Teatras

Rimgailė Renevytė

Vido Bareikio režisuotas „Pasirinkimas“

Atėjęs į teatrą tarsi savanoriškai pasiduodi melui. Lauki pažadėtos apgaulės, net nesusimąstydamas, kad tai bus netikra. Bet kartu vis dėlto žinai, jog tai melas. Ir kaip tau pavyksta išgyventi netikrą tikrovę? O kas, jeigu ši apgaulė suardoma. Jeigu žiūri į melą, kuriame įsipina tiesa. Ar tai vis dar teatras? O galbūt tu jau nebesi žiūrovas? Gal tave jau apgavo ir jokios kitos apgaulės čia nebus?

„Pasirinkimo“ premjera Jaunimo teatre savo žiūrovus išties apgauna, o melas ir tiesa tampa lygiaverte priemone kuriant spektaklį. Šio spektaklio turinį būsimieji aktoriai kuria patys – iš savo asmeniškų istorijų ir skaudžių patirčių, o režisierius aktoriams nubrėžia spektaklio taisykles: balansuoti tarp tikra ir netikra. Įdomu, kad aktoriai dalinasi savo asmeninėmis istorijomis, bet apgaulė visgi įvyksta, tik kiek kitaip, nei mums įprasta. Pirmąsias spektaklio istorijas užbaigia dokumentinė vaizdo medžiaga, užfiksuota kūrybinėje „Pasirinkimo“ stovykloje, todėl tai sukuria autentiškumo įspūdį. Kita vertus, tuo pat metu spektaklio fiktyvumą išduoda Vidą Bareikį įkūnijantis Jaunimo teatro aktorius Sergejus Ivanovas. Tarsi norėtųsi kurso vadovą ir spektaklio režisierių scenoje matyti nuo pradžių, tačiau tai būtų tik bandymas dar labiau save apgauti tikrumo iliuzija. Šią apgaulę spektaklyje sustiprina Mindaugas Nastaravičius, tikroms aktorių istorijoms pritaikydamas gudrias dramaturgines taisykles. Vystantis veiksmui daugėja ir paties teatro: dokumentiškumas pereina į teatrališkumą, o asmeniškos istorijos virsta vaidmenimis.

Milda Brukštutė

Karolinos Žernytės pojūčių spektaklis „Pirmapradis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Einame Lietuvos nacionalinio dramos teatro koridoriais ir lipame juos jungiančiais laiptais. Ne itin didelius atstumus. Taip mokytojos kartais vedasi mokinius į kitą klasę. Kažkur, kur galėtų ne tik padiktuoti informaciją, bet ir parodyti tuos dalykus, apie kuriuos kalbama. O šįkart kalbama apie pasąmonę: apie jos siunčiamus signalus, simbolius ir su ja sietiną archetipų pasaulį. Tad keliaujame banguojančia, nedarnia vorele lyg bendrame sapne, kurio interpretacijos neišvengiamai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų būsenų: nuo dabarties, praeities patirčių, nuotaikų, aplinkybių ir net šiek tiek nuo to, kas dar tik laukia ateityje. Tačiau visgi pagrindinis „Pirmapradžio“ interpretacijos skirtumas kyla ne iš mūsų savasties, o susijęs su dalyvavimo jame pobūdžiu: ar esame vienas iš aštuonių savanorių užrištomis akimis, ar likusi reginčioji masė.

Vadinamasis savanoris iš tiesų čia yra savotiškas tarpininkas. Jam, netekusiam regos galimybių, lemta įsikūnyti ne tiek į aktorių, kiek į naivų vaiką. Regis, tokiu būdu, dėl tamsos sukelto reagavimo ir suvokimo tyrumo, šiam žiūrovui iš tiesų įmanoma pasiekti tiesioginį ryšį su archetipine realybe ir bent trumpam ryškiau ir garsiau pajausti pasąmonės siunčiamus signalus.

