7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tarp disciplinų

Karolina Rybačiauskaitė

Vilniuje viešpatavo zombiškas figūratyvas ir kvailos instaliacijos

Kritiškai apie tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „Art Vilnius ’15“

Kai praėjusių metų gruodį perskaičiau Christiano Viveros-Fauné atsiliepimą apie tuo metu Majamyje vykusią meno mugę „Art Basel“ pavadinimu „Ar meno mugės sunaikino meną? Majamyje viešpatavo zombiška abstrakcija ir kvaila tapyba“ („Have Art Fairs Destroyed Art? Zombie Abstraction and Dumb Painting Ruled in Miami“), darbalaukyje prisiklijavau virtualų lapelį su nuoroda, nes jau nuo rudens, perėjusi per keturias skirtingas meno muges, galvojau, kad vasarą būtinai parašysiu apie „Art Vilnius ’15“.

Skaityti toliau >>
Nr. 27 (1133), 2015-07-10  | Tarp disciplinų  | Dailė
Kęstutis Svirnelis, „Konsumas“. 2014 m. „Art Vilnius ’15“.
Kęstutis Svirnelis, „Konsumas“. 2014 m. „Art Vilnius ’15“.
Simone Giaiacopi, „Norma“. 2009 m. Italų kultūros institutas Vilniuje. „Art Vilnius ’15“
Simone Giaiacopi, „Norma“. 2009 m. Italų kultūros institutas Vilniuje. „Art Vilnius ’15“
Kristina Norvilaitė, „Klasė“. 2014 m. „Art Vilnius ’15“
Kristina Norvilaitė, „Klasė“. 2014 m. „Art Vilnius ’15“
Eduard Potapenkov, „Slalomas“. 2015 m. Galerija „RA“. „Art Vilnius ’15“
Eduard Potapenkov, „Slalomas“. 2015 m. Galerija „RA“. „Art Vilnius ’15“
Andris Vītoliņš, „Medžiai, krūmai, varikliai“. 2014 m. Latvijos dailės akademijos galerija. „Art Vilnius ’15“
Andris Vītoliņš, „Medžiai, krūmai, varikliai“. 2014 m. Latvijos dailės akademijos galerija. „Art Vilnius ’15“
Colin Guillemet, „Žavinga (dvi figūros)“. 2013 m. Galerija „Le point fort“. „Art Vilnius ’15“
Colin Guillemet, „Žavinga (dvi figūros)“. 2013 m. Galerija „Le point fort“. „Art Vilnius ’15“
YIA meno mugės vaizdas, Paryžius. 2014 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
YIA meno mugės vaizdas, Paryžius. 2014 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
YIA meno mugės vaizdas, Paryžius. 2014 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
YIA meno mugės vaizdas, Paryžius. 2014 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Deima Žuklytė

Kaip iš dėlionės gabalėlių susideda visatos

Modernaus ir šiuolaikinio Latvijos meno paroda „30 iš 30“ Pamėnkalnio galerijoje

Sudėlioti dėlionę iš 30-ties gabalėlių sugebėtų net vaikas. Ar taip pat lengva būtų surinkti dėlionę iš peilio, vaizdo pro langą, lovos, seniai mirusio prezidento ir raudonai dažyto traktoriaus? O jei tie objektai būtų išmėtyti po visą šalį, ar sugebėtum? O jei jie išsibarstytų ne vien erdvėje, bet ir laike, ar turėtum kantrybės išlaukti?
 
Jei smalsu pamatyti, kaip tai įmanoma, Pamėnkalnio galerijoje iki liepos 11 d. vyksta latvių modernaus ir šiuolaikinio meno paroda „30 iš 30“. Joje kuratoriai Raimondas Kalējas ir Uldis Jaunzemas-Pētersonas sudėliojo dėlionę iš trisdešimties per pastaruosius trisdešimt metų sukurtų kūrinių. Neapsiribodami kuria nors viena medija, latviai eksponuoja kone visas dailės šakas: tapybą, grafiką, skulptūrą, tekstilę, videomeną, fotografiją, netgi žemės meno dokumentaciją. Tokia įvairovė, nors ir subjektyvi, pagrįstai gali vadintis šiuolaikinio Latvijos meno apžvalga.
 
Paroda sužavi tuo, kad nėra apkrauta visa aiškinančiais tekstais, tad kiekvienas laisvai gali galvoti, ką tinkamas. Smagu, jog kūriniai tikrai kalba, pasakoja savo istorijas, verčia įsijungti vaizduotę. Neabejoju, kad ekspozicija siūlo šimtus skirtingų interpretacijos galimybių, priklausančių nuo pačių lankytojų.
 

Skaityti toliau >>
Nr. 27 (1133), 2015-07-09  | Tarp disciplinų  | Dailė
Andrejs Prigičevs, „Indiško porno vakaras su žmogumi-voru“. D. Žuklytės nuotr.
Andrejs Prigičevs, „Indiško porno vakaras su žmogumi-voru“. D. Žuklytės nuotr.
Andris Eglītis, iš serijos „Įmanoma vieta“ I. D. Žuklytės nuotr.
Andris Eglītis, iš serijos „Įmanoma vieta“ I. D. Žuklytės nuotr.
Andris Eglītis, iš serijos „Įmanoma vieta“ II. D. Žuklytės nuotr.
Andris Eglītis, iš serijos „Įmanoma vieta“ II. D. Žuklytės nuotr.
Ginters Krumholcs, „Volstryto ryklys“. D. Žuklytės nuotr.
Ginters Krumholcs, „Volstryto ryklys“. D. Žuklytės nuotr.
Gļebs Panteļejevs, „Rytietiškas kilimas“. 2001 m. D. Žuklytės nuotr.
Gļebs Panteļejevs, „Rytietiškas kilimas“. 2001 m. D. Žuklytės nuotr.
Inga Brūvere, be pavadinimo. I. D. Žuklytės nuotr.
Inga Brūvere, be pavadinimo. I. D. Žuklytės nuotr.
Inga Brūvere, be pavadinimo. II. D. Žuklytės nuotr.
Inga Brūvere, be pavadinimo. II. D. Žuklytės nuotr.
Kaspars Podnieks, „Drusti“ I. D. Žuklytės nuotr.
Kaspars Podnieks, „Drusti“ I. D. Žuklytės nuotr.
Birutė Pankūnaitė

Ar meno pasaulis tėra sandėris?

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis apie šiuolaikinio meno mugę „Art Vilnius ’15“

Pažiūrėkime, kaip vis dėlto tas meno pasaulis funkcionuoja. Manai, jis iki šiol puikiausiai veikė ir be mugės, ar ne? Ar tai buvo normali, ar iškreipta situacija? Ar funkcionavimas buvo natūralus, ar primestas galių iš šalies? Gal į lietuvišką meno pasaulį įsikomponavus mugei jis įgyja savo natūralią raišką? Ir atsiranda reiškinys, kuris užpildo ir užbaigia meno pasaulio funkcionavimo pilnatvę. Ją sudaro dailininkas, kūrinys, auditorija, menotyrininkai, leidiniai, rėmėjai arba pirkėjai – mugė čia sudėtinė dalis. O jei dar pažiūrėtume iš toliau, tai paaiškėtų, kad meno pasaulis ir yra vien didelė mugė ir niekada kitaip nebuvo. Tai tik pardavimo-pirkimo sandėris, funkcionuojantis tūkstančius metų. Užsakymo, pirkimo, derybų procesas. Šią mugę turime tik šeštus metus, taip mažais žingsneliais grįždami į tikrąjį meno pasaulio apibrėžimą ir realybę. Juk turėjome visiškai nenormalią situaciją, kurioje rinka buvo išstumta, ideologizuota, primesta. Natūralių santykių tarp rinkos dalyvių (užsakovo, pirkėjo, rėmėjo ir menininko) nebuvo.

Skaityti toliau >>
Nr. 26 (1132), 2015-07-02  | Tarp disciplinų  | Dailė
Danas Aleksa, „Privatus laikas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Privatus laikas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Tauras Kensminas, „Trianguliacija“. 2015 m.
Tauras Kensminas, „Trianguliacija“. 2015 m.
Andrius Erminas, „Mutacijos“. 2015 m.
Andrius Erminas, „Mutacijos“. 2015 m.
Nikita Shalennyi, instaliacija „Sibiras“. 2015 m. Geriausia „Art Vilnius’15“ instaliacija.
Nikita Shalennyi, instaliacija „Sibiras“. 2015 m. Geriausia „Art Vilnius’15“ instaliacija.
Ievgen Petrov, „Vilkai“. 2014 m. Galerija „TSEKH“. Geriausia „Art Vilnius’15“ užsienio galerija.
Ievgen Petrov, „Vilkai“. 2014 m. Galerija „TSEKH“. Geriausia „Art Vilnius’15“ užsienio galerija.
Remigijus Treigys, „Namas su stulpu (geltonas)“. 2015 m. „Prospekto“ galerija. Geriausia „Art Vilnius’15“ Lietuvos galerija.
Remigijus Treigys, „Namas su stulpu (geltonas)“. 2015 m. „Prospekto“ galerija. Geriausia „Art Vilnius’15“ Lietuvos galerija.
Petras Lincevičius, „Namukas laikui / Ryto nebus“, fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr. Galerija „Titanikas“. Geriausias „Art Vilnius’15“ jaunasis menininkas.
Petras Lincevičius, „Namukas laikui / Ryto nebus“, fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr. Galerija „Titanikas“. Geriausias „Art Vilnius’15“ jaunasis menininkas.
Laima Oržekauskienė, „Dedikacija tėvui. Vilniaus m. ligoninė. Palata Nr. 1“. 2012 - 2013 m. Galerija „ART-CART“. Geriausia „Art Vilnius’15“ menininkė.
Laima Oržekauskienė, „Dedikacija tėvui. Vilniaus m. ligoninė. Palata Nr. 1“. 2012 - 2013 m. Galerija „ART-CART“. Geriausia „Art Vilnius’15“ menininkė.
Vasilijus Safronovas

Veikla, įkvėpta Nobelio premijos laureato patirties

Apie Thomo Manno festivalių ištakas

Kas bendro tarp dviejų Nobelio literatūros premijos laureatų – Thomo Manno ir šiemet pasaulį palikusio Günterio Grasso? Anot literatūros istoriko Axelio E. Walterio, abu juos sieja ne tik faktas, kad prestižiniu apdovanojimu rašytojai buvo pagerbti už savo pirmuosius stambius kūrinius – romaną „Budenbrokai“ (1901) ir romaną „Skardinis būgnelis“ (1959). Thomą Manną ir Günterį Grassą riša ir bekompromisė pilietinė pozicija. Abu jie manė, kad kūrėjas savo auditorijai turi būti intelektualinis ir moralinis vedlys, drąsiai pasisakantis aktualiais pilietinio bendrabūvio klausimais.
 
Tokiu kampu į du didžiuosius praėjusio šimtmečio Vokietijos kūrėjus buvo pažvelgta birželio 6-ąją Nidoje vykusiame renginyje. Saulėtą pavakarę Thomo Manno memorialiniame muziejuje skaityta paskaita, sutraukusi gausų ir, kaip įprasta, tarptautinį klausytojų būrį, buvo skirta Th. Manno 140-osioms gimimo metinėms. Šia proga prie profesoriaus A. Walterio išvados būtų galima pridurti – Günterį Grassą ir Thomą Manną sieja dar ir tai, kad abudu praėjusio šimtmečio literatūros korifėjai yra kelis kartus lankęsi Nidoje: Mannas tarpukariu, Grassas – daugiau kaip prieš dešimtmetį.
 
Pasaulyje nedaug vietų, tiesiogiai susijusių su Th. Manno gyvenimu ir veikla bei puoselėjančių jo palikimą. Rašytojo gimtajame Liubeke nuo 1993 m. veikia Heinricho ir Thomo Mannų centras Budenbrokų namų literatūros muziejuje. Ciuriche, Šveicarijoje, kurioje Nobelio premijos laureatas prieš 60 metų mirė, jo palikimą saugo Thomo Manno archyvas, įsteigtas Šveicarijos technologijos institutui paties rašytojo perduotų dokumentų pagrindu. Ten, Ciuriche, pirmųjų Th. Manno mirties metinių dieną, buvo įsteigta Ciuricho Thomo Manno draugija, kurios vokiškas analogas Liubeke įkurtas tik 1965 metais.

