7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pasakos žmogui iš Pašvaistės kalnelio

Pokalbis su dailininke Birute Žilyte

Daiva Šabasevičienė
Nr. 38 (1190), 2016-11-25
Teatras
Dailininkė Birutė Žilytė. LNDT nuotr.
Dailininkė Birutė Žilytė. LNDT nuotr.

Gruodžio 3 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių liaudies pasakojimą „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“ premjera. Šio spektaklio idėja gimė siekiant šiuolaikiniams žiūrovams priminti unikalią iliustratorę, sieninės tapybos autorę Birutę Žilytę. Kelios vaikų kartos užaugo su šios menininkės iliustruotomis knygomis, todėl tikimasi, kad autentiškas jos vaizdinių pasaulis padės ir naujiesiems žiūrovams persikelti į stebuklinės pasakos realybę.

 

Inscenizacijos autorius ir režisierius Jonas Tertelis, scenografė Paulė Bocullaitė, dailininkas-skulptorius Donatas Jankauskas Duonis, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijų autorius Mantas Bardauskas, šviesos dailininkas Vilius Vilutis, kompozitorius Gintaras Sodeika. Prieš premjerą didžiajame teatro fojė bus atidaryta Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus darbų paroda, kurią organizuoja ir kuruoja ,,Vilniaus galerija“. Žiūrovai turės galimybę išvysti Birutės Žilytės iliustracijas Salomėjos Nėries knygai ,,Eglė žalčių karalienė“, Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sukurtos sienų tapybos ant Vilniuje buvusios garsiosios vaikų kavinės „Nykštukas“ bei Valkininkų sanatorijos ,,Pušelė“ sienų aukštos kokybės atspaudus, kuriuos spausdina Valdas Vilutis. Įspūdingu dydžiu ir puikia kokybe stebina pirmą kartą eksponuojamas paveikslas ,,Saulė“, Audriaus Klimo iniciatyva atspausdintas ant metalo. Tai natūralaus dydžio ,,Pušelės“ vaikų sanatorijos sienų tapybos fragmentas. Tokie stebuklingi nutikimai – savotiškas nykstančių sienų tapybos paveikslų atgimimas – Birutę Žilytę nepaprastai džiugina...

 

Dailininkė maloniai sutiko pasidalinti mintimis apie savo kūrybą.

 

Prieš porą metų išleidote savo kūrybos tekstų ir vaizdų knygą. Kodėl ėmėtės ir šio darbo?

Kartais savo mintis užrašau. Kilo noras papasakoti apie vaikystę. Manau, kad dailininkas „atsiranda“ ir žmogus formuojasi jau iki mokyklos, kai jis pirmą kartą susiduria su pasauliu.

 

Neseniai atsiuntėte poetiškai užrašytą tekstą. Ar kada nors kūrėte poeziją?

Paukštės giedojimas
Pasaulis vyksta. Absurdiškas.
Tarp prievartos ir meilės
man panašus į juodą tamsą,
ir aš jame klimpstu.
Spalvota – visomis spektro spalvomis, geltona, raudona ir juoda, ir balta... ir vėl juoda.
Einu aplink „balto buvimo“ lemties pakraščiu.
Žinau, kad turiu eiti.
Mintys skrenda kaip paukštės giedojimas erdvėn beribėn. Dega nerimas. Vilties troškimas.
Žinau, kad noriu piešti.
Kūryba darosi iš „Nieko“ ir „Visko“.
Žiūri ir tirpsti graudume
matydama, kaip kupa medžiai,
žiedų „ružavis“ žėri mėlynuose danguose,
ežero veidrodžiu garuoja rytas,
dega vakaras saulėlydžio ugnyse...

 

Labai įdomiai augome: gimiau sodyboje, kur gimė ir mano mama (Panevėžio raj., Nainiškiai). Šią sodybą mamos tėvas kadaise įkūrė senojo kaimo vietoje, kai kiti gyventojai susikėlė į vienkiemius. Čia gyventi buvo labai įdomu, daug ką prisimenu.

 

Daug obelų, daug pastatų – didelė teritorija, po kurią buvo galima klaidžioti. Visi pastatai slėpiningi, bet labiausiai jauja, kurioje Gavėnas tupi. Čia įeiti visada baisu... Tamsu, o ant juodų sienų švytuoja Gavėnas... O šeima didžiulė: mūsų penki šeimos nariai, mamos brolis, sesuo, tos sesers vaikai... Didelis būrys... ir vaikų daug, įvairaus amžiaus. Aš mėgdavau ir atsiskirti, kur nors tarp krūmų klaidžioti.

 

Už šulinio – aukštų, senų medžių sodas. Obelų šakos ir viršūnės taip susipynusios, kad dangaus beveik nematyti. Krenta obuoliai: papinkiniai, aportiniai, antaniniai, saldiniai... Sodo pakraščiuose išsikeroję tankūs alyvų krūmai. Čia įsikuriu lėlių rūmus. Praskyrusi šakas atsirandu vėsioje, tyloje skendinčioje prieblandoje. Tai mano tylos šventovė. Aplink tankūs alyvų kamienai, aukštai dangų dengia susipynusios šakos. Įbedu keturis šakaliukus į žemę, ant jų uždedu skiedrelę, štai ir stalelis... Čia galiu prakalbinti Dievo karvytę ir degutą nešantį juodą vabalą, ir atidžiai į mane žiūrintį didelį žalią žiogą.... Tylu tylu... Čia savo mintyse galiu pasakoti, kalbėtis ir ginčytis su kuo panorėjus... Galiu šiuos rūmus pripildyti nykštukų, našlaičių, raudonkepuraičių, vilkų, laumių, raganų, avinėlių, saldžių uogų, kvepiančių gėlių...

 

Čia susitinku su savimi...

 

 

Atsimenu, per kluoną pragieda, pramarguoja procesija. Tai mes, vaikai, laidojam žvirblelį. Su vėliavom – kaspinais, spalvotom skiautėm apsirišę ilgus kiečių kotus – giedodami žygiuojame į kluoną. Žolynais apaugusi čia stovi sena kuliamoji. Ant jos užlipusi skelbiu pamokslą: ,,Anuo metu... Jei geri būsit, padangėmis žemyn galva vaikštinėsim, iš vaivorykštės saldainiai kris...“

 

Jūsų vaizdinių pasaulis toks sodrus, lyg teatre. Kokie menai Jums daro didžiausią įtaką?

Mėgstu poeziją, ja domiuosi, skaitau. Poezijai skiriu nemažai laiko ir dėmesio, taip pat ir kitų žanrų literatūros kūriniams. Teatrą visada įdomu stebėti. Tai neatskiriama kūrybos dalis. Teatras lygiai taip pat įeina į žmogaus patirtį, negali apsieiti be jo. Bet manau, kad būtent vaikystės įspūdžiai man padarė didžiausią įtaką. Galima sakyti, aš neišlipau iš vaikystės, ji ir dabar manyje gyvena. Viską stebiu tomis pačiomis akimis, lyg žiūrėčiau pirmą kartą suvokdama pasaulį. Lygiai taip pat į vandenį žiūriu, ar į upę tekančią... Gyvenome prie Nevėžio, ir man buvo svarbu, ką šios upės vanduo atspindi, kas matosi gilumoje... Vaikystėje gal tik baimę prigimtinę turėjau. Atsimenu, atslenka juodi debesys. Bijau Perkūno. Jis veža ugnį, uždega namus, trenkia medžius... Nenoriu nebūti... Suvokiau, kad mirtis yra baisu, kad žmogus išnyksta... Bet numirusių žmonių nebijojau. Tėvai nusiveda pas mirusį kaimyną. Jis karste guli, o aš nebijau. Man tik gaila to kaimyno, aš net rankas galėdavau jo paliesti.