Ramunė Balevičiūtė

Spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Šį sezoną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susiklostė išties neįprasta situacija: nauji spektakliai, skirti vaikams, užmoju ir meninėms ambicijomis gerokai lenkia kitas premjeras! Pristatęs Pommerat „Raudonkepurę“, neilgtrukus teatras pakvietė į spektaklį, sukurtą pagal mažai žinomą archajinę lietuvių pasaką „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Idealus balansas: pirmasis Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis – kamerinis, žaismingas, aktyviai įtraukiantis vaikus ir pasakojantis šiuolaikinės mergaitės istoriją, antrasis, kurio ėmėsi kino režisierius Jonas Tertelis, – didelės, netgi monumentalios formos, skatinantis jaunuosius žiūrovus ne dalyvauti, bet kone netekus amo stebėti įspūdingus reginius ir bandyti suvokti keistą šiurpoką pasaką. Du skirtingi teatro tipai, nė vienas ne geresnis už kitą, siūlantys vaikams skirtingą teatro patirtį.

Panašu, kad abiem atvejais LNDT nevaržė spektaklių kūrėjų nei formuojant kūrybinę komandą, nei įgyvendinant meninius sumanymus. Plika akimi matyti didžiulės kūrybinės ir finansinės investicijos. Žinoma, gerai, kad spektakliai vaikams nelaikomi antrarūšiais. Gerai, kad ieškoma naujų idėjų ir menininkų, galbūt dar niekada nekūrusių, bet norinčių kurti vaikams. Ir blogai – ar bent apmaudu, – kad iš kūrėjų nepareikalaujama maksimaliai kokybiško rezultato. Ko trūksta daugeliu požiūrių nepriekaištingiems, meniškiems spektakliams? Tiek nedaug, bet kartu ir labai daug – dramaturgijos. Požiūris, kad dramaturgija teatre vaikams yra nesvarbi arba kad režisierius „viską gali pats“, – jokia naujiena. Šunys, t.y. kritikai, loja, o karavanas eina, nors tu ką. Betgi LNDT turi „nuosavą“ dramaturgą! Čia man – neperprantama mįslė...

Daiva Šabasevičienė

Kalbamės su „Pojūčių teatro“ kūrėja Karolina Žernyte

Pagrindinis naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Pirmapradis“ (premjera – gruodžio 8, 9 d.) įkvėpimo šaltinis – Carlo Gustavo Jungo idėjos apie sąmonę, pasąmonę ir archetipus. Spektaklį kuria režisierė Karolina Žernytė, dramaturgas Jaunius Pisaravičius, dailininkė Šarūnė Pečiukonytė, aktoriai Diana Anevičiūtė, Vaidotas Bačianskas, Balys Ivanauskas, Aistė Jančiūtė, Jurga Kalvaitytė, Artūras Lepiochinas, Raminta Šniaukštaitė, Eglė Špokaitė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė.

Apie pojūčių teatrą kalbamės su šio teatro įkūrėja ir režisiere Karolina Žernyte, kuri dar 2010-aisiais režisavo spektaklį akliesiems ir regintiesiems „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, „Gegužės naktį“ Maskvos lėlių teatre (2013), „Ežiuką ir rūką“ Naberežnyje Čelnuose (2014), „Akmuo vanduo geluonis“ (2014), „Kalifą gandrą“ pagal Wilhelmo Hauffo pasaką Irkutske (2105). 2015-aisiais subūrusi „Pojūčių teatro“ trupę, kartu su bendraminčiais sukūrė „Prieš išvystant šviesą“, „Tense in Sense“, „Pojūčių paveikslų“ projektą.

Julija Vilkišiūtė

„#tevyne“ Lietuvos rusų dramos teatre

Lietuvos rusų dramos teatro „#tevyne“ žadino smalsumą dar prieš premjerą. Spektaklio-diskusijos idėja atrodė labai intriguojanti. LRDT itin dažnai statomi statiški, literatūriniai kūriniai. Čia nuolat žiūrovus užgriūna žodžių lavina, kurią palydi tik labai vangus veiksmas ir aukštybėse vos šviečiantys lietuviški subtitrai. O „#tevyne“, nors žodžių pliūpsnių ir nežadėjo išvengti, suteikė vilties, kad jie bus gyvi, pulsuojantys ir aktualūs. Šiame spektaklyje, režisuotame latvio Georgijaus Surkovo, LRDT aktoriai dalinosi savo mintimis apie šalį, kurioje jie gyvena. O kad šios mintys nebūtų pernelyg padrikos, buvo pasikviesta ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, lyg ir turėjusi supinti iš aktorių prisiminimų, nuomonių, filosofinių-poetinių pamąstymų darnų spektaklio tekstą.