Skaityti toliau >>
Nr. 26 (1132), 2015-06-29  | Tarp disciplinų  | Muzika
Thomo Manno muziejus
Thomo Manno muziejus
Agnė Narušytė

Kaulas vartotojui

Vilniaus Kultūros nakties vizualiniai įspūdžiai

Nemėgstu masinių vaikštynių, bet man visai patinka Kultūros naktis. Gal dėl to, kad šiuo metų laiku taip iki galo ir nesutemsta? O gal smagu matyti šitiek žmonių, išėjusių į gatves paragauti meno, kuris, sako, nereikalingas? Ne, ne visai tai. Greičiausiai mane traukia pasibastyti su draugais po savąjį miestą taip, lyg jis būtų svetimas, tapęs muge, kurioje galima ne ką nors nusipirkti, bet rasti rafinuotų patirčių, išmušančių kasdienybės kamščius.
 
Kultūros naktis bent atrodo demokratiška – čia visko tiek daug, visos institucijos atveria duris, net pačias solidžiausias, šalia ir šiaip veikiančių parodų vyksta renginiai – linksminantys, žadantys atverti praeities paslaptis. Užėjęs gali nepastebimai plaukti su minia, likti incognito, kitaip nei kitomis dienomis, kai tave persekioja tavo paties žingsnių aidas tuščiose salėse ir prižiūrėtojų akys. Be to, esi laisvas atrasti ką nors įdomaus ir užsibūti arba išeiti, vos tik pamatai, kad paroda, spektaklis, koncertas – ne tau.
 
Kultūros naktis leidžia mažame Vilniuje pasijusti lyg kokiame didmiestyje, kuriame neįmanoma visko apeiti. Bet, aišku, yra ir kita pusė: galimybė įsigilinti į ką nors sudėtingesnio susitraukia iki paskui tave einančio žiūrovo stumtelėjimo, iki nuobodulio akimirkos, nekantravimo pamatyti, kas toliau, būti kitur, tik ne čia. Todėl organizatoriai jau tikriausiai pastebėjo: Kultūros nakčiai labiausiai tinka žaismingi, ryškūs, stambūs ir efektingi dalykai, tokie kaip didžioji geltona galva prie „Titaniko“ Maironio gatvėje.

Skaityti toliau >>
Nr. 25 (1131), 2015-06-26  | Tarp disciplinų  | Dailė
Martynas Gaubas, „Konteineris“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Martynas Gaubas, „Konteineris“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Mikko Waltari, „Nevykėliai“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Mikko Waltari, „Nevykėliai“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Lincevičius, „Namukas laikui / Ryto nebus“, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Lincevičius, „Namukas laikui / Ryto nebus“, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Rasa Jundulaitė, iš ciklo „XII + I“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Rasa Jundulaitė, iš ciklo „XII + I“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
„M4“ kūrybinė grupė, „Atspindžiai“, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
„M4“ kūrybinė grupė, „Atspindžiai“, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Ilona Miknevičiūtė, Amalia Ramanankirahina, „Miestas – paslaptis“, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Ilona Miknevičiūtė, Amalia Ramanankirahina, „Miestas – paslaptis“, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvina Jelinskaitė

Menas ne vien akims

Pokalbis su Egle Lekevičiūte jos personalinės parodos „Ratais kvadratais“ proga

Parodoje – visai kaip gyvenime. Kažkur užeinu, kažkur sustoju. Kažką judinu arba pati judinuosi. Ratu ratu arba kampais kampais. Kartais atsitrenkdama. Judesyje. Judu. Kaip Aristotelis sakė, viskas juda, kol pasiekia savo natūralią vietą, o judėjimas mums yra laikinas, nes natūrali kūno būsena – ramybė. Tik dangaus šviesuliai juda be sustojimo, nes jų judėjimo trajektorijos yra tobulos, nes juos judina Dievas. O kol esame netobuli ir viskas mums yra daiktiška, kol viską esame linkę suvokti substancinėmis ir ypatybinėmis kategorijomis, mes judame ir judėdami patiriame. Tik judesys mums yra sąlyga patirti. Tik judesyje pasirodo erdvė ir laikas, o mūsų patirtis juos išskleidžia. Judindami, judėdami ir judindamiesi mes taip pat žaidžiame. Šįkart – Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos kvadratuose. Ratais kvadratais mes sukame ratus, rankomis miname buvusius dviračius, o gal prisukinėjame amžinybės laikrodžius, kurie skaičiuoja ir mūsų gyvenimo žaidimo valandas, minutes? Ieškome išėjimo kvadratinėse pinklėse ir stačiakampiškuose labirintuose, ne visada jį rasdami. Nesvarbu, esi suaugęs ar vaikas. Ypač suaugusiems jokių privilegijų nėra. Žaidi arba ne. Ieškai, galvoji, improvizuoji arba stovi vietoje ir nuobodžiauji. Juk esi tik judanti aristoteliška substancija tarp judančių daiktų. Tik judantis elementas tarp judančių kitų. Mažytis atomas ratų kvadratų molekulėje.
Eglės menas ne vien akims. Pakėlus jos perdaryto telefono ragelį, pasigirsta juokas. Jos juokas.