Vaikai vienas kitą vilku gąsdindavo. Nuo tada susiformavo tamsos baimė, ji tapo gyva. Ir dabar aš lygiai taip pat stebiu pasaulį – kaip jis pasikeičia, kai sutemsta. Jeigu naktį išplauksi į tylų ežerą...

 

Su šeima vasarą mėgom keliauti baidarėmis. Jeigu naktį į tylų ežerą išplauksi, vanduo ramus ir danguj žvaigždės, kurios kartu su mėnuliu atsikartoja vandeny. Išnyksta horizontas. Visas pasaulis visiškai pasikeičia. Pasikeičia ir žmogaus mintys. Jeigu ramiai susikaupi naktyje, mintys nukrypsta tarytum į sapną, lyg į nepažintinas erdves...

 

Kiek svarbi vaiko psichologija? Kaip galima išvystyti jo vaizdinių pasaulį?

Man svarbiausia suvokti, kaip aš, būdama maža mergaitė, pati to siekdama, asmeniškai susitikau su tamsa, tyla. Aš turiu savo mintis ir man tai įdomu. Prisimenu, su savo lėlytėmis nueidavau prie alyvų krūmo ir visiškai atsiribodavau nuo triukšmo. Sodyba nuolat skendėjo triukšme – žmonių balsai, šuo loja, visokie gyvuliai, žmonės apsibara, darbai, buitis... Man dažnai rūpėjo nuo viso to atsitraukti, pabūti vienai. Labai mėgau žaisti su varlėmis. Juk varlės panašios į žmogiukus. Pievoj suradusi varlytę kalbindavau, bet man atrodydavo, kad jai šalta ir norėdavau ją aprengti. Prisimenu, kaip varlytei ,,suknytę“ pasiuvau. Dantukais skylutę iškandau, sulenkus, kažkokią medžiagos skiautelę užmoviau per galvytę, sujuosiau juostyte, paguldžiau ant nugaros ir kalbėjausi taip, kaip vaikai kalba: pati klausiu, pati atsakau. Pasikalbėjau, nurengiau, ir nustriksėjo varlytė...

 

Vaikystės nutikimai, daiktai, augalai, medžiai, trobesiai neatskiriama mano savastis... Jie gyvi manyje, aš per juos randuosi... Jie man dovanoti, per juos esu pati sau dovana.

 

Jūs niekada į vaiką nežiūrėjote sentimentaliai. Jums visą laiką buvo svarbus archajinis pasaulis.

Neskirstau pasakų į „švelnias“, „baisias“ ar kitokias. Visas pasaulis savaip sujungtas. Man atrodo svarbu, kad vaikas turėtų sąlygas plėsti savo vidinį pasaulį, kad jis galėtų jo nesiaurinti. Dirbau M.K. Čiurlionio meno mokykloje. Aš su visais vaikais bendrauju kaip su suaugusiais. Bendrauju tiesiai, todėl man su mokiniais visada buvo labai paprasta, todėl šilti santykiai išliko ilgam.

 

Ar nebaisu, kad šiandien jauni žmonės scenine kalba perfrazuos Jūsų kūrybą?

Nebaisu, nes aš pati visą gyvenimą siekiu saviraiškos, nuolat skverbiuosi, gilinuosi į tai, ką darau, todėl aš lygiai taip suvokiu ir kitus – režisierių, aktorius ar kostiumų dailininką... Jeigu menininkas talentingas, jis turi siekti to, kas jam atrodo svarbu. Visi turi teisę savaip kurti. Todėl kiekvienas kūrėjas, susidūręs su mano kūriniu, gali drąsiai su juo elgtis.

 

Nemažai dirbote su savo vyru, šviesaus atminimo dailininku Algirdu Steponavičiumi. Nuo ko tai priklausė? Jūsų net spalvų sąskambiai panašūs.

Mes artimai suvokėme pasaulį. Studijuodami grafiką abu turėjome trauką spalvoms. Dėl spalvų man tapyba ir įdomi.

 

Labai seniai mūsų gyvenime atsirado vaikų žurnalas „Genys“, kurio meniniu redaktoriumi dirbo tapytojas Stasys Jusionis. Jis lankydavosi mūsų namuose Vilniaus Jeruzalėje ir pasiūlydavo tekstukų, kuriuos mes iliustruodavome. Ne kartą susidūriau su nuomone, kad vaikui negalima piešti baisių vaizdų, negalima ryškiai piešti... Būdavo net siūlymų iš lietuvių liaudies pasakų „baisumus“ išimti. O man tos pasakos pačios geriausios. Tai pasakos žmogui, kuris stengiasi suvokti jį supantį pasaulį.

 

Jums svarbiausios stebuklinės pasakos?

Skaitydamas stebuklinę pasaką pastebi, kad žmonės visais laikas bandė suvokti pasaulio esmę. Ir tuomet tą pasaką priimi kaip pačią tikriausią realybę. Kartais tėvai savo vaikus stengiasi apsaugoti nuo „baisumų“.

 

Man ypač buvo įdomu iliustruoti stebuklines pasakas, susisiekiančias su archajinėmis sakmėmis, mitais. Čia susitinka, susipina ir tragiškame konflikte kertasi įvairialypiai jausmai ir gyvenimo įvykiai: ilgesys, žiaurumas, išdavystė, ištikimybė, meilė, mirtis... Vaizdai plečiasi į įvairiapuses begalybes – platumas, erdves, gilumas, tolumas... nuo linksmų nutikimų iki pavojingiausių bedugnių... Vyksta jausmų, išminties, aistrų kovos. Lyg stebuklingame šaltinio atspindyje atsiveria žmogaus sielos pilnatvė su svajonėmis, ilgesingais džiaugsmais ir tamsiomis bedugnėmis.

 

Matau save mažą, prašančią mamos pasekti pasaką apie Mėlynbarzdį. Eidavo ir eidavo mergaitė į uždraustą kambarį. Aukso obuolys vis iškrenta iš rankų, nusiridena ir susikruvina. Kraujo nenušluostysi, tuoj sugrįš Mėlynbarzdis... Būdavo labai baisu, bet kitą kartą ir vėl mergaitė, ir aš su ja kartu einame į uždraustą kambarį. Smarkiai plaka širdis. Ateis Mėlynbarzdis ir nukirs galvą...

 

Arba vėl – šventė. Mama užtiesia baltą staltiesę ant didelio stalo. Lininiai staltiesės langeliai mirga pasklidę, tai sumažėdami, tai padidėdami. Eini, eini langeliais ir prieini „kvarbatkinį“ taką, išmegztą per vidurį staltiesės. Kur veda tas takas, tai duobelėmis, tai gėlių žiedais nusėtas? Eisi į vieną kelio pusę, prieisi pradžią, eisi į kitą – prieisi galą. Už galo – žemyn svyra mezginių pakabučiai, toliau – mėlyna pavakario tamsuma. Atsirandu ant „balto buvimo“ ribos. Už žingsnio – tamsa ir „Nieko“ buvimas. Su baltos staltiesės briauna pasibaigia artimas, pažįstamas pasaulis. Tamsa tvyro paslaptingai, lyg juoda nebūties uždanga.

 

O kodėl Jums svarbu vilkai, vilkiukai? Juos visada išskiriate.

Iš tikrųjų aš jų bijau. Viena nežinomoje vietoje naktį nenorėčiau atsidurti. Turiu vidinę baimę, ir ji sugrįžta vos į šoną kryptelėjus realiam gyvenimui. Bet aš žinau, jog nėra kito būdo gyventi, kaip suvokiant, kad visi baisumai yra šalia. Galima bijoti mirties, galima bijoti vilko, bet nuo to neatsiskirsi. Senose graviūrose gale lovos stovėdavo giltinė...