Taip, greičiausiai šis darbas iš aktorių pareikalavo daug drąsos ir atvirumo. Veikiausiai kūrybinis procesas šiai komandai buvo gana naujas ir įdomus. Gali būti, kad šie kūrėjai dabar vienas kitą, gal net ir pačius save pažįsta kiek geriau. Galbūt net pasikeitė jų santykis su rusais, Rusija, lietuviais ir Lietuva arba rusais Lietuvoje...

(1943–2016)

Lapkričio 27 d. Vilniuje po sunkios ligos mirė ilgametis Lietuvos rusų dramos teatro aktorius ir režisierius, Lietuvos teatro ir kino aktorius, Lietuvos nusipelnęs artistas Michailas Jevdokimovas (g. 1943 m. liepos 1 d. Jesentukų mieste, Rusijoje).

Daiva Šabasevičienė

Pokalbis su dailininke Birute Žilyte

Gruodžio 3 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių liaudies pasakojimą „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“ premjera. Šio spektaklio idėja gimė siekiant šiuolaikiniams žiūrovams priminti unikalią iliustratorę, sieninės tapybos autorę Birutę Žilytę. Kelios vaikų kartos užaugo su šios menininkės iliustruotomis knygomis, todėl tikimasi, kad autentiškas jos vaizdinių pasaulis padės ir naujiesiems žiūrovams persikelti į stebuklinės pasakos realybę.

Inscenizacijos autorius ir režisierius Jonas Tertelis, scenografė Paulė Bocullaitė, dailininkas-skulptorius Donatas Jankauskas Duonis, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijų autorius Mantas Bardauskas, šviesos dailininkas Vilius Vilutis, kompozitorius Gintaras Sodeika. Prieš premjerą didžiajame teatro fojė bus atidaryta Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus darbų paroda, kurią organizuoja ir kuruoja ,,Vilniaus galerija“. Žiūrovai turės galimybę išvysti Birutės Žilytės iliustracijas Salomėjos Nėries knygai ,,Eglė žalčių karalienė“, Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sukurtos sienų tapybos ant Vilniuje buvusios garsiosios vaikų kavinės „Nykštukas“ bei Valkininkų sanatorijos ,,Pušelė“ sienų aukštos kokybės atspaudus, kuriuos spausdina Valdas Vilutis. Įspūdingu dydžiu ir puikia kokybe stebina pirmą kartą eksponuojamas paveikslas ,,Saulė“, Audriaus Klimo iniciatyva atspausdintas ant metalo. Tai natūralaus dydžio ,,Pušelės“ vaikų sanatorijos sienų tapybos fragmentas. Tokie stebuklingi nutikimai – savotiškas nykstančių sienų tapybos paveikslų atgimimas – Birutę Žilytę nepaprastai džiugina...

Rimgailė Renevytė

Pauliaus Markevičiaus režisuoti „Dalykai“

Paulius Markevičius išbando skirtingas teatro sritis: performatyvumą spektaklyje „Dvi su puse“, dramos žanrą spektaklyje „Kuprelis“ ir štai dabar – kvantine fizika paremtą teatrinį eksperimentą „Dalykai“. Sunku pasakyti, ar „Dalykai“ telpa į spektaklio formą ir kiek jame išnaudojamos paties teatro siūlomos priemonės, tačiau jungdami meną su mokslu kūrėjai kalba per įvairias meno formas. Kadangi šis teatrinis vyksmas rodomas „Meno forte“, norisi paisyti šios erdvės sąlygų ir analizuoti spektaklį kaip tam tikrą teatro reiškinį.

Spektaklio įžangoje į sceną, prasibrovęs pro žiūrovus, įeina Paulius Markevičius. Nuo pat pirmos akimirkos, kai aktorius (šiuo atveju ir režisierius) pasirodo scenoje, ją užpildo energija. Dedasi keisti dalykai. Ekspresyvus tekstas, judesys, nestabili, įmagnetinta nuotaika kuria atmosferą, nuo kurios sunku atsiplėšti. Aktoriui pasitraukus į žiūrovų erdvę, o scenoje funkcionuojant tik jo balsui, ypač ryški atmosfera ima blėsti. Kodėl?

