Šokis

Kristina Steiblytė

Apie „Naująjį Baltijos šokį“

Jubiliejai švenčiami įvairiai: kas linksminasi iki paryčių, kas pabėga nuo šventės, o kas pasidaro tradicinį balių su daugybe svečių, šokiais, dainomis ir balta mišraine. Būtent toks šiais metais atrodo dvidešimtasis „Naujasis Baltijos šokis“. Čia daug visko, o atlikimo stilių, idėjų ir žanrų įvairovė primena mišrainę.

„Naujasis Baltijos šokis“ per dvidešimt savo gyvavimo metų smarkokai padirbėjo: ne tik Lietuvoje parodė daugybę šiuolaikinio šokio žvaigždžių, bet ir gerokai išaugino šokį žiūrinčių, apie jį galvojančių ir rašančių gretas. Kai kam „Baltijos šokis“ net tapo laukiamiausiu metų festivaliu, kuriame galima pailsėti nuo įprastų darbų ir pasikrauti (profesinio) įkvėpimo ateinantiems metams.

Šiųmetėje programoje taip pat yra tokių spektaklių. Deja, tenka apgailestauti, kad jubiliejinis festivalis nebuvo sudėliotas konceptualiai ir nepakvietė žiūrovų į teminę, kruopščiai suplanuotą šventę, įdomią ne paskirais rodomais darbais, bet ir savirefleksyviu pasakojimu. Tiesa, kad ir nedaug, savirefleksijos šiame festivalyje yra. Tokį toną uždavė jau atidarymo spektaklis – Jo Strømgreno „Ten“. Po penkiolikos metų grįžęs į Vilnių, spektaklis dabar atrodo kiek pavargęs. Nors dviejų šokėjų ir dviejų aktorių atlikimu džiaugtis nesunku, pats kūrinys, jame vartota netikra kalba, scenoje ir tarp personažų tvyranti tamsa bei finale rodomas viltingas ir kartu gąsdinantis išvažiavimas traukiniu atrodė pasenę, neaktualūs. Ir tai dar kartą įrodė, kad teatras – tikrai laikinis menas, kurio suvokimui svarbus kontekstas. Tačiau šis spektaklis, parodytas 2016 m. kaip žaidimas atmintimi ir patirtimis, atrodo įdomus eksperimentas, nors veikti, regis, gali tik tuos, kurie jį matė dar 2001-aisiais.

Helmutas Šabasevičius

Baleto „Don Kichotas“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Miguelio de Cervanteso romano „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Manšos“ vaizdinys – pagrindinio herojaus kova su vėjo malūnais – tapo visuotinai žinoma beprasmiškų pastangų metafora. Tačiau premjeriniai Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ spektakliai, vykę balandžio 29 ir 30 dienomis, įtikino, jog gausiai susirinkę žiūrovai nieko prieš stoti į šią kovą – nes netgi ją pralaimėjęs gali susapnuoti žavingų driadžių ir amūrų pripildytą pasakišką sodą.

Prieš daug metų baleto istorikės Aliodijos Ruzgaitės paklaustas apie „Don Kichotą“, vienintelį jo dekoruotą baletą, scenografas Liudas Truikys žemaičiuodamas numojo ranka: „Jokun darbs.“ Tačiau 1936 m. baletmeisterės Aleksandros Fiodorovos pirmą kartą Lietuvoje pastatytas spektaklis įkvėpė dailininką, nevaržomą jokių prototipų ir konvencijų, sukurti raiškių, apibendrintų, natūralizmo vengiančių formų scenovaizdžius, kuriuos gaubė karpytos mauriškos arkos. Šis spektaklis, pastatytas Valstybės teatre Kaune (po 1924-aisiais Annos Pavlovos trupės parodyto sutrumpinto baleto varianto), ko gero, buvo vienas pirmųjų „Don Kichotų“, pastatytų į vakarus nuo Rusijos sostinių.

Helmutas Šabasevičius

„Airos“ teatro spektaklis „Melancholijos bokštai“

Jau trečius metus veikiantis šokio teatras „Airos“ – choreografės Airos Naginevičūtės idėjų arena, įtvirtinanti vieną ryškiausių pastarojo meto lietuviškos šiuolaikinio šokio kultūros reiškinių. Jis aprėpia visus savarankiškam meno fenomenui reikalingus aspektus – nuosekliai plėtojamą kūrybinę sistemą ir su ja susijusias formų bei prasmių paieškas, savo meninės doktrinos perdavimą studentams, akivaizdų „airiškos“ kūrybos gerbėjų ratą.