 

Mano vaizduotė pradeda kurti naują pasaulį, šį tamsos tvyrojimą pripildydama gyvybe knibždančių būtybių. Aš, pilna baimės, kaip mergaitė iš Mėlynbarzdžio pasakos, vis iš naujo noriai žengiu į šį besiplečiantį, vaizduotės kuriamą, paslaptingą, begalinį reginį, kuris, stingstančiais vaizdais pavirsdamas, lieka mano vidiniame gyvenime.

 

Man įdomu būti kerinčiame savo minčių ir sapnų pasaulyje, klaidžioti atminties saugyklose, kuriose mainosi vaizdai, daiktai, žmonių likimai, pievos, naktys, laidotuvės, stebuklinės pasakos. Lyg pro nematomas duris įeitum į vis naujas erdves, kuriose „tveriasi“ keisti reginiai. Įdomu jausti, kaip pasaulis susirenka manyje. Susitraukia į mažą žirnelį ir, virsdamas mintimis, plečiasi išaugdamas lyg šakotas augalas iki dangaus ir dar už jo.

 

Mano minčių karalystėje būti skirta tik man. Ji manyje prasidėjo ir baigsis. Per mane vykstantis pasaulis man tikresnis už tikrą. Atsiranda keistas noras išplėsti jį už savęs, už savo apibrėžto buvimo ribos. Noriu piešti. Vaizduotės kūryba – išsigelbėjimo šauksmas.
 

Kas Jums yra kūryba?

Gera būti kūrinio radimosi vyksme, gramzdintis į nuojautų ir nežinios labirintus, peržengti savo gebėjimų ribas, džiaugtis netikėtų atsiradimų atsivėrimais. Pasaulis mano piešiniuose yra ir mano buvimo atspindys. Kūryba – tai susitikimas su savimi. Savaip suvokdamas pasaulį stengiesi jį išreikšti, pasaulio reginius paversdamas savaip kuriamų formų vaizdais. Pasitikėdamas savo nuojautomis ir valia, skverbiesi į traukiančias paslaptis. Kūryba stebina, užburia ir traukia į savo amžinąją paslaptį, kuri niekada galutinai neatsiskleidžia.

 

Pašvaistės kalnelis, ant kurio gyvename, – ypatingas. Netoli ežerėlis, todėl po kalnu – vandens srovės, požeminiai šaltiniai. Tie šaltiniai į ežerėlį prasiveržia iš žemės šlaito. Šalia mūsų namo nuolat dygsta ąžuolai. Kažkiek paauga ir dalis jų žūsta, nes smėlinga žemė. Vienas ąžuolas, kuris mums tik čia apsigyvenus buvo rankos storumo, taip išaugo, kad ėmė šaknis leisti po mūsų namu. Matosi, kaip medžio šakos ir šaknys plečiasi į namo pusę. Kitoj namo pusėj sena, galinga pušis auga, jos šaknys taip pat po namu driekiasi. Ji palinko, svyra ir glaudžiasi prie mūsų namo. Pas mus nuolat ateina žmonės ir noriai svečiuojasi. Manau, kad visus pritraukia tos šaltinių srovės, tie gamtos reiškiniai, kylantys iš pat žemės gelmių.

 

Parengė Daiva Šabasevičienė

Dailininkė Birutė Žilytė. LNDT nuotr.
Dailininkė Birutė Žilytė. LNDT nuotr.
Birutės Žilytės sienų tapyba. „Eglė žalčių karalienė“
Birutės Žilytės sienų tapyba. „Eglė žalčių karalienė“
Birutės Žilytės sienų tapyba „Slibinas ir mergelė“
Birutės Žilytės sienų tapyba „Slibinas ir mergelė“
Birutės Žilytės sienų tapyba „Vasara“
Birutės Žilytės sienų tapyba „Vasara“
Birutė Žilytė su dukra Dainute savo namuose. D. Šabasevičienės nuotr.
Birutė Žilytė su dukra Dainute savo namuose. D. Šabasevičienės nuotr.
Birutės Žilytės namuose. D. Šabasevičienės nuotr.
Birutės Žilytės namuose. D. Šabasevičienės nuotr.