Helmutas Šabasevičius

Tarptautinio Graso baleto konkurso apdovanojimai jauniesiems Lietuvos baleto šokėjams

Spalio 28–30 d. Grase, Pietų Prancūzijoje, vykęs dvidešimt devintasis tarptautinis baleto konkursas „Jeune Ballet Méditerranéen“ (Jaunasis Viduržemio jūros regiono baletas) buvo dosnus jauniesiems Lietuvos baleto artistams. Konkursas vyko septyniose amžiaus grupėse ir duetinio šokio kategorijoje, jame dalyvavo 172 šokėjai nuo 7 iki 25 metų iš Prancūzijos, Belgijos, Japonijos, Nyderlandų, Kanados, Bulgarijos, Švedijos, Italijos, Norvegijos ir Lietuvos.

Aukščiausią – auksinį – konkurso apdovanojimą pelnė Eglės Špokaitės baleto mokyklos auklėtinė Milda Luckutė, dalyvavusi 11–12 metų šokėjų grupėje ir užtikrintai nurungusi kitus 46 dalyvius. Ji šoko visoms konkursantėms privalomą, klasikinio šokio pagrindu sukurtą variaciją, kurią pasiūlė konkurso rengėjai, taip pat savo pačios sukurtą ir šiek tiek Eglės Špokaitės redaguotą kompoziciją „Drugelis“ pagal Ludwigo van Beethoveno muziką. Šokėjos mokytojos – Eglė Špokaitė ir Beatričė Tomaševičienė, konkursui ją parengė Deimantė Karpušenkovienė.

Ieva Tumanovičiūtė

Rolando Atkočiūno „Gyvūnas (Ku Kū)“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kaip sako vienas Antono Čechovo personažas: „Žmogaus viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.“ Spektaklyje „Gyvūnas (Ku Kū)“ Astrovo žodžius kartoja kaimo mokytojas, nes jį taip mokė mama. „Treniruojančio sielą“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjera Nr. 2 įvyko lapkričio 5 ir 11 d. Mažojoje salėje. Jaunos latvių dramaturgės Agneses Rutkēvičos pjesę režisierius Rolandas Atkočiūnas papildė čechoviškais motyvais ir trys seserys virto dviem broliais, kurie nė iš tolo neprimena nuobodulio kamuojamų inteligentų, tačiau „Gyvūno (Ku Kū)“ personažuose kartkartėmis aidi vaitojantis dėdės Vanios balsas, žadantis, kad niekas nepasikeis, – šviesesnės ateities iliuzijos negrįžtamai prarastos.

Agneses Rutkēvičos pjesė „Gyvūnas“ (2012) – dokumentinė, anot dramaturgės, dar ir šiandien tebegyvena brolių Karlio ir Janio prototipai. Nyksta kaimas, žlunga gyvenimai, personažai balansuoja ties bedugnės kraštu: ristis į dugną ar ne? Būti ar nebūti? Degraduoti ar vis dėlto ne? A. Rutkēviča kolekcionuoja žmogiškumo apraiškas savo personažų gyvenimuose, kurios reiškiasi (ir tuoj pat pranyksta) pastangomis mylėti ir noru siekti – gerinti aplinką ir tobulėti pačiam. Kas gali suartinti kaimo brolius ir miestietę, radijo laidos vedėją? Praradimas – motinos netektis. Spektaklyje režisierius akcentuoja mirusios motinos prisiminimo svarbą broliams – jos taškuota suknelė pagarbiai saugoma spintoje tarsi altoriuje, – visa, kas susiję su motina, – šventa. Gal todėl broliai, nors vis labiau konfliktuoja, neperžengia kraštutinės ribos, nes motinos meilės prisiminimas palaiko jų žmogiškumą. „Šis spektaklis – apie Mamą. Mamas. Apie tai, kokius stresus išgyvename po jų netekties. <...> Jie visi ieško tos prarastos motiniškos meilės. Prisilietimo“, – tokius R. Atkočiūno žodžius galima perskaityti spektaklio programėlėje.