Skaityti toliau >>
Nr. 24 (1130), 2015-06-19  | Tarp disciplinų  | Dailė
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglės Lekevičiūtės parodos „Ratais kvadratais“ atidarymo svečiai. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglės Lekevičiūtės parodos „Ratais kvadratais“ atidarymo svečiai. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė šalia savo kūrinio parodoje „Ratais kvadratais“. 2015 m. T. Šimkaus nuotr.
Eglė Lekevičiūtė šalia savo kūrinio parodoje „Ratais kvadratais“. 2015 m. T. Šimkaus nuotr.
Goda Aksamitauskaitė

Gličas – nauja juoda

Gličo estetika šiuolaikinėje kultūroje

Naujausieji laikai kuria naujausias problemas. (Laikomasi pozicijos, jog Naujausieji laikai trunka iki šių dienų, o ne iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Plačiausia prasme šis terminas apibūdina tą istorijos dalį, kuri vis dar egzistuoja gyvoje atmintyje, t. y. vidutiniškai 80 m.) Informacinis amžius (arba Kompiuterio amžius) – Naujausiųjų laikų dalis – apibrėžiamas kaip poslinkis nuo pramonės revoliucijos sukelto tradicinės pramonės bumo prie informacijos kompiuterizacija grįstos ekonomikos. Randy Kluverio nuomone, technologijų evoliucija kasdieniame gyvenime lėmė, jog sparčiai vystomi globalūs ryšiai ir įvairūs kompiuterizacijos teikiami privalumai bei su jais susiję trūkumai ėmė formuoti visuomenę („Globalization, Informatization, and Intercultural Communication“, American Journal of Communication, 2000 m. gegužė). Visuomenė ar bent nedidelė jos dalis kritiškai sureagavo į savo laiko procesus ir naujausias kompiuterių problemas kūrybiškai išnaudoja socialinės kritikos ar estetikos tikslais.

Skaityti toliau >>
Nr. 24 (1130), 2015-06-16  | Tarp disciplinų  | Dailė
Laimonas Zakas (Glitchr). 2014 m.
Laimonas Zakas (Glitchr). 2014 m.
In†rσwzrks, iš serijos „G//R“, 2015 m.
In†rσwzrks, iš serijos „G//R“, 2015 m.
JODI, ekrano nuotrauka, wwwwwwwww.jodi.org.
JODI, ekrano nuotrauka, wwwwwwwww.jodi.org.
Rosa Menkman, „Vernacular of File Formats“. 2010 m.
Rosa Menkman, „Vernacular of File Formats“. 2010 m.
Julija Fomina

Su humoru – apie rimtus dalykus

Erwino Wurmo parodos Vilniuje

Nuo birželio 11 d. Vilniuje veikia iškart dvi garsaus austrų menininko Erwino Wurmo personalinės parodos. Šiuolaikinio meno centre eksponuojamas vienas didžiausių jo sukurtų skulptūrinių objektų – „Siauras namas“, parodoje „Interpretacija“ galerijoje „Vartai“ – skulptūros ir jų nuotraukos, tarp kurių – pasaulinę šlovę menininkui pelniusių „Vienos minutės skulptūrų“ atvaizdai. Meno kritikai tituluoja Erwiną Wurmą poparto atstovu, siurrealistu, konceptualiu pokštininku. Jo skulptūros – išpūsti, suploti ar kitaip „deformuoti“ įprasti daiktai – drabužiai, automobiliai, namai – iš pirmo žvilgsnio išties atrodo absurdiškos ir juokingos, nors menininko intencijos rimtos: pažvelgti į kasdienybę kitokiu rakursu ir panaikinti įprastas, savaime suprantamas daiktų reikšmes. „Mane domina kiautas, formų ir kūnų įpakavimas“, – teigia menininkas, siūlydamas savitas tradicinės skulptūros sampratos interpretacijas.
 
Gilintis į skulptūros esmę ir jos raiškos galimybes Erwinas Wurmas pradėjo studijų Vienos meno akademijoje metais. Iš pradžių jis norėjo studijuoti tapybą, bet išlaikęs stojamuosius egzaminus buvo priimtas į skulptūros katedrą. „Įstojęs pradėjau galvoti apie tai, kas šiandien gali būti skulptūra. Tai nuvedė mane prie apmąstymų apie tuštybę, galimybes ir tūrius – fundamentalias skulptūros savybes“, – prisimena jis. Anot Wurmo, skulptūra – tai visų pirma tūrio menas, taigi bet koks tūrio padidėjimas ar sumažėjimas – kad ir žmogaus svorio metimas – gali būti laikomi skulptūros raiškos forma, o pagrindinė skulptoriaus užduotis – pridėti arba atimti tūrio. Vadovaudamasis šiuo principu, jis ir pradėjo kurti. Iš pradžių – iš panaudotų, rastų arba itin pigių medžiagų: išmestų medienos ir metalo atraižų, senų skardinių, dėvėtų savo ir kitų žmonių drabužių. Ilgainiui pradėjo mąstyti apie tai, kad tokios medžiagos ir daiktai neatsiejami nuo juos naudojusių žmonių istorijų, jausmų, aistrų, kasdienių išgyvenimų, o tai savo ruožtu susiję su socialiniu kontekstu. Tokie svarstymai gali pasirodyti kiek banalūs, bet liečia egzistencinius gyvenimo klausimus. Būtent tai domina menininką: kaip sujungti tarytum banalų turinį, kiekvienam žmogui rūpimus klausimus ir viską perteikti lengvai atpažįstamais pavidalais. „Noriu atkreipti dėmesį į rimtus dalykus, bet padaryti tai lengva forma. Net kai kalbame, pavyzdžiui, apie ligą ar tragediją, turėtų būti įmanoma pasakoti apie tai lengvai“, – sako Erwinas Wurmas.    

Skaityti toliau >>
Nr. 23 (1129), 2015-06-10  | Tarp disciplinų  | Dailė
Erwin Wurm, „Siauras namas“. ©Robert Fessler
Erwin Wurm, „Siauras namas“. ©Robert Fessler
Erwin Wurm, „Siauras namas“, interjero fragmentas. © Studio Erwin Wurm
Erwin Wurm, „Siauras namas“, interjero fragmentas. © Studio Erwin Wurm
Erwin Wurm, „Siauras namas“, interjero fragmentas. © Studio Erwin Wurm
Erwin Wurm, „Siauras namas“, interjero fragmentas. © Studio Erwin Wurm
Erwin Wurm, vienos minutės skulptūra „Kamerinė skulptūra“ Ciuriche. 2004 m. © Studio Erwin Wurm
Erwin Wurm, vienos minutės skulptūra „Kamerinė skulptūra“ Ciuriche. 2004 m. © Studio Erwin Wurm
Erwin Wurm, vienos minutės skulptūra „Tapybos teorija“. 2007–2014 m. ©Wolfgang Guenzel
Erwin Wurm, vienos minutės skulptūra „Tapybos teorija“. 2007–2014 m. ©Wolfgang Guenzel
Erwin Wurm, vienos minutės skulptūra „Freudo atitaisymas“. 2004 m. © Studio Erwin Wurm
Erwin Wurm, vienos minutės skulptūra „Freudo atitaisymas“. 2004 m. © Studio Erwin Wurm
Julija Fomina

