Šokis
Helmutas Šabasevičius
Prisilietimų ir bučinių parkas
Angelino Preljocajo spektaklis LNOBT
Balandžio mėnesį Prancūzijos choreografo Angelino Preljocajo (g. 1957) šokio spektaklis „Parkas“ atšventė trisdešimtmetį – jis pirmą kartą pastatytas su Paryžiaus operos baleto trupe 1994-aisiais. Brandos amžiaus sulaukęs kūrinys naują pavidalą įgavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje – premjeriniai spektakliai vyko birželio 15, 18, 19, 20 ir 21 dienomis.
Eglė Elena Murauskaitė
Kelionės ieško herojų
„Overture“ ir „Angels’ Atlas“ Berlyno Unter den Linden operos ir baleto teatre
Malonumą keliauti dėl meno buvau primiršusi per karantiną, tačiau šįkart motyvavo Berlyno Unter den Linden operos ir baleto teatre vykęs spektaklių „Overture“ ir „Angels’ Atlas“, sukurtų mėgstamų choreografų Marcoso Morau ir Crystal Pite, vakaras. Jis prasidėjo itin kokybišku orkestro, diriguojamo Mariaus Stravinskio, skambesiu.
Žilvinas Dautartas
Baleto mokyklos puoselėtoja
Knyga apie Lili Navickytę‑Ramanauskienę
„Imkit mane ir skaitykit...“ Prisiminęs šiuos klasiko žodžius, žinomus ne vienam, siūlau visiems, ką domina Lietuvos baleto raida ir lietuviška literatūra apie jį, susirasti naujausią leidinį „Įprasmintas gyvenimas“, skirtą Lietuvos baleto mokyklos puoselėtojai, išugdžiusiai ne vieną kartą ne tik mokinių, bet ir mokyklos pedagogų. Tai knyga apie ilgametės Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos (NMKČMM) Baleto skyriaus vadovės Lili Navickytės‑Ramanauskienės pedagoginę, administracinę veiklą, be kurios šios mokyklos auklėtiniai ir baleto gerbėjai negalėtų pagrįsti savo pasididžiavimo.
Helmutas Šabasevičius
Šokio dienoraščiai
Pavasario pabaiga
Trys romantinio baleto „Žizel“ spektakliai sulaukė didelio žiūrovų dėmesio, nes senojo choreografijos paveldo spektaklių mūsų teatro repertuare liko nedaug, o būtent juose telkiasi tai, ko vis mažiau šurmulingoje kasdienybėje ir šiuolaikiniame teatre: jausmų – impulsyvių, žeidžiančių, guodžiančių ir gelbstinčių – grožio. Antrasis iš trijų spektaklių buvo ypatingas. Tai buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primabalerinos Anastasijos Čumakovos debiutas šiame „Žizel“ pastatyme ir kartu atsisveikinimas su scena.
Aistė Šivytė
Aštrūs kampai ir slidi prasmė
„Jezebel“ ir „Darkmatter“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Balandžio 27 – gegužės 12 d. Vilniuje vykęs tarptautinis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, kaip ir kasmet, Lietuvos publikai pristatė rinktinius šiuolaikinio šokio darbus. Išskirtinis dėmesys šiemet teko kūrėjai iš Nyderlandų Cherish Menzo – į festivalį atvežti du jos spektakliai „Jezebel“ ir „Darkmatter“.
Ieva Tumanovičiūtė
Suburiantis ir išlaisvinantis judesys
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’24“ (II dalis)
Po sudėtingų pirmos tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programos dalies temų antra renginio savaitė prasidėjo nuotaikingai. Komiškame Belgijoje dirbančios argentiniečių kilmės choreografės Ayelen Parolin spektaklyje „ZONDER“ šokėjai Pietas Defrancqas, Naomi Gibson ir Daanas Jaartsveldas kuria šmaikščius personažus, atliekančius savotišką scenos meno parodiją. Tik iš pradžių galima pamanyti, kad šokėjų judesiai atsitiktinai improvizuoti, bet atsikartojančios jų kombinacijoms parodo, jog viskas kruopščiai apgalvota. Choreografija kuriama iš stilizuotų, staigiai ir pagreitintai atliekamų baleto, liaudies, pramoginių ir klubinių šokių bei įvairių individualių judesio elementų.
Dovilė Jadzevičiūtė
Skirtingos judesio ir minties komponavimo strategijos
Lietuvių kūrėjų darbai festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Stebėdama šių metų tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ pristatytus lietuvių kūrėjų darbus – Luko Karvelio „Kur krantas“, Dovydo Strimaičio „Hairy“ bei Petro Lisausko ir Mariyos Salo (Ukraina) „Nemigą“ – kėliau klausimą, kaip judesys tampa mintimi, idėja; kur yra riba tarp neįprasminto judesio ir jį įgalinančios reikšmės. Kiek judesys yra savaime autonomiškas, o kiek į jo savipakankamumą kėsinasi kūrėjas ar žiūrovas?
Ingrida Ragelskienė
Pradžioje buvo judesys
„Larsen C“ ir „Fear and Greed“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Kartą per metus Vilniuje dviem savaitėms atsiveria portalas į meninę, kultūrinę erdvę, kurioje išnyksta būtinumas, nelaisvė ir suvaržymas. Šiems trims pagrindiniams žodžio „laisvė“ antonimams nuo 1997-ųjų griežtai draudžiama patekti į tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ scenas ir užkulisius. Šių metų festivalį balandžio 27 d. atidariusiam graikų choreografui Christosui Papadopoulosui drąsos pralaužti bet kokių kūrybinių suvaržymų rėmus galėtų pavydėti daugelis šiuolaikinės scenos menų kūrėjų. 2021 m. menininko sukurtas šokio spektaklis „Larsen C“ savo milžinišką energiją akumuliuoja iš nebesustabdomos Antarktidos ledynų tirpimo dinamikos. Paradoksalu, kad šią mirtinai tylią, visiškai nematomą, bet globaliai mūsų pasaulį keičiančią tragediją pajėgus perteikti tik žmogaus kūnas.
Ieva Tumanovičiūtė
Paslaptis, ašis, šauksmas
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’24“ (I dalis)
„Susidurti su paslaptimi“, – taip galima būtų apibendrinti pirmosios šių metų tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“, vykusio balandžio 27 – gegužės 12 d., savaitės spektaklių įspūdžius. Dar tiksliau – atsidurti akistatoje su tuo, kas gąsdina ir kelia nerimą: ar tai būtų gamtos didybė, ar vienatvė, ar beprotybė, ar nemiga, ar egzistencinė baimė, ar maištas. Pirmieji šeši iš vienuolikos šiemet festivalyje pristatytų kūrinių leido ne tik patirti šiuolaikinio šokio formų įvairovę, bet ir pripažinti ne pačias šviesiausias žmogiškosios būties puses.
Žilvinas Dautartas
Žingsnis į ateitį
Apie choreografą Jurijų Smoriginą
„Šventa vieta tuščia nebūna“, – taip kartais galvoja žmonės, susidūrę su įvairiomis permainomis, pradedant sutarta rotacija ir baigiant taip laukiamais rinkimais, tikėdamiesi žadamų pokyčių. Gyvenimas įrodo, kad kartais tos „šventos vietos“ užimamos ir be rotacijų, rinkimų ar kitų žaidimų. Tiesa, ne visada pateisinamų. Kadaise buvome taip auklėjami, kad imtis kokių nors idėjų įgyvendinimo galėjome tik sulaukę savo eilės tarp daugybės norinčiųjų ar tik svajojančiųjų. Tačiau keičiasi ne tik klimatas, pasaulis – keičiasi ir žmonės bei jų kartos. Tad nieko nuostabaus, kad pasikeitė ne tik choreografijos meno atlikėjai, bet ir to meno kūrėjai.
