7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šokio dienoraščiai

Pavasario pabaiga

Helmutas Šabasevičius
Nr. 23 (1515), 2024-06-07
Šokis
Živilė Baikštytė ir Anastasija Čumakova balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Živilė Baikštytė ir Anastasija Čumakova balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.

Balandžio 25–27 d.

„Žizel“ (LNOBT)

 

Trys romantinio baleto „Žizel“ spektakliai sulaukė didelio žiūrovų dėmesio, nes senojo choreografijos paveldo spektaklių mūsų teatro repertuare liko nedaug, o būtent juose telkiasi tai, ko vis mažiau šurmulingoje kasdienybėje ir šiuolaikiniame teatre: jausmų – impulsyvių, žeidžiančių, guodžiančių ir gelbstinčių – grožio. Antrasis iš trijų spektaklių buvo ypatingas. Tai buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primabalerinos Anastasijos Čumakovos debiutas šiame „Žizel“ pastatyme ir kartu atsisveikinimas su scena. Lietuvos baletui balerina padovanojo penkiolika metų; į Vilnių atvykusi 2008-aisiais jau su dideliu klasikinių vaidmenų kraičiu, savo kaip pagrindinės solistės statusą pasiekė iš pradžių nesibodėdama ir menkesnių vaidmenų bei partijų, sukūrė pagrindinius vaidmenis beveik visuose baleto spektakliuose. Prisiminimuose išlikęs pirmasis Čumakovos-Žizel spektaklis (https://www.tv3.lt/naujiena/laisvalaikis/ekstremalus-debiutas-n316865) iki šiol verčia apgailestauti, kad paskutinio taip ir neteko pamatyti.

 

Bet du iš matytųjų „Žizel“ spektaklių padarė gerą įspūdį ir dėl pagrindinių solistų (Olesia Šaitanova ir Jonas Laucius) šokio įtaigos bei kūrybiškumo, ir dėl kitų vaidmenų atlikėjų pastangų. Bertos vaidmenį pirmą kartą atliko Živilė Baikštytė; trečiajame spektaklyje sužavėjo Batilda-Greta Gylytė, spinduliavusi ryškiomis vaidybos spalvomis. Prie skaisčiai raudonos suknelės artistė (jei apgavo akys – nuoširdžiai atsiprašau) priderino tokios pat spalvos nagų laką. Šiuolaikiniai įvaizdžio konsultantai neabejotinai negailėtų artistei komplimentų. Bet nei viduramžiais, nei XIX a. pirmoje pusėje ekstravagantiškai lakuotų nagų mada dar nebuvo pasiekusi ne tik Kuršo hercogystės, kur vyksta „Žizel“ veiksmas, bet ir Paryžiaus, kur šios grožybės atsirado tik XX a. pradžioje. Auskarai, žiedai, tatuiruotės ir kitos kasdienio įvaizdžio detalės, kartu su artistais atkeliaujančios į sceną, atkreipia dėmesį ne tik baleto, bet ir kitų žanrų spektakliuose, tačiau tai turėtų būti artikuliuota konceptualaus sumanymo dalis – kaip telefono žinutė, kurią gauna tikrą karvę melžianti Violeta 2019 m. Paryžiaus operos pastatytoje „Traviatoje“.

 

Visą laiką džiugu, kad kordebaleto artistai aktyviai dalyvauja spektaklio veiksme, reaguoja į tai, kas vyksta scenoje, tačiau šį kartą pasirodė, kad tų nedidelių improvizacijų jau kiek per daug, ypač tada, kai scenoje Žizel šoka savo nuostabiąją variaciją.

 

Balandžio 28 d.

Christos Papadopoulos, „Larsen C“ („Naujasis Baltijos šokis“)

 

Šiuolaikiniai šokio menininkai nestokoja fantazijos ir jau retai kada imasi „šokio vardan šokio“. Jų sumanymai dažnai susiję su aktualiomis socialinėmis ir politinėmis temomis, o graikų choreografą Christosą Papadopoulosą sukurti spektaklį įkvėpė tirpstantys ledynai. Kūrinys pavadintas konkretaus „Larsen C“ vandens telkinio Antarktidoje vardu, bet tiek pavadinimas, tiek nurodyti įkvėpimo šaltiniai nesukuria papildomų verčių. Pajusti bauginančią gelmę trukdė vis dėlto ne tokia jau ir didelė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Naujoji salė: nors kartais norisi matyti atlikėjus iš arčiau, šį kartą labiau intrigavo jų judėjimo erdvinės trajektorijos, kurioms suvokti ir asociatyviai pajusti reikėtų didesnio atstumo. Tačiau choreografo kuriama judesių kalba ir ją perduodantys šokėjai sumeistravo estetiniu požiūriu darnią meninę struktūrą, kurioje sąmoningai perteikiamas dinamikos ir dramatizmo stokojantis tyvuliavimo jausmas.

 

Balandžio 30 d.

Dovydas Strimaitis, „Hairy“ („Naujasis Baltijos šokis“)

 

Nesmagu prisipažinti, bet, ko gero, pirmą kartą teko matyti Prancūzijoje kuriančio ir apdovanojimų pelniusio Dovydo Strimaičio darbą. Minkštai skambantis angliškas pavadinimas „Hairy“ lietuviškai skambėtų nekaip, iškart sukeltų panašių asociacijų, kaip žiūrint į Méret Oppenheim kailinį arbatos gėrimo komplektą – puodelį, lėkštutę bei šaukštelį, ir veltųsi burnoje. Apie keturių blizgiais juodais kostiumais vilkinčių šokėjų atliekamą kūrinį viskas paaiškinta labai rimtai skambančiame kūrinio aprašyme. Kompozitorė Julijona Biveinytė išpreparavo Johanno Sebastiano Bacho muziką ir sukūrė minimalistinę partitūrą, kuri neabejotinai daro įspūdį gurmaniškiems šiuolaikinės muzikos žinovams, bet netrunka užsisklęsti emocinėje monotonijoje. Choreografinė kalba – tiek judesio, tiek erdvės požiūriu – taip pat minimali, tačiau iš šokėjų reikalauja didžiulės ištvermės bei koordinacijos. Ne bet kas sugebėtų be perstojo mosuoti galva apie keturiasdešimt minučių, todėl netrukus tapatybės, ontologijos ir kūno autonomijos klausimus nustumia į šalį kur kas paprastesni: kas fiziškai vyksta šių šiuolaikiniam šokiui atsidavusių jaunuolių galvose? Taip pat įdomu, ar tikrai apgalvojama būtinybė spektaklyje naudoti mirksinčios šviesos efektus ir kurtinantį garsą. Nors prieš spektaklį maloniai siūlomi ausų kištukai, kokių prasminių tikslų, be agresyvaus fizinių juslių dirginimo, tikisi pasiekti spektaklio kūrėjai?

 

Gegužės 2 d.

Mariya Salo ir Petras Lisauskas, „Nemiga“ („Naujasis Baltijos šokis“)

 

Dar vieno festivalio spektaklio – „Nemigos“ – aprašymas apibūdino nelengvas kūrėjų sąlygas, kurias tikrai galima suprasti, o rezultatą vertinti kaip tam tikrą terapinį veiksmą patiems menininkams, budintiems šiuolaikinio šokio sargyboje. Bet dūmų pripildytoje erdvėje klajojantys šokėjų kūnai nesurado ryšio vienas su kitu ir su kai kuriais žiūrovais, o nemigą, kurią tikriausiai daugelis yra patyrę, pavertė slogiu sapnu, kuriame neturi veikti fizinės tikrovės dėsniai, tačiau kažin ko pritrūksta, kad būtų suformuota įtraukianti, kankinančias mintis į kūrinį transformuojanti meninė tikrovė.

 

Gegužės 10 d.

Knygos apie Lili Navickytę-Ramanauskienę pristatymas (Šokio teatras)

 

Šokio teatre pristatyta judesio pedagogės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Aldonos Adomaitytės ir Indrės Bacevičiūtės-Kazlauskės sudaryta knyga apie baleto artistę, baletmeisterę, pedagogę Lili Navickytę‑Ramanauskienę (1933–2021) – pagarbos ir dėkingumo ženklas asmenybei, palikusiai ryškų pėdsaką M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus, taigi ir viso Lietuvos baleto, istorijoje. Knygos idėja, Nacionalinės M.K. Čiurlionio mokyklos direktoriaus Dainiaus Numgaudžio palaikymas, intensyvaus darbo mėnesiai – ir reikšmingų faktų, prisiminimų, ypač vertingos ikonografinės medžiagos kupina knyga jau ant stalo. Tai reikšmingas šaltinis ateities kartoms, kurioms svarbu, kas baleto scenoje vyko iki jų. Vakaro metu buvo galimybė ne tik sužinoti apie knygos rengimo aplinkybes, bet ir pasigėrėti Baleto skyriaus moksleivių atliktais Navickytės-Ramanauskienės („Pizzicato“, „Piemenėlių šokis“) bei pačių sukurtais choreografiniais epizodais.

