Aštrūs kampai ir slidi prasmė

Balandžio 27 – gegužės 12 d. Vilniuje vykęs tarptautinis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, kaip ir kasmet, Lietuvos publikai pristatė rinktinius šiuolaikinio šokio darbus. Išskirtinis dėmesys šiemet teko kūrėjai iš Nyderlandų Cherish Menzo – į festivalį atvežti du jos spektakliai „Jezebel“ ir „Darkmatter“.

Spektaklyje „Jezebel“ Menzo kuria klipų merginos (angl. video vixen, video girl) portretą. Tai seksuali, viliojanti mergina, kuri praeito amžiaus 10-ojo dešimtmečio ir šio amžiaus 1-ojo dešimtmečio hiphopo ir popmuzikos videoklipuose atliko „puošmenos“ vaidmenį. Šios merginos kurdavo atlikėjo, kaip turtingo, geidžiamo ir galios poziciją užimančio vyro, įvaizdį. Dažniausiai klipų merginos vaidmenį atlikdavo juodaodės, todėl videoklipai ir jų muzika dar labiau stiprino neigiamus juodaodes moteris supančius stereotipus – klipų merginos neretai laikomos moderniu jezebel (liet. ištvirkėlė, pasileidėlė; terminas, referuojantis į afroamerikiečių kilmės moterį) atitikmeniu.

Žiūrovus Menzo pasitinka minėto laikmečio atributų elementais: į sceną ji įvažiuoja chromu blizgančiu pažeminto rėmo (angl. lowrider) dviračiu, dėvi klipų merginos reikalavimus atitinkančius, kūną vos dengiančius drabužius, segi auksinę grandinę, jos pirštai papuošti priklijuojamais nagais, o lūpos žėri. Priešingai negu vaizdo klipuose, šią merginą būtų sunku įvardyti kaip viliojančią, o dauguma jos stiliaus atributų instinktyviai kelia nejauką: aptemtos kelnaitės pagamintos iš dusinančio latekso, kaklą nusverianti grandinė – didžiulė, nagai – be galo ilgi. Dirbtinių kailinių kokone įšliaužusi į scenos šviesą ir ėmusi šokti voriškais nagais bei vulgariu liežuviu, ji atrodo vabališka, šiurpinanti ir nemaloni. Tačiau paliečia ne sukrečiantis atitolimas nuo patrauklumo, o nuojauta, kad kažkur už šio „seksualios“ merginos egzoskeleto slypi gyvas žmogus.

Menzo mums pasirodo tarsi klipo žiūrovams – ji ritmingai krato sėdmenis, ropoja žeme, atlieka sugestyvius judesius. Dalis jų puikiai atpažįstami susipažinusiems su šia popkultūros sritimi, kita dalis – fragmentiški, atitolinti nuo visas ribas suliejančio klipų pasaulio. Kaip ir nuo savo išvaizdos, taip ir nuo judesių atlikėja, regis, nieko nedarydama, meistriškai panaikina bet ką, kas galėtų būti interpretuojama kaip patrauklu: išryškindama judesius, juos lėtindama, atkartodama ir pateikdama be konteksto Menzo nuosekliai ir negailestingai apnuogina brutalią ir vulgarią jų esmę. Ji geba itin aiškiai perteikti šių klipų merginų sudaiktinimą. Pasirodymui įpusėjus pirmą kartą į publiką pažvelgiančios šokėjos akys sukrečia.

Ekrane pasirodantys dainos žodžiai, detaliai ir be jokių užuolankų įvardijantys atlikėjo vyro troškimus ir merginos gebėjimus juos patenkinti, bei raktažodžiai, nurodantys klipo merginos vertybes, siekius ir prioritetus, nebesugeba pergalėti Menzo judesio kalbos. Jie lieka tik kaip tolesnis kasimasis gilyn po sukrėtimo į automatizmą panirusiomis rankomis, nutraukiami netikėtos, beceremonės pabaigos.

Apibrėžti naujesnį Menzo darbą „Darkmatter“ gerokai sunkiau. Scenoje kuriamas postapokaliptinis, nuo atpažįstamos būties apvalytas pasaulis, kuriame veikia du vienodai apsirengę atlikėjai, baltų medžiagos juostų siena ir baltas šokio linoleumas, nepasiduodantys apibendrinimui. Menzo šoka su savo kūrybos partneriu Camilo Mejía Cortésu – abu jie veikia kaip lygiaverčiai, nuo socialinių vaidmenų ir lyties atsitraukę dvyniai. Tiesa, sunku nuneigti, kad Menzo charizma ir gyvybiškumas palieka mažiau išraiškingą Cortésą antrame plane.

„Darkmatter“ judesys varijuoja tarp nepakeliamai lėto iki nesuvokiamai chaotiško – kartais žvelgiame į gyvąjį paveikslą, retkarčiais į scenoje siaučiančius, beveik vaikiškus ar gyvuliškus nenuoramas. Didelę choreografijos dalį sudaro kasdieniai judesiai, blaškymasis, vaikščiojimas – tai netrukus ima varginti. Pusantros valandos šokėjai sėkmingai kuria reginį, kuriame sunku rasti, į ką sutelkti dėmesį.

Svarbiu pasirodymo akcentu tampa juodi dažai. Dėl jų mintys krypsta į juodo kūno temą, iš šio požiūrio taško spektaklis atrodo kaip išsilaisvinimo, naujo gyvenimo, naujo žmogaus ir pasaulio manifestas. Scena palengva skęsta juodumoje – dažai ir išspjaunami, ir liejami iš kibirų, šokėjai tepa jais savo kūnus, jais persisunkia ir baltų juostų siena. Juoduma spektaklyje apima viską, net ir žiūrovus, panardinamus į ilgas tamsos pauzes, žaismingai grasinant apipilti, o vaizdo projekcijose ji pasirodo žėrinčiomis spektro spalvomis.

Daug spektaklio erdvės užima tekstas – atlikėjai kalba, atlieka repo eilutes. Jų ritmo, kartais net pradedančio panašėti į sutartines, klausytis smagu, tačiau jos nepasiekia prasminio lygmens – atlikėjų kalbėjimas artimas mokslinės fantastikos filmuose pasitelkiamam technobabble (pažodžiui iš anglų k. – technologinis vapėjimas), t.y. technologinio žargono vartojimui, siekiant sukurti įspūdį, kad apie ką nors kalbama nepasakant nieko konkretaus. Atlikėjų tariamos frazės sudaro tokį patį įspūdį – girdime ryžtingas, manifestacines intonacijas, tačiau negebame užčiuopti šio veržlumo priežasties. Per spektaklį atlikėjai veikia atsidavę logikai, kuri suprantama tik jiems patiems, žiūrovui palikdami retas atpažįstamumo nuotrupas.

„Darkmatter“ – pirmos eilės spektaklis, kurio gebėjimas įtraukti mąžta su kiekviena parterio pakopa. Žiūrint per kitų galvas ir vis sužimbančius telefonų ekranus, sunku panirti į lėtą ir sunkiai apčiuopiamą spektaklio kūną. Kaip žiūrovas, jautiesi vartantis padūmavusį inkliuzą, kuriame nutikę įvykiai ne man, ne čia, ne dabar. Savo darbais Menzo sudaro ryžtingos, savitai pasaulį suvokiančios kūrėjos įspūdį. Tiesa, publikai kartais tenka likti už durų.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė