad buvome surinkti Utenos teatrui. Porą metų su jais bendravome, rodydavome spektaklius, bet projektas subyrėjo.

Kokie prisiminimai apie studijų metus?

Atsidūriau naujame mieste su naujais žmonės, patirtimis, naktiniu gyvenimu. Visur norėjosi pabūti. Pradėjau „pjauti grybą“, tuomet mane perspėjo, kad jau galiu nebesistengti, nes būsiu išmestas. Išsigandęs susiėmiau, studijos ėmė patikti, supratau kur atėjęs. Praėjo jau dvidešimt dveji metai nuo akademijos baigimo, tad smegenys jau ištrynusios neigiamus dalykus, ir atrodo, kad viskas buvo gerai.

Kaip prisijungėte prie Jaunimo teatro trupės ir kaip sekėsi į ją įsilieti?

Po diplominių egzaminų ėjome susitikti su Panevėžio teatro vadovais, jie klausė, kas nori pas juos dirbti. Vos keli nepakėlė rankos, aš irgi kėliau, norėjau dirbti, nes iki tol niekas nebuvo siūlęs. Pakėlus ranką, Latėnas pasakė, kad mane su Ignu Ciplijausku ir Dalia Morozovaite pasilieka Jaunimo teatre. Po metų prisijungė ir Lukas Petrauskas. Kelias buvo apkamšytas pagalvėmis, už tai esu labai dėkingas, nes iki šiol čia smagiai dirbu. Kadangi dalyvauju ir kituose projektuose, įsitikinu, kad tokių žmonių kaip čia retai kada sutiksi: tai ir draugai, ir šeima, ir kolegos – viskas viename. Labai saugus jausmas. Iš pradžių bijojau – galvojau, kaip čia reikės išbūti. Dabartinis jaunimas drąsesnis, jie jaučia pagarbą, bet neturi autoritetų; nebijo pasirodyti kvailai, reikšti minčių, o aš bijojau. Gal tai ir charakterio bruožas, bet ir kartos savybė. Buvo baisu siūlyti savo mintis, idėjas, svarsčiau, ar iš manęs nesijuoks. Netrukus pamačiau, kaip žmonės dirba, leidžia skleistis, skatina fantazuoti ir nebijoti pasirodyti kvailam. Visada susidurdavau su sunkumais, bet man parodydavo kelią, kaip juos įveikti. Tada pradėjau vis daugiau vaidinti, tai suteikė pasitikėjimo savimi.

Repetuojant „Austerlicą“ pasitikėjimas savimi buvo dingęs – mąstėte, ar gerai pasirinkote profesiją, nors vėliau už vaidmenį šiame spektaklyje pelnėte „Auksinį scenos kryžių“. Kodėl buvo taip sunku?

Veikiausiai iki tol kiti režisieriai nereikalavo, kad iš savo gilumos ištraukčiau per kitus spektaklius susikurtus „štampukus“ ir nuo jų pabėgčiau. Lupa norėjo tikrų dalykų – ne vaidinti, kaip mąsto, jaučia personažas, o iš tiesų tai daryti. Regis, visi to reikalauja, bet ne visi mato, kad aktoriai meluoja, moka apgauti ir išsisukti. O Lupa išmokė tai pamatyti. Jis parodė kitokį priėjimą prie vaidmens, kitokį, šiuolaikinį požiūrį į teatrą. Paradoksalu, nes jam daugiau nei aštuoniasdešimt metų. Repetuojant buvo sunku suprasti, ko režisierius iš manęs nori. Mąsčiau atsisakyti vaidmens, bet būčiau patyręs pralaimėjimą, viskas būtų sugriuvę. Tikrai neičiau vaidinti kitur, nes svarstyčiau, kodėl negalėjau vaidinti ten, veikiausiai iš viso negaliu vaidinti. Pirmą kartą buvo toks sunkus laikas. Nors mačiau, kaip režisierius bando padėti, pasakyti, kad nelipčiau ant grėblio, jį apeičiau, o aš vis tiek lipu, man čia gerai, neskauda.