 

Gegužės 11 d.

Marco da Silva Ferreira, „Carcaça“ („Naujasis Baltijos šokis“)

 

Portugalų choreografo Marco da Silvos Ferreiros spektaklis „Carcaça“, parodytas LNDT Naujojoje salėje, judesio ir šokio nestokojo, papildomos energijos kūriniui suteikė ir scenoje gyvai grojančių muzikantų judesiai. Veiksmas nesistengė imituoti teatrinės tikrovės, buvo plėtojamas ne už sąlyginio scenos rėmo, bet erdvėje, į kurią patekdami šokėjai kaip buvo, taip ir liko savimi, nepaisant scenai skirtų kostiumų. Choreografinę ir atlikimo materiją įprasminti siekė socialinis angažuotumas, išreikštas dainomis ir šūkiais. Nors deklaratyvumas teatre, ypač šokio, dažnai labiau erzina nei įtraukia ir retai turi ilgalaikį poveikį, šiame spektaklyje jis tiko – tikriausiai ir dėl choreografo išradingumo, ir dėl pačių šokėjų uždegančios energijos, jų šokio gaivališkumo bei tikėjimo juo, nepaisant nieko (vienas šokėjas – be dešinio dilbio ir plaštakos).

 

Po pertraukėlės „Menų spaustuvėje“ parodytas Cherish Menzo (Nyderlandai, Belgija) kūrinys „Darkmatter“ – dar vienas „Naujojo Baltijos šokio“ spektaklis, neapsiėjęs be įspėjimų apie ryškias mirksinčias šviesas, garsą, scenos dūmus bei nuogumą. Menininkai Menzo ir Camilo Mejía Cortésas įsitikinę, kad tai padeda išvaduoti jų kūnus ir kasdienybę nuo išankstinių nuostatų pinklių. Bet tos pinklės pasirodė klastingesnės, ir išankstinės nuostatos, kad šiuolaikinis šokis jau tapo beribiu kosmosu, neišsisklaidė. Posthumanistinė prieiga prie tamsiaodžiams šokėjams asmeniškos temos, susijusios su tamsa – kūno, sielos, scenos, visatos, – sukūrė netolygiai besirutuliojantį veiksmą, kuris savaip įkalino pačius atlikėjus, jų kūrybinę organiką, nes įsipareigojimas egzistenciniams tyrimams, įvairiausi scenografijos elementai, rekvizitas, kostiumai, juodi dažai nepaliaujamai kūrė viena su kita konkuruojančias, hierarchinių ryšių neturinčias prasmes.

 

Gegužės 18 d.

„Trupė“ ir „Funny Beat“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras)

 

Negali nepastebėti pastaruoju metu vis aktyviau veikiančių Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto artistų, kurie kartu su savo kolega ir choreografu Gintaru Visockiu, mininčiu kūrybinio darbo trisdešimtmetį, pakvietė į spektaklio „Trupė“ premjerą. Pavadinimas taikliai nusako tai, kuo yra ir nori būti dvidešimt keli Kauno šokėjai: ne sąrašu atlikėjų, bet kolektyvu, kurio narius vienija tradicijos ir bendrai kuriama dabartis. Pagal įvairių kompozitorių muziką sukurtos šokio miniatiūros – daugiau nei tradicinis koncertas, kur šokio epizodai keičia vienas kitą kaip atskiri kūriniai ir pasakojimai. Visockis sukūrė savitą choreografinį organizmą su apčiuopiama vidine dramaturgija, vedančia ir artistus, ir žiūrovus nuo pradžios iki pabaigos. Nors kartais ir norėjosi ryškesnių akcentų, kai kurie epizodai tarsi kartojo vienas kitą ne tiek formomis, kiek prasminiu krūviu, vis dėlto buvo sukurtas abstraktus pasakojimas apie Šokį, Artistą ir Artistus, patrauklus šviesių, lyg akvareliškų judesių sluoksniais. Visockio choreografinė mintis liejasi gana lengvai, bendri epizodai virsta duetais, monologais, po kurių scena vėl pripildoma bendros choreografinės energijos, susitelkiančios į išradingas kompozicijas. Pozityviai, šviesiai spektaklio atmosferai daug padėjo ir lakoniška scenografija bei ramių pilkšvų, rusvų atspalvių kostiumai.

 

Antroje vakaro dalyje – visai kitokios estetikos stepo šou, kurį scenoje kūrė grupė „Funny Beat“, šiais metais mininti savo veiklos dvidešimtmetį (choreografas Dainius Bervingis, šoko Visockis, Bervingis, Andrey’us Ianbekovas ir Aurimas Tiškevičius).

 

Gegužės 23 d.

„Metų laikai“ (Šeiko šokio teatras)

 

Tik dabar pasisekė pamatyti dar 2017 m. choreografės Agnijos Šeiko, Mindaugo Bačkaus vadovaujamo Klaipėdos violončelių kvarteto ir keturių atlikėjų „Metų laikus“, interpretuojančius Antonio Vivaldi garsųjį kūrinį. Puikus sumanymas sujungti gyvą muziką ir judesį, muzikantus ir šokėjus paverčiant lygiaverčiais partneriais. Labai geras erdvinis „Metų laikų“ sprendimas: apsupti žiūrovų, keturiose kėdėse vienas priešais kitą sėdi keturi Lietuvos kultūros kontekste labai gerai žinomi menininkai – Beata Molytė, Benas Šarka, Aleksas Mažonas ir Marius Pinigis, kuriuos vienas paskui kitą pakeičia scenoje pasirodantys violončelininkai. Kostiumų dailininkė Lina Andriukonė spektakliui sukūrė juodus daugiafunkcius drabužius, pripildančius sceną skulptūriškų siluetų, o spalvoti gėlių vainikai tapo lakoniškais metų ciklo akcentais.

 

Vis dėlto stebint spektaklį pritrūko choreografinės minties polėkio, gaivalo, kuris girdimas Vivaldi muzikoje. Judesio ir šokio menininkų individualybių rinkinys pasirodė kaip konceptualiai intriguojanti, tačiau ne iki galo suvaldyta materija – galbūt per daug pasitikėta jų pačių susikurtais įvaizdžiais, kurie liko skirtingi, nepasiūlant jiems plastinių perėjimų ir staigmenų, būdingų vis dėlto nenuspėjamai metų laikų kaitai.

Živilė Baikštytė ir Anastasija Čumakova balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Živilė Baikštytė ir Anastasija Čumakova balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Anastasija Čumakova balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Anastasija Čumakova balete „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Larsen C“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Larsen C“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Hairy“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Hairy“. D. Matvejevo nuotr.
Petras Lisauskas šokio spektaklyje „Nemiga“. D. Matvejevo nuotr.
Petras Lisauskas šokio spektaklyje „Nemiga“. D. Matvejevo nuotr.
Knygos apie Lili Navickytę‑Ramanauskienę „Įprasmintas gyvenimas“ pristatymas. M.K. Čiurlionio menų mokyklos nuotr.
Knygos apie Lili Navickytę‑Ramanauskienę „Įprasmintas gyvenimas“ pristatymas. M.K. Čiurlionio menų mokyklos nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Carcaça“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Carcaça“. D. Matvejevo nuotr.
Camilo Mejía Cortésas ir Cherish Menzo spektaklyje „Darkmatter“. D. Ališausko nuotr.
Camilo Mejía Cortésas ir Cherish Menzo spektaklyje „Darkmatter“. D. Ališausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Trupė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Trupė“. M. Aleksos nuotr.
„Funny Beat“ stepo šou. M. Aleksos nuotr.
„Funny Beat“ stepo šou. M. Aleksos nuotr.
Benas Šarka ir Beata Molytė šokio spektaklyje „Metų laikai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Benas Šarka ir Beata Molytė šokio spektaklyje „Metų laikai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.