Laiku nepavyko pamatyti pirmojo šio teatro spektaklio – „Chimeros karoliai“, tačiau neseniai jis grįžo į sceną ir tapo gera proga suvokti choreografės sumanymų intencijas, o kartu su naujausia spektaklio „Melancholijos bokštai“ premjera, įvykusia „Menų spaustuvėje“ balandžio 15 d., – ir tam tikras sklaidos bei raidos trajektorijas.

Kartu su kompozitoriumi Vladu Dieniniu suverti „Chimeros karoliai“ skatina galvoti apie šokėjos meninį pasaulį, sąmoningai atsitveriantį nuo žiūrovo ketvirtąja siena: retai šiuolaikiniame teatre naudojama uždanga čia yra „Airos“ pasaulio riba, kurią peržengęs atsiduri sąlygiškame, nuo kasdienybės šurmulio ir aktualijų nutolusiame pasaulyje, kur veikia metafiziniai menininko ir meno būties dėsniai.

Helmutas Šabasevičius

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Rezonansas“

1989 m. naują šiuolaikinio baleto ir šokio bei istorijos santykį spektaklyje „1789 ir mes“ atskleisti pasiryžęs Mauriceʼas Bejartʼas neturėjo daug sekėjų. Prancūzijos revoliucijos dviejų šimtų metų sukakčiai paminėti sukurtas spektaklis buvo menininko pilietiškumo pavyzdys, gana retas ir baleto, ir šiuolaikinio šokio pasaulyje.

Pastaraisiais dešimtmečiais suaktyvėję Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjai dažniausiai tyrinėja savo vidines būsenas ar sudėtingus individo ir jį supančios aplinkos santykius. Viena išimčių – šokio spektaklis „1863“, kurį 2013 m. kartu su „Auros“ šokėjais sukūrė vengrų choreografas Ferencas Feheris, panūdęs šiuolaikinio šokio priemonėmis pažvelgti į esmingą XIX a. Lietuvos istorijos faktą. Spektaklis taip pat buvo proginis – skirtas 150-osioms šio istorinio įvykio metinėms.

Kontaktų su praeitimi ieškota ir spektaklyje „ID:D&G“ (2014) – kūrinio pavadinime užšifruotos Atlanto nugalėtojų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno pavardės, o šiuolaikišką žvilgsnį į šias asmenybes spektaklio idėjos autoriui, šokėjui ir choreografui Mantui Stabačinskui išryškinti padėjo dramaturgė Monika Jašinskaitė.  

Žurnalo „Krantai“ inf.

Išleistas naujas žurnalo „Krantai“ numeris

Visą 2015 m. gruodį trukusius renginius, skirtus Lietuvos baleto devyniasdešimtmečiui, užbaigė paskutinę metų dieną išleistas meno kultūros žurnalo „Krantai“ numeris, kurio autoriai pažvelgė į pačias įvairiausias šio meno istoriją ir dabartį ryškinančias temas. Tai jau ketvirtasis toks specialus numeris per visą daugiau nei dvidešimt penkerius metus trunkančią žurnalo istoriją – baletui skirti žurnalai pasirodė 1995, 2000, 2010 metais.

Naujausiame numeryje, kurį pradeda Rolando Rastausko „Eilėraštis apie baletą“, pinasi istorija ir nūdiena, tekstai apie garsias asmenybes ir žvilgsnis į tuos, kurie liko didžiojo baleto užkulisiuose.

Dailėtyrininkė Viktorija Bruneizerytė straipsnyje „Šokio portretai“ rašo apie Olgos Švede-Dubeneckienės-Kalpokienės (1891–1967) – žinomos XX a. pirmosios pusės menininkės, baleto pedagogės, dailininkės, scenografės – fotografijas: inscenizuotus šokio portretus ir pajūrio ciklo fotografijas, atskleidžiančias modernaus šokio ir kūno sąlytį.

Helmutas Šabasevičius

Kas įsiminė 2015-aisiais

Metams baigiantis plačiai paminėtas Lietuvos baleto jubiliejus – šventiškas akcentas, užbaigęs įvairiausių šokio įspūdžių grandinę, kurią, kaip visada, pynė įvairios praeities ir dabarties refleksijos, baleto ir šiuolaikinio šokio spektakliai, nauji artistų darbai ir netikėtai sušvitę seni vaidmenys.

Progą pamąstyti apie Lietuvos šokio įvairovę šiemet suteikė bent kelios mokslinės konferencijos, paskatinusios paieškoti iš pirmo žvilgsnio mažai pastebimų atskirų asmenybių ar istorinių laikotarpių ryšių su šokio kultūra. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, M.K. Čiurlionio namų ir Vilniaus dailės akademijos surengtoje konferencijoje „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Vilniuje“, skirtoje 140-osioms menininko gimimo metinėms paminėti, buvo galima pasvarstyti apie įdomius Čiurlionio ir šokio ryšius, prasidedančius entuziastingai jo paties vertintais Isadoros Duncan pasirodymais ir nusidriekiančius į baleto (Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlionis“, kurį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatė Robertas Bondara) ir šiuolaikinio šokio („Auros“ šokio teatre Birutės Letukaitės pastatytas spektaklis pagal „Jūrą“) erdves – ir tai tik pora naujausių pavyzdžių.

