Pradžioje buvo judesys

Kartą per metus Vilniuje dviem savaitėms atsiveria portalas į meninę, kultūrinę erdvę, kurioje išnyksta būtinumas, nelaisvė ir suvaržymas. Šiems trims pagrindiniams žodžio „laisvė“ antonimams nuo 1997-ųjų griežtai draudžiama patekti į tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ scenas ir užkulisius. Šių metų festivalį balandžio 27 d. atidariusiam graikų choreografui Christosui Papadopoulosui drąsos pralaužti bet kokių kūrybinių suvaržymų rėmus galėtų pavydėti daugelis šiuolaikinės scenos menų kūrėjų. 2021 m. menininko sukurtas šokio spektaklis „Larsen C“ savo milžinišką energiją akumuliuoja iš nebesustabdomos Antarktidos ledynų tirpimo dinamikos. Paradoksalu, kad šią mirtinai tylią, visiškai nematomą, bet globaliai mūsų pasaulį keičiančią tragediją pajėgus perteikti tik žmogaus kūnas.

Juoda spalva, pamažu atsiverianti visais įmanomais savo atspalviais, tyla, pro kurią galiausiai prasiveržia širdies dūžius atkartojantis ritmas ir tamsa, jos bauginantį pirmapradiškumą suraikantys ir vėl apleidžiantys šviesos pliūpsniai – trys dedamosios estetinės kategorijos, suspaudžiančios sceninį „Larsen C“ laiką į iki virpulio pavojingą plieninę spyruoklę. Nuostabu, kad festivalio atidarymui pasirinktas šokio spektaklis drąsiai liudija niokojančią, griaunančią, naikinančią žmonijos sąveikos su gamta prigimtį.

Choreografas Papadopoulos yra atskleidęs, kaip smarkiai jį paveikė nuo vaikystės turėta galimybė nevaržomai klajoti gamtoje ir ypač stebėti paukščių būrio danguje braižomas skrydžio trajektorijas, jų visišką laisvę ir nepaklusimą bet kokiai žmogiškai judesio logikai. Pati esu priklausoma nuo jūrinių padarų tyvuliavimo jų prigimtinėje vandens stichijoje, kaip ir daugelis, negaliu atsiplėšti nuo akvariuminio medūzų pulkelio, visa savo esybe ištirpusio amžino judesio takume. Toji medūzų asociacija tarsi elektra dilgino viso „Larsen C“ veiksmo metu – stebint, tapatinantis, atstumiant sklandžiai, beveik sinchroniškai takumą bei amžiną tarpusavio rezonavimą ir transformaciją perteikiančių žmonių kūnų grupelę.

Šešetas šokėjų vilki juodus, idealiai vilnijančius, iš taurų juodo šilko blizgesį atkartojančios medžiagos sukurtus ir vos pastebimomis, kiekvieno charakteringumą, skirtingumą modelyje išryškinančiomis detalėmis nustebinančius sceninius kostiumus. Neįtikėtina, kaip subtiliai kostiumo genezę ir prasmę atskleidžia trijų moterų šokėjų kaklo linijos pateikimas. Nuo pirmosios stačios, moters kaklą dengiančios apykaklės spektaklio dailininkas Angelos Mentis pereina prie universaliai ovalios iškirptės, trečiajai šokėjai atidengia krūtinės ląstą „V“ formos iškirpte, kostiumo priekyje susegama vienintele saga, tarsi sufleruodamas, kad bet koks transformacijos, kismo procesas koduoja grėsmingą juslingumo įtampą. Sceninę tamsą ir juodo kostiumo vilnijimą efektingai suskaido balta spalva rėkiantys šokėjų kūno fragmentai: veidas, kaklas, pilvas, rankos tampa žiūrovo dėmesį prikaustančiais šviesos blyksniais, įsiterpiančiais į tamsą ir liudijančiais neatšaukiamą žmogaus atsakomybę tūkstančius metų trunkančiuose procesuose.

Gegužės 3 d. į meditaciją apie baimę ir godumą pakvietė kanadietis choreografas Frédérickas Gravelis, savo solo pasirodymą integravęs į dialogą su maištingos roko muzikos pliūpsniais. Pasirodymo pradžioje veiksmui pasitelkdamas tuščią alaus dėžę, gitarą, atidengdamas netvarką, žmogiško nevalyvumo, apsileidimo tumulais susitelkusią scenos kampuose, tarp iš šonų erdvę rėminančių sofitų, atlikėjas leidžia sau būti nerangiam ir iš karto akivaizdžiai pažeidžiamam. Prieš mus keturiasdešimtmetis vyras, besimatuojantis seniai nebemadingą rokerio įvaizdį: bravūriškai sulaižyti plaukai, odinė striukė, vyriškumą turintys pabrėžti ūsai – visa tai nepadeda išlaikyti stabilumo net sėdint visai šalia žemės. Spektaklį pradėdamas atvirai nerangiais kritimo nuo plokštumos, ridenimosi grindimis, bandymų stotis ir vėl griūti judesių serija, Gravelis mus atsivilioja į pačią „Fear and Greed“ tankmę, kurioje lieka tik šokėjas ir jo begalinis noras atsilaikyti psichologinėje atsivėrimo prieš save patį akistatoje.

Kiek nuoširdus šis atlikėjo atsivėrimas, kiekvienas žiūrovas laisvas nuspręsti pats. Mano receptoriai stipriausiai reagavo į nuostabų gyvai atliekamos roko muzikos sceninį paveikslą. Pridengti peršviečiama uždanga, įkrauti intensyvia spalvine šviesų gama, trys muzikantai už Gravelio nugaros sugrojo šio pasirodymo energinį epicentrą, leisdami šokėjui atliepti, išplėtoti bei sustiprinti jų užduotą muzikinę temą. Meistriškai atliekami roko muzikos pasažai tarsi reanimuoja pirminę šios muzikos paskirtį – išjudinti, išsupti žmogaus sąmonę, paruošiant ją radikalioms patirtims bei atsivėrimams. Gravelis dialoguose su pačiu savimi nebijo būti brutaliai atviras, jausmingas ir tikslus visų pirma savo personos, o galiausiai ir išorinio pasaulio atžvilgiu.

Pabaigoje šimtu procentų maišto energijos įkrautas šokėjo kūnas, lydimas balto šviesos spindulio, bando tarsi išsiveržti pats iš savęs, Gravelis judesių serijoje apeliuoja į flamenko pozas, intensyviai krintančio kūno, kratomos galvos, įsitempimo, pasiruošimo šuoliui pozicijos akimirksniu sukuria susitaikymo su savimi ir pasauliu iliuziją. Po sudėtingo solo šokio numerio, valingai sutramdžius įsiaudrinusį kvėpavimą, čia pat sėsti pačiam atlikti melodingą roko baladę – dar vienas stulbinantis „Fear and Greed“ kūrėjo profesinio plastiškumo netikėtumas. Dar ir todėl šis autentiškas pasirodymas pelnytai priskirtinas vienai vertingiausių šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio meninių ir žmogiškų patirčių.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė