7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kelionės ieško herojų

„Overture“ ir „Angels’ Atlas“ Berlyno Unter den Linden operos ir baleto teatre

Eglė Elena Murauskaitė
Nr. 25 (1517), 2024-06-21
Šokis
Scena iš baleto „Overture“. S. Gherciu nuotr.
Scena iš baleto „Overture“. S. Gherciu nuotr.

Malonumą keliauti dėl meno buvau primiršusi per karantiną, tačiau šįkart motyvavo Berlyno Unter den Linden operos ir baleto teatre vykęs spektaklių „Overture“ ir „Angels’ Atlas“, sukurtų mėgstamų choreografų Marcoso Morau ir Crystal Pite, vakaras. Jis prasidėjo itin kokybišku orkestro, diriguojamo Mariaus Stravinskio, skambesiu.

 

Scenoje už kasdieniškai pilkšvo šydo stiprių vokiškų kūnų masė kampuotais judesiais ima grumdytis aplink nuvirtusią antikinę koloną. Kolona – kaip beveik įveikiama siena, abipus kurios atskirtieji pakartotinai siekia kontakto. Kaip platforma pavieniams šokėjams ir grupėms pamėginti iškilti viršum minios, šliaužiant patiems ar kliaujantis pakylėjančiomis rankomis. Kaip akstinas milžiniškai kolektyvinei pastangai, kuri neilgai trukus atrodo mažareikšmė, – vos pastačius šią vienintelę vertikalę, „iš dangaus“ nusileidžia visa jų daugybė.

 

Spektaklyje „Overture“ Morau sukomponuoti masiniai gyvieji paveikslai keičiasi kiek per greitai. Tačiau ispanų choreografas efektingai išnaudoja šokėjų fiziškumą naujiems pasakojimams apie lyčių vaidmenis ir herojų kuriančią kelionę. Nuo pat pradžių scenoje sunku išskirti su stebėtina jėga judančias moterų ir vyrų figūras; netrukus visa trupė aprengiama vienodais slaviškų motyvų sijonais (galbūt tai nuoroda į situaciją Ukrainoje); kiek vėliau – dalykiniais kelnių kostiumais ir akiniais.

 

Spektaklyje reguliariai pasirodo jurodivų – mistinių „dievo kvailių“ – figūros. Dėl lyderio pozicijos konkuruojančioje minioje iškyla du sijonuoti vyrai, laužytais galūnių judesiais liudijantys stiprius fizinius ribojimus, bet vis tiek besiveržiantys viršūnės link. Žiūrovams dinamiškai siūlomi vis nauji lyderio ar lyderės variantai, greit nubraukiant atpažįstamus refrenus. Štai jauna naivaus tyrumo moteris – bet ji neranda kontakto su grupe, kitos moterys jai ypač nepalankios. Štai verslaujantis jaunuolis šaunuolis – greit minios išjuokiamas. Pas de deux užuomazgos neišsiplėtoja – partnerių paieškas užgožia didesnės kelionės vizijos raida. Kas lieka aptrynus ribas tarp tradicinių konfrontacinių linijų ir palaikymo šaltinių? Herojai, kuriuos ši kelionė kviečia, nebūtinai yra jai pajėgūs.

 

„Overture“ itin efektingai užbaigiamas pusiaukelėje – perspektyvūs partneriai taip ir nepasiekia vienas kito, nauja kolona tik pradėta kelti. Staigiai krintanti tamsa lyg išvirkščias žaibas primena apie gyvenimo neprognozuojamumą ir laikinumą.

 

Vakaro programa skleidžiasi kaip dviejų choreografų pas de deux. Stilistinis su(si)gretinimas – stiprus ir drąsus ėjimas: Pite atrodo geriau įvaldžiusi frazuočių tempą, nors spektaklyje „Angels’ Atlas“ ji akcentuoja duetus, o ne ją išgarsinusias efektingas masines scenas. Kanadietė choreografė neatsisako tradicinių lyčių vaidmenų, o gyvą muzikos atlikimą jos darbe pakeičia kompozitoriaus Oweno Beltono sukurtas garso įrašas – šie aspektai krinta į akis būtent dėl dviejų vakaro kūrinių kontrasto. Abu choreografai aktyviai tyrinėja vienatvės ryšyje temą – kaip taikliai įvardijo amerikiečių tarpdisciplininis menininkas Davidas Wojnarowiczius: „Love isn’t enough to belong“ (norint priklausyti, pasijusti kažko dalimi, meilės nepakanka).

 

Morau siūlo kūrinį intelektualiam, bet gana tiesmukam skaitymui, o Pite sugeba manipuliuoti subtilesniais patyriminiais dėmenimis. Šiuolaikinio meno kontekste, kuriame sakralumo (juolab krikščioniško) tematika suvokiama kaip nepopuliari, kurti choreografiją pagal „O magnum mysterium“ atrodo išties drąsu. „Angels’ Atlas“ šviesos projekcijų fraktalai kuria aliuziją į angelariumą lyg virpančių šikšnosparnių pilną olą. Veiksmui plėtojantis šviesos ir tamsos kaita skatina kitokio tipo apmąstymus. Vieną pagrindinių solo šokėja atlieka tamsoje prie pat judančios šviesos ribos, taip primenant, kad vidinių šešėlių transformacijos – natūraliai nuolat žmogų lydintis procesas, net ir malonės akivaizdoje. Grupinėse scenose šviesa staigiai prasiveržia, kai atlikėjai, dengę ją savo kūnais, šokteli.

 

Morau darbe taip pat plėtotus kolektyvinės pastangos, (at)statymo ir griuvimo motyvus Pite atskleidžia itin paveikiai naudodama socialinių ryšių alegorijas. Šokėjai sukniubus, prie jos palinksta keletas rūpestingų figūrų, tačiau greitai paaiškėja, kad krytį neišvengiamai patirs visi. Kai už rankų susikibęs kolektyvas pamažu griūva it negandų išžudytas miestas, paskutinė likusioji stovėti nepaleidžia kritusiojo rankos. Ši kelias akimirkas pratęsiama tvirtybės ir jautrumo išraiška iki šiol atmintyje pereina šiurpais. Atvirkštinis judesys, palaipsnis pri(si)kėlimas, atrodo, tampa įmanomas vien šokėjos valios ir tikėjimo jėga. Mintis grįžta prie herojiškumo idėjos – ar pakanka tiesiog išlikti, ryšių tamsoje išlaikyti tvirtą tikėjimą? Vienas tokio socialinio stuburo slankstelis neatrodo ypatingesnis už kitą – ar pirma iš kritusiųjų mažiau herojiška?

Scena iš baleto „Overture“. S. Gherciu nuotr.
Scena iš baleto „Overture“. S. Gherciu nuotr.
Scena iš baleto „Overture“. S. Gherciu nuotr.
Scena iš baleto „Overture“. S. Gherciu nuotr.
Scena iš baleto „Angels’ Atlas“. S. Gherciu nuotr.
Scena iš baleto „Angels’ Atlas“. S. Gherciu nuotr.
Scena iš baleto „Angels’ Atlas“. S. Gherciu nuotr.
Scena iš baleto „Angels’ Atlas“. S. Gherciu nuotr.