Helmutas Šabasevičius

Šventinės savaitės programa

Lietuvos baletas solidžiai paminėjo 90 metų sukaktį – gruodžio 2–6 d. vykusi Baleto savaitė pristatė įvairų, baleto trupės meninę programą išsamiai atskleidžiantį repertuarą, kuriame vyravo naujoviškai suvoktos ir perteiktos klasikinio baleto tradicijos.

Léo Delibesʼo baletą „Kopelija“, kuris pradėjo šventinę savaitę, tradicišku pastatymu nepavadinsi – choreografas Kirillas Simonovas ir scenografas Michailas Šemiakinas siekė lengvą XIX a. antrosios pusės baletinę istoriją priartinti prie bauginančių Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakos temų. Tačiau pagarba tradicijai buvo aiškiai juntama prieš spektaklį vykusiame Lietuvos baleto senjorų susitikime, kur jie buvo pasveikinti gėlėmis ir padėkos raštais. Nemažame į spektaklį pakviestų buvusių baleto artistų būryje buvo matyti ir tie, kurie dar prisimena senąjį Nikolajaus Zverevo „Kopelijos“ pastatymą: tai buvę artistai, pedagogai Leokadija Šveikauskaitė-Dumšaitienė, Irena Kalvaitytė-Požėrienė, Pranciškus Peluritis ir kiti. O scenoje greta patyrusių dabartinių baleto solisčių Anastasijos Čumakovos (Klara) ir Olgos Konošenko (Olimpija) pirmą kartą Natanaelio vaidmenį kūrė Voicechas Žuromskas – tiek techniniu, tiek artistiniu aspektu debiutas pavyko, dabar svarbu galimybės toliau brandinti ir turtinti šį personažą.

Helmutas Šabasevičius

Vyčio Jankausko spektaklis „Akloji dėmė“

Naujas Vyčio Jankausko šokio teatro spektaklis „Akloji dėmė“, parodytas „Menų spaustuvėje“ lapkričio 27 d. – vizualinės kūrybos ir jos suvokimo tyrimas. Jame dalyvaujantys žiūrovai gali ne tik stebėti scenoje pateikiamą sąlyginį dviejų šokėjų santykių modelį, bet ir pasitikrinti savo pačių santykį su šiuolaikiniu šokiu, vis labiau artėjančiu prie tarpdalykinių, atviros plastinės sistemos meninių eksperimentų, kuriuose tradicinės laike suvokiamo kūrinio koordinatės nebetenka prasmės.

Spektaklio pradžia ir pabaiga tampa sąlyginiais taškais, skirtingai suvokiamais kiekvieno, kuris pasiryžta šiame eksperimente dalyvauti. „Akloji dėmė“ prasideda dar iki žiūrovams pravėrus salės duris, ir tai jau seniai įtvirtinta teatro kūrinio laisvė. Lygiai kaip ir neutrali erdvė, neturinti jokių vizualinių akcentų – šokėjo kūnas tampa ir scenografija, ir kostiumu, ir rekvizitu. Paprasti Jolandos Imbrasienės drabužiai ne tik aprengia šokėjas Giedrę Kirklytę ir Rūtą Butkus, bet ir paverčia jas judančiais objektais, vaizdais ir vaizdiniais, tikrais ir įsivaizduotais įspūdžiais, migruojančiais po žiūrovų „akląsias dėmes“. Kontakto siekis ir jo vengimas, iš(si)vilkimas ir ap(si)vilkimas juodais apsiaustais yra pagrindinis dramaturginis siūlas, ant kurio veriama abstrakti spektaklio forma. Šokėjų judesiai formuoja atskiras erdvines struktūras bei bendrą drauge kuriamą veiksmų ir atoveiksmių sistemą, tam tikrą prievartinio bendravimo modelį, kuris, netikėtai projektuojamas asmeninėje patirtyje, paaiškina įkyrių, nenorinčių paleisti reginio ir vyksmo įspūdžių kilmę. Antrinę spektaklio dalyvių bendravimo tikrovę kuria Le Fou vaizdo projekcijos.