Nuo šio spektaklio premjeros praėjo ketveri metai. Kaip viskas atrodo dabar?

Dabar vaidinant ateina pojūtis, supratimas, skonis. Tai siaubingai sunkus spektaklis: smegenys įsitempusios, vidus kažkoks kraujuojantis, bet kartu jo labai laukiu, man įdomu. Atrodo, kad spektaklyje daug teksto, bet galiu vaidinti jo nesikartojęs. Kažkokios detalės gali pasikeisti, bet jos staiga gimsta. Neseniai Lupa vėl žiūrėjo spektaklį ir pirmą kartą pasakė, kad buvo gyva. Vadinasi, spektaklis tik neseniai įgijo gyvybės. Regis, visi režisieriai palieka spektaklius tolesniam vystymuisi, bet yra labai daug užrakintų, tiesiog gražiai supakuotų ir padėtų į lentynėlę spektaklių. O šis, atvirkščiai, išneštas į sodą ir pasodintas, kad augtų, skleistųsi. Jei žiūrovas kiekvieną kartą žiūrėtų spektaklį, pamatytų, kiek lapų, žiedų jame atsiranda. Gal vieni nuvysta, bet užgimsta nauji. O mums visa tai liepta globoti ir saugoti.

Kuo skyrėsi darbas antrame Lupos spektaklyje „Užburtas kalnas“?

Jau žinojau Lupos preciziškumą. Kartais žmonės nejaučia, kas traukia ir žavi jo spektakliuose, – tai precizika. Šį kartą jaučiausi drąsiau. Jis žinojo mano galimybes, galėjau ir leidau sau kvailioti, teikti siūlymus. Anksčiau to nebūčiau drįsęs. Jis mano siūlymus aplipdė pastabomis ir tarsi niekinis siūlymas įgavo veiksmo pagrindą. Man šis procesas labiau patiko, nes jaučiausi laisviau. Aišku, tai vis tiek didžiulė atsakomybė, nes bijojau suklysti, nusivažiuoti, bet jau mažiau. Vaidindamas drįsau keistis ir žinojau, kad jam patiks. Ir man pačiam patinka, kai drąsiai darau kitaip nei ankstesnėje repeticijoje ar spektaklyje. Iš tiesų nėra dėl ko prie jo įsitempti – jis visiškai laisvas žmogus ir nori, kad visi tokie būtų. Aišku, nėra lengva penkias valandas klausytis pastabų ir po jų tiek pat vaidinti, bet iš kur daugiau gauti tokią patirtį? Pradėjau viską vertinti kaip savotišką dovaną – kartu su juo papuoliau į šį traukinį ir turiu galimybę matyti visą fantaziją, mąstymą, žinias bei patirtį.

Jūsų suvaidintų spektaklių sąraše dominuoja vyresni režisieriai. Kaip sekėsi dirbti su jaunosios kartos režisiere Egle Švedkauskaite „Jauno žmogaus memuaruose“?

Apie tai negalvojau, bet iš tikrųjų esu nemažai dirbęs su vienmečiais ar vyresniais režisieriais. Esu atsisakęs darbų su labai patyrusiais režisieriais, nes mačiau, kad jie tiesiog tingi. Turėjau ir nemažai spektaklių, kai režisieriui buvo svarbiausia honoraras. O jei honoraras pirmoje vietoje, visuomet būna siaubas – viskas taip plokščia ir laikina. Tiek man, tiek pačiam režisieriui nėra jokio progreso, tik trypčiojimas vietoje arba ėjimas atgal.