Tiriant bendrą praeitį

Baltijos šalių paviljonai 56-oje Venecijos bienalėje

56-oje Venecijos bienalėje Baltijos šalys pristato šiuolaikinių menininkų projektus, skirtingais būdais mezgančius ryšius su sovietine praeitimi. Žiūrint formaliai, sovietinė šių šalių istorija pasibaigė 1990 ir 1991 metais po nepriklausomybės paskelbimo, o jau 1999-aisiais jos tapo Venecijos šiuolaikinio meno forumo dalyviais. Nuo to laiko jų nacionaliniuose paviljonuose jau buvo rodyti projektai apie probleminį sovietinį paveldą, pavyzdžiui, estų menininkės Kristinos Norman „Po karo“ („After the War“) 2009 m. ar Nomedos ir Gedimino Urbonų „Villa Lituania“ 2007-aisiais. Pastarasis buvo pažymėtas bienalės žiuri už įžvalgų paviljono sampratos ir tautinio identiteto tyrimą, atliktą su subtiliu humoru ir įtraukiantį žiūrovus į intriguojantį pasakojimą. Į kokias istorijas Baltijos šalių menininkai kviečia įsitraukti šį kartą, kokius naujus žvilgsnius į bendrą praeitį siūlo? Kaip jų parodose konstruojamas praeities santykis su šiandiena ir kokiais būdais ji integruojama į globalų šiuolaikinio meno diskursą?

Skaityti toliau >>
Nr. 21 (1127), 2015-05-29  | Tarp disciplinų  | Dailė
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Įvykių chronologija. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Įvykių chronologija. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Instaliacija „Ložė“, 2013-2015m. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Instaliacija „Ložė“, 2013-2015m. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, Zenobio rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, Zenobio rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, Zenobio rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. A. Valiaugos nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, Zenobio rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. A. Valiaugos nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, Zenobio rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos detalė. A. Valiaugos nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, Zenobio rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos detalė. A. Valiaugos nuotr.
Vasilijus Safronovas

Apie moralinius pasirinkimus

Artėjant tarptautiniam Thomo Manno festivaliui

Karo tematika šiandien nedingsta iš televizorių ekranų ir žiniasklaidos antraščių. Militaristinės nuotaikos kelia kiekvienam aktualų klausimą, kokią nuostatą užimti jų atžvilgiu – angažuotis, remti, o gal likti nuošaly? Visoje Europoje tas klausimas buvo itin aktualus ir lygiai prieš šimtmetį, kai vyko dešimt milijonų gyvybių nusinešęs Pirmasis pasaulinis karas. Primindamas amžinąjį klausimą, Thomo Manno kultūros centras Nidoje rengia penkerių metų trukmės tarptautinių kultūros festivalių ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Karo, taikos ir kūrybos aktualijoms skirtas ciklas pernai prasidėjo festivaliu „Šimtmečio vasara“. Šiemet liepos 11–18 d. į Nidą kvies jau 19-asis iš eilės tarptautinis Thomo Manno festivalis „Sąžinės proveržis“.
 
Šių metų festivalis „Sąžinės proveržis“ – tai nuoroda ir į paties rašytojo biografiją. Iki Europą pakeitusio ketverių metų konflikto Thomas Mannas deklaravo apolitiškumą, tačiau 1914-aisiais tapo vienu tų kūrėjų, kurie karo pradžią entuziastingai parėmė. 1914–1915 m. parašytose esė ir 1918 m. išleistoje knygoje „Apolitiško žmogaus svarstymai“ jis šlovino „vokiečių kultūros“ ginkluotą kovą prieš „Vakarų lėkštumą“. Konflikto esmę Th. Mannas stengėsi pateisinti priešpriešindamas „kultūros“ ir „civilizacijos“ sampratas. Tikrajai kultūrai, kuri buvo apibūdinama dorumo, kūrybingumo ir giliaprasmiškumo kategorijomis, anot jo, atstovaujanti tik Vokietija. Kitose, „romaniškojo prado“, Europos šalyse tegalima rasti klastingą, lėkštą ir paviršutinišką civilizaciją. Karas – viso labo priemonė vokiečių „kultūrai“ skleisti ten, kur jos trūksta. Tokias nuostatas gynė Th. Mannas per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet 1918-aisiais, vos dienos šviesą išvydus knygai „Apolitiško žmogaus svarstymai“, jis ėmė vis labiau atsiriboti nuo ankstesnių savo minčių, o jau po kelerių metų ryžtingai stojo ginti humanizmo ir demokratijos.

Skaityti toliau >>
Nr. 21 (1127), 2015-05-27  | Tarp disciplinų
Thomo Manno muziejus
Thomo Manno muziejus
Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz
Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz
  < PUSLAPIS IŠ 68  >>> Archyvas