Audronė Žiūraitytė

Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ premjera LNOBT

„Kodėl repertuare nėra Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“?“ – pokalbyje klausė Aliodija Ruzgaitė („Kultūros barai“, 1989, Nr. 5). Baleto kritikės nuomone, svetimais darbais nacionalinio baleto nesukursime, o galvodami apie naujuosius neužmirškime ir senųjų. Lapkričio 20 d. Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje Lietuvos publikai buvo pristatytas jau ketvirtasis Eduardo Balsio veikalo inscenizacijos variantas. Iš kitų jis išsiskyrė „žvilgsniu iš šalies“, nes sukurtas jaunų Didžiosios Britanijos menininkų. Tai choreografas George’as Williamsonas, dailininkė Louie Whitemore, šviesų dailininkas Howardas Hudsonas. Statytojų būryje „savas“ tik dirigentas David Geringas, kilęs iš Lietuvos.

Pokario baletus, taip pat E. Balsio „Eglę...“, 1960 m. pastatė baletmeisteris Vytautas Grivickas – ryškus draminio baleto šalininkas. Daug dėmesio jis skyrė nuosekliai siužeto plėtotei, šokėjų vaidybai. Prisimename ir tuomet įspūdingą jo interpretacija grindžiamą ekranizuotą baleto versiją – iki šiol vienintelį lietuvišką filmą baletą (1965; LMIC kūrinių sąraše, Osvaldo Balakausko „Zodiakas“ (1986) taip pat vadinamas filmu baletu, jo muzika 1995 m. panaudota kino koliažui). E. Balsio filmo baleto muzikos redakcija, kurią atliko pats kompozitorius, grindžiamas ir naujasis šių metų pastatymas. Pradinę partitūrą sudarė keturi veiksmai su prologu ir epilogu. IV veiksme kompozitoriaus labai išplėtota Joninių scena statytojų ir anksčiau buvo „apeinama“, trumpinama. Šįkart jau nuo 2014 m. gruodžio bendradarbiaujantys dirigentas Martynas Staškus ir britų choreografas siekė sukurti kompaktišką ir edukacinius tikslus atitinkantį dviejų dalių spektaklį, patrauklų įvairaus amžiaus žiūrovams. Anot M. Staškaus, buvo sutrumpintas prologas, III veiksmo Žalčio pasveikinimo scena (išbraukus tik vieną charakterinį šokį). Trečiame veiksme atsisakius Raganos personažo sutrumpėjo ir su ja susijusios muzikos trukmė. M. Staškus pabrėžia, kad naujo baleto pastatymo dramaturgija koreguota pagal E. Balsio atliktus pataisymus kuriant filmą baletą. Pastarojo trukmė – 65 minutės, naujai pastatytas baletas tapo dviejų veiksmų, jų trukmė – 95 minutės. Rengiant ir atliekant naują E. Balsio baleto muzikos interpretaciją, kūrybiškai bendradarbiauja net keli dirigentai. Svarbią pradžią padarė M. Staškus, ją plėtojo ir premjerai baletą parengė David Geringas, vėliau prie jo grįš M. Staškus, diriguos ir Modestas Barkauskas. Pasidžiaugę premjeriniu muzikos skambėjimu ateityje turėsime galimybę palyginti įvairias interpretacijas.

Helmutas Šabasevičius

Nacionalinės Paryžiaus operos baleto solistai Vilniuje

Tragiški įvykiai, sukrėtę Paryžių lapkričio 13 d. vakarą, labai paveikė vienos iš pasaulio sostinių kultūrinį gyvenimą. Teroristinių išpuolių pasekmė – dėl gedulo kuriam laikui uždaryti muziejai, atšaukti spektakliai, koncertai. Nevyko ir vieno svarbiausių muzikos ir šokio kultūros centrų – Nacionalinės Paryžiaus operos (Opéra national de Paris) – afišose skelbti pasirodymai: Bastilijos operoje (Opéra Bastille) šeštadienį nebuvo vaidinama Gaetano Donizetti opera „Meilės eliksyras“, visi kiti muzikiniai savaitgalio renginiai, lankytojų nepriėmė istorinė Paryžiaus operos scena – Le Palais Garnier.

Būtent su Paryžiaus opera, tiksliau, jos baleto istorija ir nūdiena, susiję įspūdžiai, likę po lapkričio 6 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodyto romantinio Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“.

„Facebook“ paskyrų vaizdus dengiant prancūzų spalvomis, rašant ir tariant žodžius Je suis Paris, atmintyje iškyla šio prancūzų baleto šedevro, kuris Lietuvoje rodomas nuo 1931 metų, prancūziški štrichai. Lietuvoje spektakliuose „Žizel“ yra šokusios kelios Paryžiaus operos baleto žvaigždės: jau daugiau kaip prieš pusšimtį metų – Yvette Chauviré ir Youly Algaroffas (dar senajame teatre Jono Basanavičiaus gatvėje), vėliau – Francesca Zumbo ir Patrice’as Bartas, o visai neseniai kartu su Jurgita Dronina – Mathias Heymannas.