Jaunas žmogus dega noru kalbėti rūpima tema, ypač toks kaip Eglė – išmintinga, kūrybinga ir atvira. Kai nesupranta, ji atvirai sako nežinanti. Tai yra vertybė. Jos pasirinktas kūrinys nelengvas scenai, nes laiškus įveiksminti sunku. Ji padarė milžinišką darbą, nepaisant visų nuopuolių. Repeticijų metu ji pripažino, kad yra duobėje, ir mes tai matėme, bet visi jautėme galintys kartu iš to išbristi. Eglė neapsimetinėja, kad viską žino, tik mes nepadarome. Dabar tokių režisierių ypač vengiu. Iš karto pastebiu, kas ateina be fantazijos, pasiruošimo, neatlikęs namų darbų. Tad amžius čia nesvarbus. Geri režisieriai, kaip ir Eglė, leidžiasi į diskusiją, aptaria, ką galime patobulinti, kur sujungti mintis. Man atrodo, tai pats svarbiausias dalykas teatre.

Grojate būgnais grupėje „Solo Ansamblis“ ir jau dviejuose Jaunimo teatro spektakliuose. Ar nesinori atskirti muzikos ir teatro pasaulių?

Daug tokių spektaklių nenorėčiau, bet man patiko pirma tokia didelė patirtis teatre su instrumentu, kurį truputį valdau. Tai buvo jaudinantis išbandymas. Eglės spektaklyje man patinka vaidinti, nes visi ateiname groti ir dainuoti iš vaidmens bei tam tikros temos. Šis pojūtis geras, skiriasi nuo to, ką darau su grupe. Tokios patirties dar norėčiau, tik galbūt kitame žanre, pavyzdžiui, elektronikos, arba kurti muziką iš kokių nors keistų dalykų – plėšomų užuolaidų ar iš bet ko kito, tik ne instrumentu. Apskritai man patinka gyva muzika, bet ne ta, kurią groja profesionalūs muzikantai, atskirti nuo aktorių. „Jauno žmogaus memuaruose“ pats solistas nulipa į orkestro duobę ir groja. Kažkas sakė, kad spektaklyje žavi talentų rinktinė, kuri gali vaidinti, groti ir dainuoti vienu metu.

Su „Solo Ansambliu“ koncertuojate prietemoje. Ar tai savotiškas pabėgimas nuo apšviestos teatro scenos?

Nusprendėme, kad nenorime būti eilinė apšviesta estrados grupė. Sumąstėme kurti savo pasaulį, mistiškesnį, juolab kad muzika ir tekstai leidžia tai daryti. Tame prieblandos ir tamsos pasaulyje labiau išryškėja muzika ir tekstas. Aišku, kad atėjus į koncertą norisi matyti muzikantus, man pačiam labai įdomu juos stebėti, bet mes nusprendėme, jog reikia kitaip. Tegul šviesos, dūmai pasakoja savo istoriją, papildo muziką. Mums tai nedidelis praradimas, nes ateisime į teatro sceną ir būsime puikiai apšviesti bei matomi.

Kokie kūrybiniai planai laukia?

Aiškių teatrinių planų kol kas nėra. Nenoriu prisiimti daug darbų, nes dirbame prie didžiulio projekto – pavasarį su grupe išleisime naują albumą. Ne tik klausytojai, bet ir mes labai jo laukiame. Procesą galiu palyginti su Lupos statomais spektakliais ir jų precizika. Mes irgi ilgai ir iki smulkmenų krapštomės, ieškome garso charakterio, istorijos, jis turi turėti savastį. Užtrunka, kol tai surandame.

Gegužės 3 d. bus naujo albumo „Scenos“ pristatymas arenoje. Kyla jaudulys ir noras išbandyti save tokioje erdvėje. Kartu ir labai džiaugiamės, nes atrodo, kad viską padarėme iš nieko – paplepėjimų, pajuokavimų ir pagrojimų. Visa tai išaugo į išties didelį dalyką, kurį labai mylime, saugome ir prižiūrime.

Dėkoju už pokalbį.